Lietuvoje

2020.02.14 17:27

Kovoje su atominiu monstru Lietuva ieško sąjungininkų: reikia telkti kariauną Vakaruose

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.02.14 17:27

Vilniuje įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE sieks, kad būtų sustabdyta tolesnė atominiu monstru vadinamos elektrinės plėtra. Tačiau ar nėra per vėlu? Ką Lietuva padarė, kad Astravo jėgainė neiškiltų? Sąjūdžio prieš Astravo AE nariai politologas Raimundas Lopata ir Seimo narys Žygimantas Pavilionis kalbėjo, kad dar nėra vėlu sustabdyti atominės elektrinės statybas ir kad tai turėtų būti ir pačios baltarusių tautos interesas.

– Pone Pavilioni, Astravo AE pradėta statyti beveik prieš dešimtmetį, tačiau Lietuvos Seimo rinkimai – jau ant nosies, liko pusmetis. Ar dėl to ir įkūrėte Sąjūdį?

– Ž. Pavilionis: Reikia prisiminti, kad dar 2016 metais mes, kartu su bendražygiais surinkome 65 tūkst. parašų, kurie vėliau virto įstatymu, kuris užkardė tą elektrą iš Astravo, bet to nepakanka. Norint tą monstrą sustabdyti reikia, kad visa Europos Sąjunga su mumis solidarizuotųsi ir reikia, kad Baltarusija mus išgirstų. Tam reikia sukurti koaliciją Vakaruose.

Dienos tema. Pavilionis: tam, kad Lietuva laimėtų Astravo atominės elektrinės žaidimą, būtinas Vakarų kariaunos subūrimas

Mes matome ministro Lino Linkevičiaus vizitus į Baltarusiją, jis šneka apie kažkokį planą su Baltarusijos premjeru, apie kurį mes nieko nežinome. Bet mums reikėtų plano, kaip mums padaryti, kad ir Berlynas, ir Briuselis, ir Vašingtonas, kartu su mumis ir Latvija, ir Estija, ne tik Lenkija, kaip šiuo metu, sutartume, kad mes neperkame elektros ir kad mes šią elektrinę uždarome, nes mes puikiai matome, kad jie nesilaiko esminių saugumo reikalavimų.

– Tai jūs Vyriausybės veiksmais nepasitikite ir manote, kad reikia susiburti visuomenininkams, politologams, politikams ir mokslininkams?

Ž. Pavilionis: Manome, kad reikia padėti prezidentui įgyvendinti tikslą, kurį jis labai aiškiai iškėlė, kad visa Europos Sąjunga mūsų poziciją palaikytų. Kažkada su Raimundu ir kitais kolegomis bandėme įstoti į Vakarus ir tai pavyko būtent dėl to, kad sutelkėme nevyriausybines jėgas, nes įvairios Vyriausybės mūsų nenorėjo. Tada dirbome su įvairiais žurnalistais, verslininkais, mokslininkais Vakaruose, REN studijos ir visos kitos, kurios mums padėjo integruotis.

Dabar turime tą patį padaryti su Astravu, bandant šitą monstrą ir neleisti jam plėstis. Nereikia pamiršti, kad tau kas kalba, kad monstras jau pastatytas. Jis tik pradėtas statyti, tik 25 proc. jo, turi būti keturi blokai, kurie faktiškai bus didesni už Černobylį, o kultūra yra tokia pati, kaip statant Černobylį.

– Jūs užsiminėte apie prezidentą Gitaną Nausėdą. Jis vakar duodamas interviu „Delfi“ sakė, kad visuomenininkų pagalbos reikėjo prieš aštuonerius ar devynerius metus, aktyvesnio veikimo, kai tas monstras buvo pradėtas statyti. Tai ar nemanote, kad per vėlai buriatės?

Ž. Pavilionis: Mes padarėme viską, bent Lietuvoje, kaip sakiau – subūrėme visuomenę, surinkome parašus ir Seimą įtikinome. Bet nuo 2016 metų diplomatinė tarnyba iš esmės miegojo, nes turėjo padaryti viską, kad tokius panašius įstatymus ar nutarimus priimtų mūsų kaimyninės šalys. Tik Lenkija kol kas mus palaikė. Ponas Linkevičius daugiau dirbo Rytuose, nei Vakaruose, deja.

– Pone Lopata, apie tą diplomatinę tarnybą ir politikus – ar viską padarė mūsų politikai, kad Astravas neiškiltų?

– R. Lopata: Manau, kad ne. Didžiausia problema, kad mūsų diplomatinė tarnyba prarado gebėjimą dirbti buriant koalicijas aktualių klausimų sprendime. Būtent to reikalavo ir Astravo klausimas. Kitaip tariant, mums nepavyko kol kas užsitikrinti Europoje pakankamai sau artimų partnerių, kurie galėtų Briuselį, kaip tokį, arba visą Europos Sąjungos pozicija paversti tokia, kaip mes siekiame.

Tam tikra prasme, visuomeninis anti-Astravinis sąjūdis, su numatytomis deklaracijomis ir peticijomis, skirtomis Europos Sąjungai, tikimės surinkti atitinkamą skaičių parašų, kurio reikalaujama, kad ši peticija keliautų toliau vadinamaisiais Briuselio koridoriais iki Vadovų tarybos.

– Tačiau Astravas jau stovi ir, kaip sakoma, dabar bereikia atvežti branduolinį kurą ir ją užkurti. Kiek realu pasiekti Lietuvai, kad kitos Baltijos šalys nepirktų šios, kaip Lietuva teigia, nesaugios elektros energijos? Lenkai yra pažadėję, premjeras Saulius Skvernelis praėjusią savaitę lyg ir nedrąsiai užsiminė, kad linkstama prie susitarimo su Latvija ir Estija. Kiek tai iš tikro realu?

– R. Lopata: Viskas šiame pasaulyje yra realu, jei yra dirbama. Reikia turėti omenyje, kaip ir Žygimantas minėjo, kad visi sako „jau pastatyta, dėl to nieko nedarome“, bet niekas nėra iki galo pastatyta. Juolab, kad mes dabar matome, kad yra tam tikri viražai, sutrikimai, dvejonės ar panašūs dalykai susiję ir su Rusijos pozicija, konkrečiai su „Rosatom“ pozicija. Kaip nėra to kuro, taip nėra ir kada jis bus – niekam neaišku.

Pažiūrėkime, kas darosi Suomijoje. Vėl ta pati situacija, irgi sustojo tokios atominės elektrinės statybos. Kitaip tariant, laiko, aš manau, tikrai yra. Jeigu klausimas „o kodėl ne anksčiau, o ką jūs darėte“ – visi dirbo savo darbelius. Seimo pozicija buvo aiški, dar 2017 metais priimtas įstatymas, kurį tiesiog reikėjo įgyvendinti. To nebuvo padaryta.

– Pone Pavilioni, ką dabar realiausia padaryti – kalbėti su partneriais, įtikinti nepirkti elektros energijos ir taip bandyti parodyti, kad atominė elektrinė neatsipirks ir ekonomiškai nebūtų naudinga, ką ir prezidentas G. Nausėda teigia?

Ž. Pavilionis: Atsiminkime, kaip ir Raimundas kalba, kad čia yra visų pirma Kremliaus projektas. Tai yra „Rosatom“ spaudžia Lukašenką atidaryti kuo greičiau šitą atominę, nepaisant visų saugumo reikalavimų.

Kad pradėtų mokėti paskolas?

Ž. Pavilionis: Taip, ir paskolas. O Europa pasakė bent apie 30 vadinamųjų strestesto reikalavimų, kuriuos jie privalo įgyvendinti iki paleidimo, ko nesinori Lukašenkai daryti, o tuo labiau „Rosatom“, kuris nori iš mūsų tiesiog išlupti pinigėlių. Neužmirškime ir to, kad čia dar ir Kinija, kuri didžiulius pinigus investuoja, apie 30 proc. finansavimo modernizavimo tinklų yra iš jos, Kinija stato tris pramoninius parkus aplink Astravą.

Čia, iš esmės, mes žaidžiame prieš tris imperijas – dvi ir vieną nykštukinę, kuri yra tik platforma tų žaidimų. Tai mes ponui Lukašenkai ir baltarusių tautai, kuri, beje, siunčia mums savo visus disidentus, norime pasakyti – nežaiskite tų dviejų imperijų žaidimų, būkite su mumis, nes grėsmė yra baltarusių tautai visų pirma. O tam, kad būtų įveiktos tos dvi imperijos, tu turi sutelkti visą kariauną Vakaruose, ko iki šiol ponas Linkevičius taip ir nepadarė.

Mano buvo labai gaila, kad ponas Pompeo taip ir neišgirdo mūsų, kai jis lankėsi Minske, ir būtent Vytautas Landsbergis jam parašė laišką, priminė apie tai, kas mūsų tautai yra labai svarbu. Gaila, kad to nepadarė ponas Linkevičius.

– Pone Lopata, apžvalgininkai sako, kad Baltarusijai čia tarsi įpiršta kilpa po kaklu, kuri gali ir nuskandinti šią valstybę, nes jeigu jie galiausiai įjungtų reaktorių, jiems reikėtų mokėti pasiimtą paskolą ir palūkanas, kurios brangios.

– R. Lopata: Ne tik tai. Yra problema su Baltarusijos ūkiu, kuris didžiąja dalimi dabar remiasi dujomis, reikia jį modernizuoti, pritaikyti prie elektros tiekimo linijų ir pan. Nepaisant Lukašenkos kietų, kaip visada, raginimų tai padaryti, tai yra dar viskas procese. Kitaip tariant, ekonominė nauda yra labai abejotina šiuo metu. Raginimas nepirkimo iš Europos Sąjungos pusės tai dar vienas ženklas, kad iki galo realizuotinas toks projektas Baltarusijai gali reikšti ir ekonominį krachą. Ką, beje, minėjo ir mūsų šalies prezidentas.

– O kiek reali galimybė, kad Baltarusija taip ir neįjungs reaktorių?

– R. Lopata: Matote, jei aš žinočiau tas galimybes, mes nebūtume sudarę Sąjūdžio.

Parengė Modesta Gaučaitė.