Lietuvoje

2020.02.24 05:30

Teismų maratone besisukantis gydytojas Saladžinskas atviras: siekdamas padėti kitiems, sudegi pats

Laura Adomavičienė, LRT.lt 2020.02.24 05:30

Kauno klinikų abdominalinės chirurgijos gydytojui profesoriui Žilvinui Saladžinskui kovo 16-ąją bus skelbiamas nuosprendis dėl klaidos, galimai lėmusios pacientės mirtį per storosios žarnos naviko šalinimo operaciją. Prokurorė, be lygtinės trejų metų laisvės atėmimo bausmės, dar siūlo uždrausti medikui Lietuvoje verstis gydytojo praktika dvejus metus. Išskirtiniame interviu LRT.lt Ž. Saladžinskas sako, kad toks teismo nuosprendis būtų pražūtingas jo karjerai.

– 32 metus jūsų specializacija – storosios žarnos vėžinių ligų gydymas. Kuo ypatinga ši chirurgijos sritis?

– Sritis labai sudėtinga. Europos atlikti auditai rodo, kad tai viena iš komplikuočiausių chirurgijos sričių. Komplikacijų skaičius gana didelis. Nekomplikuotų atvejų skaičius – 60 proc., grubiai skaičiuojant. Likę 40 proc. patenka į komplikacijų grupes. Tas procentas labai didelis.

Komplikacijų būna nuo pačių lengviausių, nuo pjūvio, iki komplikacijų, kurios pasibaigia mirtimi. Viskas labai individualu, priklauso ir nuo ligos, ir nuo paciento, vertinamas ne tik medikas. Yra labai daug aspektų, kurie vertinami.

Atėjau į šitą sritį tikriausiai todėl, kad turėjau stiprius mokytojus, kaip profesorių Vytautas Zyką, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje storosios žarnos ligų gydymą pasirinko kaip specializaciją. Jis subūrė tikrai neblogą kolektyvą. Tiesa, mes truputį pasibarstėme, bet vyresnės kartos branduolys išliko. Turime ir šaunaus jaunimo, kuris dabar jau koja kojon žengia, netgi keliais žingsniais yra priekyje. Tikrai smagu. Verta buvo pasirinkti sritį. Kai matai, kad tavo mokinys tave perauga, tai, matyt, smagiausia.

– Kas sukelia storosios žarnos vėžį ir koks išgyvenamumo rodiklis susirgus šia liga?

– Tikslaus atsakymo, koks faktorius ar agentas sukelia storosios žarnos vėžį, tikrai nėra, bet, remiantis epidemiologinėmis studijomis, yra įvairių mitybos dalykų komponentų, medikamentų vartojimas gali lemti storosios žarnos vėžio atsiradimą.

Didžioji dalis atvejų, apie 90 proc., yra vadinamieji sporadiniai, susiję su amžiumi, atsiranda vyresniame amžiuje – 50 metų ir vyresniems. Dėl to įgyvendinama patikros programa, į kurią patenka visi tos amžiaus grupės pacientai.

Remiantis bendra Europos statistika, kadangi gyvenimo trukmė ilgėja, tokių pacientų daugėja. Yra 90-mečių ir vyresnių, kurie nugyvena tokį garbingą amžių, ir taip lemta, kad suserga storosios žarnos vėžiu. Daugiau yra vyresnių pacientų, bet yra ir jaunų, o tai, žinoma, skaudina, liūdina.

Kita grupė – apie 10 proc., kuriems liga yra nulemta geno pokyčių. Mes tai vadiname paveldimu storosios žarnos vėžiu. Yra keli sindromai, yra skirtingos genų mutacijos skirtingo lygmens, kurie lemia. Tai šeiminės ligos.

Tokie pacientai žino savo šeimos anamnezę, nes paprastai jų šeimoje storosios žarnos vėžys pasireiškia ankstyvame amžiuje. Kiekvienas, žinantis savo genetikos medį, gali pasakyti, kad mama, tėtis, broliai, seserys ar seneliai, būdami ankstyvo amžiaus, susirgo ar mirė nuo storosios žarnos vėžio. Tai aliarmo skambutis. Tokiais atvejais žmogui atliekami genetiniai tyrimai, galime prognozuoti, ar tam žmogui lemta susirgti storosios žarnos vėžiu, ar jis ligą perduos ateinančioms kartoms.

