Lietuvoje

2020.03.07 15:08

Kai kurie lietuviai tyliai nekenčia savo tėvų – kainą už tai moka ir Lietuva

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt2020.03.07 15:08

„Kaip smurtas prieš vaikus – sakyčiau, nemaža dalimi tokia dvasia gyvuoja šiandien valstybės santykiuose su žmogumi, su visuomene. Valstybė elgiasi kaip tėvas, kuris supranta, kad turėtų būti demokratiškas, bet jis nesugeba būti geras, atidus, kalbėtis su vaikais. Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau matau, kad yra daug žmonių, kurie tyliai nekenčia savo tėvų. <...> Tai yra kaina, kurią moka ir Lietuva – kai kuriems vaikams yra gėda, kad jie yra šios šalies vaikai, gėda lietuviškos tapatybės“, – LRT KLASIKAI sako psichoanalitikas ir psichoterapeutas Tomas Vilius Kajokas.

Kartais manoma, kad užaugi ir tampi koks nors, koks išlieki visą laiką toliau. Vis dėl to, tiek kiekvieno žmogaus, tiek tautos istorijos rodo, kad mes nuolatos keičiamės. Ar verta kalbėti apie lietuvišką tapatybę, kuomet gyvename nuolatiniame kaitos procese? Kas trukdo lietuviams būti laimingiems?


Kaip atsakyti į klausimą: kokie mes? Anot psichoanalitiko ir psichoterapeuto T. V. Kajoko, vienas mūsų bruožų, kad esame šalis, praktikuojanti savigraužą, o ji gali būti apibrėžiama kaip kankinimosi forma, kuomet žmogus yra nelaimingas dėl to, kad jam nuolatos kažko, iš esmės, stinga. Ir ne todėl, kad kažko stigtų išgyvenimo prasme, bet jis nelaimingas tiesiog dėl negebėjimo tenkintis tuo, ką turi.

Reikia sutikti kitą žmogų, kad suvoktum, kas yra laimė. Lietuva savo laimę, savo asmenį vis dar kuria.

Apie lietuvišką tapatybę ir tai, kas trukdo lietuviams būti laimingiems – pokalbis su T. V. Kajoku.

– Jūs kaip psichoanalitikas, psichoterapeutas, jei Lietuva būtų jūsų pacientė, ką jai diagnozuotumėte?

– Jei esi psichoanalitikas, nediagnozuoji, o bandai suprasti, kaip jaučiasi asmuo, kaip žmogus jaučiasi, kaip Lietuva jaučiasi toje situacijoje ir kas jai trukdo būti laimingai. Dažniausiai kalbėdami apie gebėjimą būti laimingu, mes vis tiek remiamės tuo, kaip mes mokėmės būti laimingais, kaip stengėsi būti laimingi žmonės greta mūsų, mūsų kaimynai.

Ar mes apskritai žinome, kas yra laimė? Ar esame tai patyrę? Kartais reikia pamatyti pasaulį, kad suvoktum, kas yra ta laimė. Reikia sutikti kitą žmogų, kad suvoktum, kas yra laimė. Lietuva savo laimę, savo asmenį vis dar kuria. Visą laiką kuria.

Tai vienas iš tokių kertinių aspektų, kuris apibrėžia Lietuvos, kaip mamos, kaip tėvo tapatybę didžiajai daliai žmonių, kurie norėtų, kad juos laikytų lygiais ir šiek tiek kaip vaikus.

Anksčiau buvo manoma, kad užaugi, tampi kažkokiu tokiu ir tuo pačiu būni visą laiką, tačiau tiek atskiro žmogaus istorija, tiek šalies, miesto ar kaimo istorija liudija, kad mes visi keičiamės.

– Ar yra prasmės tuomet kalbėti apie kažkokią lietuvišką tapatybę, jei tapatumas, kaip ir žmogaus bei tautos gyvenime yra ypatingas tuo, kad jis nuolat kinta?

– Kalbėti apie tapatybę yra labai svarbu. Taip pat labai svarbu jausti bendrumą. Tapatybė yra, kaip mes sakome, „tas pats“. Ar tu gali pasakyti, kad esi toks pat, kaip tavo kaimynas, kaip tavo bendraklasis, tavo vaikas, tavo tėtis?

Bendrumo jausmas itin svarbus gyvenant. Vienybė yra grindžiama tam tikru jausmu, kad turime tam tikrų dalykų, turime mus siejančių dalykų, tokių pačių dalykų, pažįstamų, mes galime susikalbėti vienas su kitu. Tada atsiranda bandymas apibrėžti ir suvokti, kokia ta tapatybė. Gali būti asmens tapatybė – dažniausiai žmogus, kuris bando save apibrėžti kokioje nors grupėje, jis bando apibrėžti save per savo paties patirtis.

Kita vertus, kuomet dalinamės savo patirtimis vienas su kitu, mes galime daryti apibendrinimą ir sakyti, kad mes žinome, kuomet susiduriame su kažkokia institucija, ypatingai valdžios institucija – mes turime tam tikrą emocinį klimatą, ir tas klimatas taip pat nusako, kokia yra ta tapatybė, bendraujant su valstybe. Lietuva, vienaip ar kitaip, yra ne vien tik žmonės, kurie gyvena, bet tai yra ir visuomenės santykis su valdžios institucijomis. Tai vienas iš tokių kertinių aspektų, kuris apibrėžia Lietuvos, kaip mamos, kaip tėvo tapatybę didžiajai daliai žmonių, kurie norėtų, kad juos laikytų lygiais ir šiek tiek kaip vaikus.

– Koks yra šitas emocinis santykis tarp žmonių ir valdžios institucijų?

– Kuomet kalbame apie vaikus ir smurtą, apie smurtą prieš vaikus, tai toks ir yra tėvų santykis su vaikais, ir sakyčiau nemaža dalimi ta pati dvasia gyvuoja valstybės santykiuose su žmogumi, su visuomene.

Viena vertus, deklaruojame, kad smurtas, prievarta yra neleistini, kad turime kalbėtis, turime vienas kitą suprasti, tačiau realiame gyvenime viskas vyksta truputėlį kitaip – žmonės, kurie deklaruoja vienas vertybes, kada jas reikia įgyvendinti, pasirodo, yra neįgalūs jas įgyvendinti. Dėl savo kažkokių asmeninių patirčių. Kas nėra net iki galo įsisąmoninta.

Žmonės, kurie deklaruoja vienas vertybes, kada jas reikia įgyvendinti, pasirodo, yra neįgalūs jas įgyvendinti.

Valstybė šiandien elgiasi kaip tėvas, kuris supranta, kad turėtų būti demokratiškas, tačiau jis nesugeba būti demokratiškas. Jis nesugeba būti tiek geras, tiek atidus, tiek kalbėtis pagarbiai su vaikais, kurie kartais yra problemiški.

Bepigu, jeigu vaikai būtų geri, tai tėvai neturėtų rūpesčių – jeigu piliečiai būtų nuovokūs, paklusnūs, supratingi, tai valdžiai, ko gero, būtų labai lengva. Bet kaip kalbėtis su tais piliečiais, kurie kitą kartą ir nenuovokūs, neprotingi, kurie maištauja. Ir tuomet pats paprasčiausias būdas yra duoti per galvą.

Tokios tendencijos, rodos, niekur nedingsta. Kaip Mozė sakė, kad turime 40-mt metų dykumoje. Tai mums dar vienos kartos, ko gero, reikia.

Plačiau – radijo įraše

Parengė – Vismantas Žuklevičius


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt