Donoro kortelių programa turi beveik tiek pat naudos, kiek kortelė su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu piniginėje, – sistemą, kai potencialaus donoro artimieji gali pakeisti jo valią, apibūdina parlamentaras Mykolas Majauskas. Vis dėlto prakalbus apie numanomo sutikimo modelį, kurį įvedus žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jei nėra raštu pareiškęs kitaip, pasigirsta abejojančiųjų.
Brigita donoro inksto laukia trejus metus. Prieš kurį laiką ji sulaukė žinios, kad yra potencialus donoras, kurio inkstas galbūt tiktų, tačiau atvykus į klinikas ir pasidarius tyrimus donoro artimieji apsigalvojo ir nusprendė, kad nenori, jog šeimos nario organai būtų skirti sergantiesiems.
„Kai iš tavęs atima svajonę. (...) Deja, nutiko kai kas labai netikėto. Daug kas pasakys, kad negalima teisti žmonių dėl jų sprendimo, bet jei mes tokių dalykų neviešinsime, prie geresnės situacijos transplantologijoje irgi nenuves“, – tada savo „Facebooko“ paskyroje rašė Brigita.
Paskutinę valią šeima pakeitė
Kalbėdama su portalu LRT.lt Brigita sako, kad potencialus donoras turėjo donoro kortelę, tačiau jo paskutinę valią šeima pakeitė.
„Dėl moralinių ar etinių priežasčių gydytojai niekada nedaro taip, kaip nenori šeima, todėl atsiklausia artimųjų. Jie padarė tyrimus, atrinko šešis galimus kandidatus (kurie galėtų gauti organus – LRT.lt), paskambino jiems, mes visi suvažiavome į Kauną, ten mums visiems buvo padaryti tyrimai. Liko paskutinis tyrimas, bet šeima apsigalvojo. Ir viskas“, – prisimena Brigita.
Ji pasakoja, kad žinia, jog galimai gausi reikalingą organą, yra sunki, tačiau tada žinai, kad kelių žmonių gyvenimas pasikeis. Vis dėlto, akcentuoja Brigita, kas kita, kai potencialaus donoro šeima pradeda visą donorystės procesą ir tik tada, procesui įsibėgėjus, kai į jį įsijungia daugiau žmonių, pakeičia savo nuomonę. Tada sudėtingiau, nes niekas nieko negauna, apgailestauja ji.
Nuogąstavimai, kad turint kortelę kils grėsmių
Brigita svarsto, kad svarbiausia – žmonių švietimas. Ji prisimena atvejį grožio salone, kai pradėjusi kalbėtis su šalia sėdinčiu žmogumi išgirdo jo nuogąstavimus dėl donoro kortelės, neva norint ją gauti reikia atlikti kraujo tyrimus, todėl bus žinoma jo kraujo grupė.
„Žmonės net nesigilina – išgirsta vieną variantą, užsikabina ir nesigilina. Niekas žmogui kraujo neima, tereikia elektroniniu būdu užpildyti prašymą ir viskas. (...) Kai kurie galvoja, kad jei turi donoro kortelę, gydytojai negydys, norės numarinti. Kiti galvoja, kad galima nusipirkti organą. Juk visame donorystės procese dirba 40 žmonių. (...) Kaip galima nusipirkti organą, kai veikia 40 žmonių?“ – mitus apie donorystės grėsmes neigia Brigita.
Asociacijos „Gyvastis“, vienijančios žmones, sergančius inkstų ligomis, gyvenančius su persodintais organais, laukiančius transplantacijos, ligonių artimuosius bei medikus, prezidentė Aušra Degutytė sako, kad artimiesiems gali būti sunku priimti sprendimą dėl savo mirusio šeimos nario organų transplantacijos: jie išgyvena netektį, todėl jiems dar sunkiau pagalvoti, kad jų apsigalvojimas gali turėti skaudžių pasekmių.
„Nėra kaltų, negalime nieko kaltinti, (...) galime suprasti donoro artimuosius, bet negalime pamiršti ir pacientų, kurie tiesiogiai priklauso nuo tokių sprendimų“, – tvirtina A. Degutytė.
Donoro korteles lygina su Mergelės Marijos atvaizdu piniginėje
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys M. Majauskas dar 2018 metų pabaigoje kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, prašydamas išanalizuoti numanomo sutikimo donorystės modelį ir parengti teisės aktus dėl tokios tvarkos įgyvendinimo Lietuvoje.
