Trejus metus Šanchajuje gyvenantis architektas Mindaugas Skrupskelis skaičiuoja kiekvieną dieną, dėl koronaviruso praleistą tarp keturių sienų. Sausio 24-oji – diena, kai grėsmingasis virusas smogė visa jėga, tad žmonės liko namie. 36-erių lietuvis atviravo: bėgant laikui, ištverti įsikalinimą emociškai darosi vis sunkiau. Todėl vieną kartą jis išėjo tiesiog nusipirkti kavos – pasimėgauti paprastu žmogišku malonumu. O šią savaitę įvyko lūžis: jis išėjo pasidairyti, kad suprastų, jog miestas, matomas tik pro langą, išties yra gyvas.
„Tai yra įsikalinimas, kalėjimas, nors ir namų aplinkoje. Gal tą būseną dar galima palyginti su vienuolynu, buvimu celėje, kai izoliuoji save nuo išorinio pasaulio. Toks namų areštas“, – LRT.lt savo jauseną apibūdino M. Skrupskelis.
Lietuvis atskleidė, apie ką dabar svajoja.
„Ko labiausiai noriu? Būti mieste, aplankyti meno parodą, nueiti į teatrą, matyti žmones, grojančius muziką, gyventi. Mes, žmonės, kurie pasirinkome gyventi Šanchajuje, mėgstame šurmulį. O visa tai iš mūsų ilgam laikui atimta“, – kalbėjo Mindaugas.
Jis su draugais juokauja, kad kai virusas išsikvėps, žmonės pamirš kelią namo, nes norės vėl pamatyti draugus, artimuosius.
„Tuomet jie miesto gyvenimą vartos dideliais kiekiais“, – svarstė lietuvis.
Mėnesį – be bendravimo akis į akį
Akis į akį, ne telefonu ar kitomis komunikacijos priemonėmis, su draugais, artimaisiais, kolegomis pastarąjį kartą jis bendravo sausio 23-iąją.
Kitą dieną Kinijoje prasidėjo Naujieji metai, visi išėjo atostogų. Tada ir buvo paskelbta apie būtinybę laikytis ypatingo saugumo priemonių.
„Taip turbūt buvo suplanuota, kad anksčiau nebūtų keliama panika. Tada uždarė Uhaną, paskui sustabdė skrydžius, traukinius. Naujųjų metų atostogos vis pratęsiamos, neaišku, kada jos baigsis. Ir anksčiau buvo kalbama apie virusą, bet tada dar nebuvo tokios baimės, nebuvo būtina dėvėti kaukes“, – pasakojo M. Skrupskelis.
Jis neplanavo per atostogas, kaip kad kiti lietuviai, vykti į Taivaną, Filipinus. M. Skrupskelis ketino tiesiog pasimėgauti parodomis, muziejais per šventes ištuštėjančiame Šanchajuje. Mat kitu metu čia pilna žmonių.
„Bet paaiškėjo, kad negaliu viso to daryti. Įsikalinau. Ir pradžių tai buvo tokia savanoriška izoliacija, nenorėjau rizikuoti, neturėjau daug kaukių“, – apibūdino Mindaugas, vėliau sulaukęs kaukių siuntų iš draugų ir artimųjų, gyvenančių Lietuvoje ar kitose šalyse.
Iš namų – keturis kartus
M. Skrupskelis kasdien stebi statistiką, kaip plinta koronavirusas, kiek žmonių užsikrėtė, kiek pasveiko ir, žinoma, kiek jų mirė.
„Skaičiai auga, padėtis negerėja. Pamenu, iš pradžių turėjau penkias kaukes, vykdavo muštynės prie medicinos punktų, kur jų buvo galima įsigyti. Galvojau ir apie tai, kas būtų, jei viruso nepavyktų sutramdyti, domėdavausi, kokios avialinijos dar skraidina, kurį laiką dar skraidė „Aeroflot“, paskui ir ši kompanija nutraukė skrydžius“, – pasakojo lietuvis.
Per mėnesį iš namų jis išėjo keturis kartus. Du sykius apsipirkti, nes reikėjo papildyti maisto atsargas. Kartą, dar tada, kai turėjo vos penkias kaukes, jis suprato nebegalintis išbūti tarp keturių sienų ir leido sau sunaudoti vieną kaukę – nusileido į daugiabučio apačioje esančią kavinę nusipirkti kavos.
„Nesu priklausomas nuo kavos, bet norėjau tiesiog paprasto žmogiško malonumo“, – šypsodamasis sakė Mindaugas.
Ketvirtą kartą jis išėjo šią savaitę. Nes nebegalėjo kitaip.
