Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Dovilė Jakniūnaitė, vertindama pirmosios ponios Dianos Nausėdienės vaidmenį visuomenėje, sako, kad šis dar tik formuojasi, tačiau po truputį ryškėja tradicinės žmonos, socialinių klausimų ir dalyvavimo politinėse diskusijose aspektai.
„Žinoma, tai žmogus, stovintis šalia prezidento, kuris palaiko, rūpinasi gerove. Tai yra gera žmona, motina, kurios dukros užaugo ir ji staiga turi naujas pareigas. Kitas dalykas, kuris ryškėja, kad vakarietiškoje kultūroje pirmosios ponios įprastai turi kokį nors socialinį projektą ar iniciatyvą. Apie tai kalbama, bet kalbama labai abstrakčiai, [...] per pusmetį nebuvo sugebėta suformuoti aiškios idėjos. Trečias dalykas, kad D. Nausėdienė nusprendė pareikšti nuomonę aborto klausimu ir užimti poziciją, susijusią su abejonėmis dėl reprodukcinių teisių. Pati to nesuvokdama, ji žengė į politines diskusijas ir susilaukė kritikos“, – komentuoja D. Jakniūnaitė.
Profesorė neabejoja, kad per prezidento rinkiminę kampaniją buvo labai menkai galvojama, koks bus pirmosios ponios vaidmuo. Anot jos, tai lemia ir nepatyrimas.
„Iki galo dar nėra suprantama, ką man daryti be to, kad esu šalia. [...] Mes gyvename tokia laikotarpyje, kai turime turėti žinutę, ženklą, nesvarbu, ar kritiškai žiūrėtume, ar ne, bet tai yra reikalinga, jeigu nori būti matoma. Tai yra patirties klausimas. Klausimas, kiek ji greitai ateis“, – svarsto pašnekovė.
D. Jakniūnaitės vertinimu, nors prieš tai buvusios pirmosios šalies ponios buvo gana skirtingos, visos pasižymėjo kuklumu ir per daug nesiveržė į viešąją erdvę.
„Julija Brazauskienė buvo visiškai nematoma. Almą Adamkienę visi prisimena kaip gražų, elegantišką, bet kartu ir labai tylų žmogų. Ji buvo matoma, bet atsargi, nesivelianti į projektus. Nors ji buvo tarsi pavyzdys, aktyvumo ir įsitraukimo daug nebūta. Laima Paksienė turėjo labiau tradicinės žmonos vaidmenį: rūpinosi buitimi, gražino prezidento rezidenciją. [...]
Kaip bebūtų, iš Lietuvos konteksto negalime išvesti kokių nors taisyklių. Pastebima tik tai, kad pirmosios ponios užima konservatyvų vaidmenį. Galbūt pati institucija tai apriboja, kad, jei tu esi žmona, turi atitikti tam tikrą standartą“, – pastebi profesorė.
D. Jakniūnaitės manymu, vieningo atsakymo, kokia turėtų būti pirmoji ponia, nėra, tačiau, profesorės požiūriu, ji turėtų būti modernesnė ir drąsiau kalbėti.
„Greičiausiai dabartinio prezidento kontekste tai nėra įmanoma“, – priduria D. Jakniūnaitė.