Parlamentaras yra sakęs, kad šiuo metu veikianti donoro kortelių programa turi beveik tiek pat naudos, kiek kortelė su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu piniginėje. Portalui LRT.lt M. Majauskas sakė, jog tam, kad veiktų tokia sistema, donorais turi būti užsiregistravę daugiau kaip milijonas gyventojų, o šiuo metu sutikimą donoro kortelei gauti yra pasirašę beveik 32 tūkst. Lietuvos gyventojų.
„Man atrodo, kad donoro kortelė yra iš esmės parodomoji akcija, kad žiūrėkite, mes, valstybinės institucijos, kažką darome, rūpinamės. (...) Jos efektyvumas ir reikšmė donorystės klausimams Lietuvoje yra absoliutus nulis“, – kalba Seimo narys.
Siūlo įteisinti numanomo sutikimo modelį
Anot M. Majausko, Lietuvoje būtų galima svarstyti priimti numanomo sutikimo modelį. Toks modelis veikia 21 Europos valstybėje. Galima išskirti kietojo ir minkštojo numanomo modelio tipus – įteisinus pastarąjį po potencialaus donoro mirties jo artimieji gali pareikšti savo nuomonę.
Kietasis numanomas modelis veikia Austrijoje – šiuo atveju po žmogaus mirties jo artimieji negali pakeisti nuomonės ir vadovaujamasi paties žmogaus prieš mirtį išreikšta valia. Pavyzdžiui, Lenkijoje neužtenka vieno iš artimųjų prieštaravimo mirusiojo valiai būti donoru po mirties, tam reikia bent dviejų artimųjų nesutikimo raštu.
„Man atrodo, kad labai svarbu eiti tuo keliu, kuris galbūt nėra toks patogus ir paprastas, reikalauja daug investicijų, darbo, bet yra daug efektyvesnis nei šiuo metu veikianti donorų kortelių sistema, kuri yra priedanga valstybinių institucijų neveiklumui šioje srityje pridengti“, – tvirtina M. Majauskas.
Parlamentaras primena nuogąstavimus, kad numanomo sutikimo modelis galimai pažeistų Konstituciją, ir pateikia pensijų sistemos pavyzdį. Pirmadienį Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pensijų sistemos reforma, kai asmenys iki 40 metų yra automatiškai įtraukiami į pensijų kaupimo fondus, nepažeidžia Konstitucijos. Tai dar vienas pasitikėjimo žingsnis, tvirtina M. Majauskas, pasak jo, būtų galima svarstyti ir numanomo sutikimo modelį kalbant apie donorystės sistemą.
Svarbiausia – šviesti visuomenę
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė A. Degutytė sako, kad donoro kortelės turėjimas yra tarsi simbolinis žmogaus valios išreiškimas. Ji svarsto, kad numanomo sutikimo modelis bėgant laikui galbūt pasiteisintų, tačiau tai nebūtų pagrindinis rodiklis. Svarbiausia – šviesti visuomenę, įsitikinusi ji.
A. Degutytė teigia, kad Lietuvoje potencialaus donoro valiai prieštarauja maždaug 30 proc. artimųjų, o, pavyzdžiui, Airijoje mirusiojo valiai prieštarauja apie 10 proc. artimųjų. „Gyvasties“ prezidentė svarsto, kad užsienio šalyse galimybė tapti donoru laikoma didžiule garbe.
Tokiai nuomonei pritaria ir M. Majauskas. Jo teigimu, vien modelio pakeitimas problemos neišspręs – reikia intensyviau kalbėti ir aiškinti, koks yra donorų organų poreikis, kiek gyvybių galima išgelbėti. Vis dėlto, tvirtina parlamentaras, didžioji dauguma visuomenės pritaria donorystės idėjai.
2018 metų kovą M. Majausko užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa parodė, jog 58,5 proc. respondentų pritartų, kad po mirties žmogaus organai būtų paaukoti donorystei, išskyrus tuos atvejus, kai buvo išreikštas jo ar po mirties jo artimųjų nesutikimas. Tyrimo metu buvo apklausta tūkstantis respondentų.
Prasidėjus ūmiai ligai transplantacija būtina šiandien
Dėl donoro kortelių LRT.lt kreipėsi ir į Sveikatos apsaugos ministeriją, tačiau ministerija mus nusiuntė į Nacionalinį transplantacijos biurą.