Tokių atvejų Lietuvoje nėra labai daug, bet keliasdešimt šeimų tikrai priskaičiuojama. Esant tokiam pacientui, reikia skelbti pavojaus signalą artimiausiai jo aplinkai: vaikams, broliams, seserims.

Problema yra ta, kad klinikiniai storosios žarnos vėžio požymiai – labai skurdūs ir žmogus ilgą laiką nieko nejaučia. Nuo piktybinio naviko atsiradimo storojoje žarnoje iki simptomų pasireiškimo gali praeiti keleri metai. O po tų kelerių metų liga jau gali būti lokaliai išplitusi, jau gali būti ir metastazių. Šiandien mes turime pakankamai stiprių ginklų: chemoterapija, radioterapija, spindulinė terapija, tuo mums pavyksta sumažinti vėžio stadiją iki operacijos, sėkmingai išoperuoti ir tikėtis gerų rezultatų.

Mūsų darbo rizika prilyginama skrydžių dispečerio darbui. Žmonių, nuo kurių priklauso sėkmingas lėktuvo pakilimas, nusileidimas ir buvimas danguje. Mes su tokiais atvejais susiduriame kas dieną, ir ne po vieną, ne po du kartus.

Išgyvenamumas susirgus storosios žarnos vėžiu skaičiuojamas 5 metų laikotarpiui, kai žmogus po gydymo be ligos išgyvena 5 metus. Esant pirmos stadijos storosios žarnos vėžiui, išgyvenamumas yra daugiau kaip 80 proc. Esant antros stadijos, išgyvenamumas kiek mažesnis – apie 70 proc. Džiugina tai, kad pastarąjį dešimtmetį yra pastebimai pagerėję išgyvenamumo rodikliai, esant trečios stadijos vėžiui, – išgyvena daugiau kaip 50 proc. asmenų. Be ligos, pabrėžiu.

Gydant ketvirtos stadijos vėžį, šiandien taikoma kitokia taktika: pirma išoperuojamos, gydomos metastazės, sakykime, kepenyse, paskui, praslinkus trumpam laiko tarpui, operuojamas pirminis židinys. Metastazės, sukeltos storosios žarnos vėžio, greičiau progresuoja, tad kartais tenka rinktis pirma metastazių gydymą, o po to gydyti storąją žarną. Anksčiau, sergant ketvirtos stadijos vėžiu, išgyvenamumas būdavo vienas kitas procentas, šiandien kai kuriuose centruose siekia ir 15 proc., ir 20 proc. Tai tikrai daug.

– Sakote, gydant storosios žarnos vėžį, komplikacijos yra gana dažnas reiškinys. Ar įmanoma atskirti, kada yra tiesiog komplikacija, o kada – mediko klaida?

– Ką mes vadiname klaida? Klaida gali būti ir komplikacija po operacijos, kuri gali kilti ne tik nuo mediko veiksmų, bet ir nuo organizmo reakcijos. Sakykime, operuojame žarnyną, atliekame sujungimą, įvyksta komplikacija, ta jungtis pasileidžia. Tai įvyksta po kelių parų – rizikingiausiu metu. Vienam žmogui tokia pūlinga komplikacija gali būti lemtinga, ir jis nebeišsikapsto iš tokios klinikinės situacijos, o kitas pasveiksta.

Kai kurie kriterijai tikrai subjektyvūs, jų net negali prognozuoti. Aišku, vertini kitus faktorius: amžių, gretutines ligas, žalingus įpročius ir kitus dalykus. Prognozavimo skalės yra, bet jos ne šimtaprocentinės.

Taip pat tu kalbiesi su žmonėmis. Žmogus visada klausia: ar rizikinga, kokių pavojų gali kilti. Tuos dalykus visada reikia atskleisti, nes tai labai svarbu.

