Partijos pamiršo ideologijas ir tapo hibridais, o laikai, kai veikė vien klasikinės partijos, negrįš, nes jų, turbūt, niekada ir nebuvo. Apie tai kalbėta Vilniaus knygų mugėje surengtame politologo Lauro Bielinio knygos pristatyme.
Pradėdamas savo knygos „Hibridinė komunikacija politikoje“ pristatymą politologas L. Bielinis kalbėjo, kad ši knyga nėra skirta rinkimams ar tiems, kurie užsiima jų analize. Pasak jo, tai knyga apie komunikacinius procesus, jų suvokimą ir pan.
Visgi, filosofas Kęstas Kirtiklis sakė manantis priešingai. Jis kalbėjo, kad ši knyga kaip tik ir yra skirta artėjantiems Seimo rinkimams.
Tiesa, po to žurnalistams jis sakė, kad čia būta ir humoro elementų: „Reikia ir pokšto elementą kiek sugaudyti tame, bet aš galvoju, kad knyga yra rinkimams (...), nes ji yra apie reiškinį, kurio mes nenorime, negalime pripažinti. Sunku jį pripažinti.“
Pasak jo, kiekvienuose rinkimuose vis tikimės, kad dabar kada nors tai baigsis – visos gelbėtojų partijos, visi keisti judėjimai ir mes grįšime į normalią būklę, o normali būklė yra trys pagrindinės politinės partijos.
Tačiau L. Bielinis sakė, kad tokia K. Kirtiklio mintis vis tiek jį džiugino, nes tai reiškia, kad ši knyga yra pakankamai universali ir ją galima pritaikyti, ją paskaičius galima rasti minčių rinkimų kombinacijoms.
„Šią knygą bandžiau skirti komunikacinių procesų tyrėjams, kad jie pamatytų, kad tie procesai yra kitokie, nei anksčiau manėme, kai laiškas eidavo iš taško A į tašką B“, – sakė L. Bielinis.
Klasikinių partijų sistemos galas?
Naują knygą pristatęs L. Bielinis kalbėjo, kad į partijas reikėtų žiūrėti laisviau, nes kuomet į jas žiūrimas remiantis senomis kategorijomis, daromos klaidos, „avarijos“ šiuolaikinėse situacijose.
„Klasikinė partija niekaip neįsiterpia net į televiziją, jau nekalbant apie internetinius visokiausius triukus, kurie vieną žmogų gali padaryti daugiau įtakingą nei tūkstančius“, – sakė autorius.
Pasak jo, problemą tame dažniausiai mato žurnalistai, nes jei jos nematytų, politinės partijos aiškiai valdytų, konkrečiai veiktų ir viskas būtų gerai.
„Šiandien mes matome, kad kritikuojame jas ne todėl, kad jos blogos, o todėl, kad mes niekaip nesugebame suvokti, kodėl jos neatitinka tų mūsų įvaizdžių, reikalavimų, kurie joms yra išrašyti. Todėl ir neatitinka, kad tie reikalavimai ir jos pačios, kaip mašinos politinės, jos yra pasenusios, kaip vežimai greitkelyje Vilnius–Kaunas, pakinkyti arkliuku“, – žurnalistams po knygos pristatymo sakė L. Bielinis.
K. Kirtiklis kalbėjo, kad tikimasi, jog kada nors politinė situacija bus tokia, kaip 19 a., kai veikė trys klasikinės partijos. Tačiau, jo teigimu, L. Bielinio knygoje pristatoma hibridiškumo idėja sako, kad jau niekada nebus tokios tvarkos, nes neaišku, ar tokia tvarka kada nors ir buvo.
„Jeigu ir buvo, ji jau yra praeityje, mes judame į situaciją, kuri neaišku, kokia bus, neaišku, kaip mes toje situacijoje gyvensime. Tada formuojasi nesuvokiama situacija ir mes neatpažįstame jos bruožų, mes nesuvokiame, kaip dabar su ta situacija elgtis, kaip į ją reaguoti, ir ilgimės tokios įsivaizduotos tvarkos.
Bet tai yra ne tik politikoje, bet tai yra žanrų maišymas, sritys labai keičiasi. Mes manėme, kultūra ir žiniasklaida yra kiekviena sau, yra terpės, kur veikiama, bet jas galima atskirti. O čia dabar situacija yra tokia, kad mes einame į vieną hibridinę visumą, kur viskas susipina ir nebeaišku, kas yra kas. Kas yra politikai, kas yra komunikuojantys apie politiką, gal politikai yra tiesiog tie, kurie komunikuoja, o ne tie, kurie daro realią politinę įtaką, kuri keičia gyvenimus? Tai sunku priimti, žmogiškai nori viską sutvarkyti“, – kalbėjo K. Kirtiklis.
„Valstiečiai“ – hibridiškumo pavyzdys
Filosofas Gintautas Mažeikis kalbėdamas apie tai, kas yra hibridas politikoje, minėjo dabartinius valdančiuosius Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS). G. Mažeikis kalbėjo, kad pirmiausia hibridas turi numalšinti savo egoizmą.
„Jeigu obelį su vyšnia sujungiame, atsitinka toks stebuklas, tai ir obelis neturi vesti obuolių, ir vyšnia neturi turėti vyšnių. Arba pasidalinama – šakelė vienam, šakelė kitam. Tačiau bet kokiu atveju jos turi numaldyti savo interesus. Jei tu sujungi valstiečius su žaliaisiais, nebus nei valstiečių, nei žaliųjų. Lietuvoje taip ir yra“, – komentavo G. Mažeikis.
Hibridai, pasak filosofo, gali būti ir tuomet, kai susikuria koalicijos, pavyzdžiui, jei dirbti kartu nutartų konservatoriai ir socialdemokratai. Tai, anot G. Mažeikio, būtų hibridinė situacija, kuri visada būtų problema. Jo teigimu, šiuolaikinėms partijoms atsisakyti savo interesų yra labai paprasta, nes jos jų tiesiog neturi.
„Pastovių programinių interesų neturi, tai yra tam tikros dienos iššūkiai, tai kasdienybės interesai ir tų programinių dalykų jie labai mielai atsisako, nes būti hibridiškam ir politiškai veikliam jiems atrodo kur kas šauniau, nei puoselėti savo programas. Todėl tas hibridiškumas yra patrauklus, manau, kad politinės partijos formuojasi jau seniai nebe programiniu ar ideologiniu principu, bet, aišku, ir nelabai hibridiniu, o galios sutelktumo“, – kalbėjo G. Mažeikis.