2019 metų gruodžio 31 d. duomenimis, sutikimą gauti donoro kortelę yra pasirašę 31 tūkst. 983 gyventojai. Tai – šiek tiek daugiau nei 1 proc. gyventojų. Anot Nacionalinio transplantacijos biuro Transplantacijų koordinavimo skyriaus vedėjos Vitos Gembutienės, toks skaičius yra nedidelis, tačiau 2014 metais, įteisinus galimybę sutikimą dėl organų donorystės užpildyti elektroniniu būdu, potencialių donorų padaugėjo – kasmet pasirašoma virš 3 tūkst. sutikimų.
V. Gembutienė aiškina, kad organų donorystė galima tais atvejais, kai miršta žmogaus smegenys. Jos teigimu, iš laukiančiųjų sąrašo kiekvienam organui pagal specialius kriterijus sudaroma eilė: kai kuriems organams svarbi kraujo grupė, kitiems svarbesni tokie kriterijai kaip žmogaus ūgis ar svoris. Vis dėlto specialistė pastebi, kad yra tokių ligų ir būklių, kai žmogaus organai netinkami transplantacijai.
Reikiamų organų laukimo laikas – labai nevienodas: „Yra buvę atvejų, kai į laukiančiųjų sąrašą įrašytas recipientas kvietimo į transplantaciją sulaukė vos po savaitės, todėl taip ir sakome, kad laukimo laikas yra nuo savaitės iki kelerių metų.
Liūdniausia, kad kartais, norint išgelbėti gyvybę, prasidėjus ūmiai ligai, transplantacija būtina šiandien. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei žmogus apsinuodijo grybais (žalsvąja musmire), jam gyvybę išgelbėti galėtų tik kepenų transplantacija. Tačiau jei donoro nėra, toks ligonis vilties pasveikti neturi“, – apgailestauja V. Gembutienė.
Būtų galima sutaupyti laiko
Anot V. Gembutienės, potencialių donorų skaičius nuo šalyje taikomo modelio nepriklauso, jos teigimu, tai priklauso nuo to, kiek smegenų mirties atvejų konstatuojama.
„Mirties faktas nuo jokio modelio nepriklauso. Prašytume suprasti tokį svarbų dalyką: koks modelis bebūtų, mirusio žmogaus artimiesiems rodoma didelė pagarba ir dėmesys. Numanomo sutikimo modeliu besivadovaujančios šalys taip pat visada kalbasi su mirusio žmogaus artimaisiais, ar jis buvo kokią nors savo valią išreiškęs, ar ne“, – portalui LRT.lt sako V. Gembutienė.
Vis dėlto Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė sutinka, kad esant numanomam sutikimo modeliui kartais būtų galima sutaupyti laiko: artimųjų sutikimo nereikėtų, jei mirusysis nebūtų pareiškęs nesutikimo, o jo artimieji pritaria organų donorystei, tačiau yra išvykę į užsienį ir skubiai grįžti negali.
Tokiu atveju, tvirtina V. Gembutienė, numanomo sutikimo modelis sutaupytų laiko, kadangi būtų galima pradėti organų paėmimo operaciją, nelaukiant artimųjų. Tai būna svarbu, kai donoro būklė nestabili, kai organus sudėtinga išlaikyti gyvybingus, priduria ji.
Donorystė be etikos principų neįsivaizduojama
V. Gembutienė sako, kad teisiškai numatyti visas aplinkybes sudėtinga, o organų donorystės sritis be etikos ir moralės principų neįsivaizduojama.
„Pabandykime įsivaizduoti situaciją, kai prie mirusiojo lovos Reanimacijos skyriuje gedi artimieji, kurie yra ištikti sielvarto ir siaubingos kančios, sunkiai suvokia ir patį mirties faktą, ir informaciją apie organų donorystę, nesutinka dovanoti organų, nes tuo metu jiems taip atrodo. Tokiu atveju sakyti, kad jūsų artimasis nebuvo išreiškęs nesutikimo, todėl dabar prasidės organų paėmimo operacija, būtų neetiška. Reikėtų kviesti apsaugą, kad patrauktų artimuosius?“ – svarsto V. Gembutienė.
Numanomo sutikimo modeliu vadovaujasi 21 šalis: Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Nyderlandai. Pasirašomas sutikimo modelis įteisintas šiose septyniose šalyse: Lietuvoje, Airijoje, Estijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Rumunijoje, Vokietijoje.