Komandinis darbas – neišvengiamas. Šiandien vėžio gydymas – tai ne tik chirurgija. Gydant dalyvauja mūsų kolegos radiologai, jie tiria ir pateikia mums kuo tikslesnį stadijos vertinimą iki operacijos, toliau diskusija komandoje su radioterapeutais, chemoterapeutais, kokį gydymo metodą pasirinkti.

Šiandien mes turime labai aiškius kriterijus, kuo remiantis iš pradžių rinktis operaciją ar chemoterapiją, kartojame kontrolinius tyrimus, žiūrime, kaip sureagavo liga, jei sumažėjo – galima operuoti. Einame operuoti, pasižiūrime, ką mums pasako kolegos patologai, išnagrinėję preparatą, atranda dar kažką, ko nematė radiologai. Kitas komandinis darbas – dėl chemoterapijos skyrimo ir taip toliau. Tie pacientai, kaip sakau, jau mūsų šeimos dalimi tampa. Ne tik chirurgo.

– Ar yra kaupiama su pacientų gydymu susijusi informacija, sisteminami duomenys, analizuojamos medikų klaidos Kauno klinikose?

– Mes visas nesėkmes aptariame, vyksta atskiros klinikinės konferencijos, vienareikšmiškai galime pasakyti, yra daugiametė tradicija, jau nuo gūdžių tarybinių laikų ji tęsiasi. Mes kruopščiai kasdieninį darbą darome – pacientus gydydami pildome ir dokumentus. Turime visą tikslią informaciją, juolab kad į duomenų bazę suplaukia visi rezultatai – tiek paciento ištyrimas, tiek gydymas ir kita. Čia viskas labai patikima ir tvirta.

Tikrai jaučiu kolegų petį. Niekas čia su lozungais nevaikšto, bet jaučiu tylią, rimtą paramą. Tai labai svarbu.

Tarkime, pacientas buvo gydomas kelių sričių specialistų: reanimatologų, chirurgų, o po komplikacijos paciento netenkame. Tada dalyvauja visų tų padalinių žmonės, žiūrime minučių tikslumu, kas buvo daroma, ką galėjome pakeisti toje vietoje, kas būtų pasikeitę, jei būtume pakeitę.

Labai svarbūs momentai, nes būna ir labai sunkių trauminių ligonių, ir kitų, kai tenka daryti labai skubius sprendimus tam, kad pacientą išgelbėtume. Tokie atvejai aptariami multiklinikinių skirtingų disciplinų specialybių atstovų, kurie bent dalele buvo prisilietę prie to paciento gydymo. Mes pildome neatitikmenis, ar nesuveikė aparatas, ar koks siūlas nutrūko – tokie dalykai irgi fiksuojami. Jei atsitiko bėda, vadinamas aparatinis faktorius, mes turime informuoti gamintoją. Tokie dalykai yra fiksuojami ir aliarmuojama, patikėkite manimi, labai stipriai.

– Klaidas kaupti ir analizuoti gydymo įstaigai – vertinga informacija, tačiau visuomenė mediko klaidas vertina kitaip. Jūsų nuomone, ar klaidos kultūros ugdymui padės nuo Naujųjų įsigaliojęs pacientų žalos atlyginimo be kaltės modelis?

– Aš manau, kad reikia truputėlį palaukti, pažiūrėti, kaip jis veiks realybėje. Daugelyje šalių Vakarų Europos modelis veikia daug metų, jie turi sukaupę didžiulę patirtį. Tai viena medalio pusė. Kita, manau, dalis yra mūsų visuomenės supratimas apie tą klaidų neišvengiamumą. Tai neateis per vieną dieną, per metus, per dešimt metų.

Kalbant apie medikų teismus Lietuvoje, mes matome tik ledkalnio viršūnėlę, bet civilinių bylų yra gana daug. Gaila, kad tokios statistikos nėra, oficialiai neskelbia, kiek yra civilinių ieškinių, kai medikas tampomas po teismus, kai keliami piniginiai ieškiniai. Žalos be kaltės įstatymas galėtų pastebimai sumažinti tokių atvejų skaičių.

Matote, mūsų darbas, ypač chirurgo darbas, visą laiką bus susijęs su komplikacijų rizika. Neišvengiamumas yra. Tai labai skausminga tema.