„Nors esu introvertas, suprantu, kad kalėjimas yra reali bausmė, net ir ir labai patogiuose namuose. Vakar vakare neiškentęs izoliacijos ištrūkau į laisvę. Grybštelti šiek tiek buvusio gyvenimo, pamankštinti sustingusį kūną, nusipirkti kavos, susirinkti siuntinius ir dešimtys kitų pasiteisinimų, kodėl man reikia. Būtina. Išeiti tučtuojau. Čiupau mėlyną medicininę kaukę, lietuvišką, siųstą mamos. Galėtų būti trispalvė“, – jaudinantį įrašą socialiniame tinkle paskelbė M. Skrupskelis.
Jis pasakojo, kad miestas buvo kiek gyvesnis nei kad tuomet, kai jis buvo pravėręs namų duris ankstesnius kartus.
„Miestas nori išvilioti žmones. Kažkas vedžiojo šunelį, mačiau pagyvenusių porelių, zujo siuntas pristatantys motociklininkai, kažkas laukė autobuso, nors dauguma jų važinėja tušti. Šįkart išėjau, nes norėjau pajusti realybę, suvokti, kad miestas egzistuoja. Matyti, kad miestas greitai pasiduoda stichijai be žmonių, tampa laukinis. Miestas atrodo apleistas, kiemsargiai kažkur kažko nesutvarkę, plakatai apdriskę, mėtosi šiukščių“, – įspūdžiais dalijosi Kinijoje įsikūręs architektas.
Žmonių palaikymas skatina rašyti
Nors ir susimąstydavo apie tai, M. Skrupskelis nesirinko galimybės parvykti į Lietuvą pas artimuosius.
„Didesnis pavojus kiltų, jei palikčiau namus ir būčiau oro uoste, kur uždaroje erdvėje daug žmonių, tarp kurių gali būti ir užsikrėtusiųjų. Šios ligos inkubacinis periodas – ilgas, dvi savaitės, per jas gali nejausti jokių simptomų. Ką reikėtų daryti parskridus į Lietuvą? Pas mamą ar sesę negalėčiau važiuoti, nenoriu joms sukelti tokio pavojaus, nežaisčiau loterijoje. Apsistoti dvi savaites viešbutyje ir taip kelti pavojų kitiems žmonėms?“ – apie ką svarstė, pasakojo M. Skrupskelis.
Jis pasidžiaugė, kad neslūgsta žmonių dėmesys feisbuke, kuriame jis kasdien dalijasi tiek informacija apie koronavirusą, tiek apie savo savijautą.
„Tai mane drąsina rašyti toliau“, – sakė M. Skrupskelis.
Tiesa, jį sutrikdė Lietuvos valdžios atstovų garsiai pasakyti žodžiai.
„Vidaus reikalų ministrė dar pradžioje pasakė, kad su visais Kinijoje gyvenančiais lietuviais susisiekta, paklausta, ar nieko netrūksta. Tai buvo melas. Sveikatos apsaugos ministerija sakė, kad bus kaukių, o mano mama vaistinėse jų nerado. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasakė pagal tautybę kaukių nedalinsiantis. Gal buvo galima kitaip suvaldyti situaciją? Man tai Vyriausybės neveiksmingumas. Man buvo skaudu. Esu prieš nacionalizmą, bet esu Lietuvos pilietis, o pilietis yra valstybės narys“, – kalbėjo M.Skrupskelis.
Sulaukęs siuntų iš Lietuvos, jis dalijasi kaukėmis su kitais lietuviais. Mindaugas laukia ir kada jį pasieks dar viena siunta – iš juodosios rinkos Lietuvoje jis už 1200 eurų įsigijo du didelius pakus kaukių, mat jų prireiks, kai karantinas bus atšauktas ir visi eis į darbą.
„Tokios pakuotės reali kaina – apie 60 eurų“, – kiek permokėjęs, atskleidė M. Skrupskelis.
„Žmonės neturi jaustis mirę“
Šanchajuje trejus metus gyvenantis lietuvis nuo vasario 4 dienos dirba iš namų. Jis pasakojo apie draugovininkus, kurie gatvėse skelbė „Stay home, no party, wear a mask“ („Lik namie, jokių vakarėlių, dėvėk kaukę“).
„Šis šūkis tapo savotišku himnu. Žmonės filmuojasi surengę vakarėlį namie, nes jie nori švęsti gyvenimą.
Naktiniai klubai skelbia rengsiantys virtualius vakarėlius, kuriuose bus galima dalyvauti esant namie. Tokia vietos žmonių protesto forma. Ir tai normalu, jie neturi jaustis mirę“, – sakė Mindaugas.