Pavyzdžiui, kiek kalbame su kolegomis iš skandinavų šalių, kurios turi labai senas demokratijos tradicijas, ten suvokiamos darbo rizikos apimtys. Paimkime mūsų darbo riziką, ji prilyginama skrydžių dispečerio darbui. Žmonių, nuo kurių priklauso sėkmingas lėktuvo pakilimas, nusileidimas ir buvimas danguje. Mes su tokiais atvejais kasdien susiduriame, ir ne po vieną, ne po du kartus. Pilotas, atidirbęs tam tikrą valandų skaičių, ilsėsis. Mes dirbame paromis, o būna – ir savaitėmis.

– Turint omenyje, kad klaidos gydytojų darbe neišvengiamos, kaip į prasidėjusį jūsų teismo procesą sureagavo kolegos? Ar tokie atvejai jiems nekelia nerimo, noro vengti labiau komplikuotų, rizikingų operacijų?

– Ne. Aš galvočiau, kad žmonės, kurie renkasi šitą specialybę, vis dėlto yra tikrai stiprūs. Tarkim, ateinu į darbą – man viskas užsidaro. O kai nueinu į operacinę – apskritai man lieka vienas objektas. Turbūt ir visi mano kolegos lygiai tą patį daro.

Aš manau, kad silpnas žmogus tyliai pasitraukia. Nenoriu, gink Dieve, niekam sakyti, kad neįžeisčiau teisininkų, labai sunku ta tema kalbėti tarpusavyje, bet visi supranta tos situacijos beprasmiškumą. Mes nesame užsidarę žmonės, bet tikrai... Tas lindimas į dūšią... O ką pasakysi. Sunku? Sunku, taip. Bet profesinės pusės teismai nepaveikė. Jeigu reikia pagalbos – tu visą laiką ją gausi, nes reikia pasikonsultuoti ir prieš operaciją, kartais reikia pasikonsultuoti ir operacijos metu. Žmonės pasitiki.

Ir universitete negirdėjau negatyvių dalykų. Aišku, labai sunku, kai pas mus tokių precedentų nėra daug, bet tikrai jaučiu kolegų petį. Tikrai niekas čia su lozungais nevaikšto, bet jaučiu tylią, rimtą paramą. Tai labai svarbu.

– Pacientų pasitikėjimui jumis teismai įtakos turėjo?

– Pacientų pasitikėjimas didžiulis. Eilės – dviem mėnesiams. Būna, kad pacientas neatvyksta ir apie tai nepraneša, bet jų vietas greitai užpildo kiti. Mes turime ir nerašytas taisykles, kad pacientas, kuriam įtariamas navikas, turi būti priimtas tą pačią dieną. To darbo padaugėja, bet tokiems dalykams mes eilių niekada nedarėme ir nedarysime. Nė vienas iš mano kolegų dėl to nekelia problemų, reikia – priimi. Atvažiuoja žmogus iš Naujosios Akmenės, ir nėra talonų – ką daryti? Priimti.

30 metų patirtis, ir dabar tu kur nors pasivaikščiok. Nelogiška.

– Dėl pacientės mirties jums siūloma taikyti baudžiamąją priemonę – sustabdyti gydytojo licenciją dvejiems metams. Jeigu teismas nuspręstų patenkinti prokurorės prašymą, kaip elgsitės?

– Aš apie tai negalvoju ir atsakymo į tą klausimą neturiu.

– O ką toks sprendimas reikštų mediko karjerai?

– Mediko profesinę pabaigą, kitaip aš neįvardyčiau. Man tai sunku suvokti.

Žinau danų pavyzdį. Mūsų kolegai operacijos metu įvyko viena labai grėsminga komplikacija. Kaip mes vadiname, tai buvo didžioji komplikacija, kuri buvo pastebėta, ir į darbą turėjo įsitraukti kitų sričių chirurgai. Tai administracija kolegą išleido mėnesiui psichologinių atostogų. Daugiausia, kas buvo po to, – jis išvažiavo į kursus. Tokia įprasta praktika Vakarų Europoje.

Mediką ruošiame ilgai: 6 metai studijų, įvairios rezidentūros, kurių trumpiausia – 4 metų, ilgiausia – 5. Tai 10–11 metų mokslų, paskui – nuolatinis kvalifikacijos kėlimas, žinių atnaujinimas. Kas penkerius metus turime „prisiduoti“ Akreditavimo tarnybai, pristatyti valandas. 30 metų patirtis, ir dabar tu kur nors pasivaikščiok. Nelogiška.

– Ar įmanoma po dvejų metų pertraukos medikui susigrąžinti turėtas kompetencijas?

– Nuolatiniai pokyčiai akivaizdūs: kiekvieną mėnesį būna kokios naujos technologijos pristatymas. Nesakau, kad tuoj pat, po mėnesio, ta technologija atsiras ir Lietuvoje, bet į Lietuvą eina nauji gamintojai, kiti, kurie tvirtai seniai stovi pasaulinėje rinkoje, – ir jie nestovi vietoje. Jie irgi vis ką nors išranda, tobulina, gerina, kad palengvintų ne tik medikų darbą, bet ir pagerintų pacientų sveikimo procesą. Čia turi būti sutelktas didžiausias dėmesys. Jie irgi suka smegenis ir keliauja.

Tai nuolatinis mediko mokymasis. Jei paklaustumėte kitų sričių specialistų – tą patį pasakytų. Pavyzdžiui, chemoterapija. JAV kasmet išleidžiamos gairės, jos kinta dėl klinikinių tyrimų pateikiamų geresnių rezultatų. Keičiasi vaistų gydymo schemos, vaistų gydymo dozės, vaistų kombinacijos.

– Jei teisme visgi būtų priimtas sprendimas sustabdyti licenciją dvejiems metams, esate svarstęs apie galimybę emigruoti iš Lietuvos?

– Aš – Lietuvos vaikas. Negalvoju apie tai. Kaip bus – taip.

– Kaip apskritai medikai reaguoja į gydymo metu pasireiškiančias komplikacijas, kaip išgyvena paciento mirtį, ar jaučia kaltę?

– Kiekvienas sąžiningas gydytojas, pridėjęs ranką prie širdies, po kiekvienos įvykusios komplikacijos visą laiką krato smegenis, ką aš toje vietoje galėjau padaryti kitaip. Tos kaltės dalis visą laiką yra. Su medicina nesusidūrę žmonės vienaip supranta žmogaus netektį. Didžiausia bausmė gydytojui yra paciento mirtis ir išgyvenimas dėl jos. Ir ne tik mirtis.

Jūs įsivaizduokite – operacija ir labai svarbios pirmos valandos po jos, nes gali būti vienokių komplikacijų grėsmė. Po to eina kitas kritinis laikotarpis, po 5–7 parų, tada irgi gali įvykti. Tai tu visą laiką išgyveni, visą laiką eini, galvoji, puoli, žiūri, ar nėra tos simptomatikos. Tie išgyvenimai yra kasdieniai. Siekdamas padėti kitiems, pats sudegi.

Kauno klinikų chirurgą Ž. Saladžinską į teisiamųjų suolą atvedė 2015 m. storosios žarnos operacija, pasibaigusi 65 metų pacientės mirtimi. Mirusios moters artimieji teisme teigia, kad mirtį lėmė gydytojo aplaidumas – prieš operaciją esą nebuvo atlikti visi diagnozei patikslinti būtini tyrimai. Operuojant storosios žarnos naviką buvo pažeista blužnis. Įvykus blužnies kraujavimui ją gydytojui teko pašalinti, tačiau tai sukėlė ūmų kasos uždegimą, nulėmusį pacientės mirtį.

Pacientės artimieji mano, kad mirtis įvyko dėl gydytojo aplaidumo, todėl prašo teismo iš Ž. Saladžinsko atimti teisę verstis mediko praktika penkeriems metams bei priteisti apie 240 tūkst. eurų, iš kurių turtinė žala sudaro 13,5 tūkst. eurų. Kaltinimą chirurgui palaikanti prokuratūra prašo medikui skirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę lygtinai ir dvejiems metams uždrausti verstis mediko praktika.