Lietuvoje

2020.02.12 21:19

Premjero patarėjas apie Savicko atmetimą: kas ryšis ateiti, kai sunku suprasti prezidento reikalavimus

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.02.12 21:19

Sakoma, nėra nieko pastovesnio už laikiną. Ekonomikos ir inovacijų ministerijai nuo gruodžio likus be vadovo, laikinai jį pavaduojančiam energetikos ministrui Žygimantui Vaičiūnui ant tų dviejų kėdžių gali tekti sėdėti iki pat Seimo rinkimų. Prezidentui atmetus Luko Savicko kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministrus, premjeras pripažįsta, kad toks šalies vadovo žingsnis – tikėtas, tačiau apie kitus potencialius variantus nekalba.

„Dienos temoje“ – Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė ir premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas.

Dienos tema. Premjero patarėjas apie Savicko atmetimą: kas ryšis ateiti, kai sunku suprasti prezidento reikalavimus

– Premjeras užsiminė, kad L. Savickas ir toliau patarinės ekonomikos ir inovacijų klausimais jam, tačiau netrukus laukia dar didesnė jo atsakomybė. Apie kokias pareigas kalbame?

S. Malinauskas: Iš tiesų ministras pirmininkas tai turėtų patikslinti, tačiau jūs turbūt matote, kad yra pasikeitimų ministro pirmininko politinėje komandoje ir natūralu, kad tam tikri atsilaisvinę postai bet kuriuo atveju turės būti užimti specialistų.

– Pavyzdžiui, jūsų?

S. Malinauskas: Mano ne, mes visi esame patarėjai, bet aš turiu omenyje, pavyzdžiui, vienas iš jų galėtų būti, apie kurį galima kalbėti, tai yra Deividas Matulionis, kuris gali tapti ambasadoriumi prie NATO ir šiuo metu jis užima vicekanclerio poziciją, tai šiuo atveju galbūt apie tai buvo kalbėta, galbūt ne apie tai, bet tokių pozicijų yra.

Kitas dalykas, kad ir pats L. Savickas šiuo metu eina tikrai aukštas pareigas, jis kuruoja šitą failą, ekonomikos ir inovacijų, tai tikrai ir su buvusiu ministru labai artimai bendravo, ir šiuo metu bendrauja artimai su viceministrais, tai šiuo atveju tikrai nuo tos temos jis nepabėgs.

– Sakoma, kad šitas sprendimas, kitaip tariant, sprendimas atmesti L. Savicko kandidatūrą, yra šalies vadovo atsakas į valdančiųjų nenorą išgirsti Gitaną Nausėdą ir atstatydinti susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių. Bent jau tokios linijos laikosi „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Ar jis teisus?

R. Urbonaitė: Čia pirmiausia turėtų atsakyti prezidentas. Bet kas meta šešėlį ir kas šiek tiek verčia galvoti apie tai, kad, matyt, ta situacija su susisiekimo ministru nepraėjo be pasekmių ir šiai situacijai, ir šiam epizodui, tai yra tai, kad iš Prezidentūros nebuvo pasakyti aiškūs argumentai. Buvo pasakyti argumentai dėl patirties, bet neįvardyta...

Taip pat skaitykite

– Gebėjimo greitai priimti sprendimus.

R. Urbonaitė: Gebėjimo greitai priimti sprendimus, tačiau neįrodyta argumentais, kodėl tai yra būtent taip. Nes šitas kandidatas būtent kuravo jau 3 m. sritį, susijusią su ekonomika ir inovacijomis, tai yra tiksliai tą sritį, į kurią dabar pretendavo kaip ministras. Ir va čia šitoje vietoje vėlgi klausimas, tai kokios patirties dar stinga? Nes klausimas, pavyzdžiui, o kiek patirties turėjo tas pats susisiekimo ministras susisiekimo klausimais? Arba kiek patirties turėjo Tamašunienė irgi šitais klausimais.

Tai ir daugiau galima būtų ten tokių įvardyti atvejų ir iš kitų netgi šiuo atveju politikų. Tai vėlgi čia liko neatsakytas klausimas. Liko neatsakytas klausimas dėl asmeninių savybių, kurios taip pat buvo įvardytos, bet nepasakyta, kokios tos savybės nėra tinkamos eiti ministro pareigas. Tai man taip ir liko neaišku.

Ir dar buvo pasakyta, kad reikia ne tik problemas gebėti identifikuoti, bet būtent ir jas spręsti. Kokių problemų sprendimo tikisi prezidentas, taip pat nebuvo įvardyta. Kitaip tariant, tie argumentai liko, tapo ne argumentais, o tokiomis abstrakcijomis, kas verčia vėlgi abejoti tada Prezidentūros sprendimu. Nes aš visą laiką sakau, prezidento galias mėtyti kandidatus į šoną ir visaip, vadinkime, taip sukti kartais uodegą, riboja vienas dalykas – tai yra kandidatūros gerumas. Tai šiuo atveju nebuvo tiksliai įvardyta, kodėl šitas kandidatas nėra tinkamas. Man to tikslumo labai ir labai pritrūko. Tai natūraliai kyla klausimas, gal čia tikrai yra sąsajų su ta susisiekimo ministro istorija.

– Gali būti, nes tokių abejonių išsakė ir pats premjeras, teigdamas, kad dėl šitos kandidatūros tarsi ir buvo sutarimas, tarsi buvo neoficialūs pokalbiai ir lyg ir šalies vadovas palaikė iki tada, kai jau nepalaikė, kitaip tariant, po pateikimo praėjus 3 savaitėms L. Savicko kandidatūrą atmetė. Bet man šiek tiek nesutampa šiuo atveju laikai. Nepasitikėjimą J. Narkevičiumi prezidentas išsakė lapkritį, ar ne? L. Savicką, kaip kandidatą į ekonomikos ir inovacijų ministrus, pamatėme tik šių metų pradžioje, tai yra sausio pradžioje. Ar mes ko nors nežinome?

S. Malinauskas: Jūs jį greičiausiai galėjote pamatyti viešoje erdvėje žymiai anksčiau. Aš priminsiu, kad Virginijus Sinkevičius eurokomisaru tapo ir postą paliko gruodžio 3 dieną. Iki to laiko jau buvo kalbėta dėl L. Savicko, bet premjeras įvardijo ir dar vieną faktą, aš nežinau, kiek jis pasiekė žiniasklaidą. Tai ne pirma pozicija, ministro pozicija, apie kurią su prezidentu buvo kalbėta ir įvardijant kandidatą L. Savicką. Dar vasarą kalbėta apie kitą ministro galimą poziciją, į kurią galėtų pretenduoti L. Savickas.

Abiem atvejais prezidentūros vertinimas buvo teigiamas. Šiuo atveju turbūt aš tik pasiūlyčiau ir žiniasklaidai, ir visuomenei padaryti vieną paprastą eksperimentą. Jūs išsisaugokite L. Savicko gyvenimo aprašymą, pasižiūrėkite, kas tai per žmogus, ir sulaukite metų pabaigos, kai bus formuojama nauja vyriausybė ir prezidentui teks tą patį standartą pritaikyti naujiems ministrams. Ar jis ras Lietuvoje 14 žmonių, kurie atitiktų tuos reikalavimus, kurie šiuo metu yra iškelti. Ir dar daugiau, prezidentui pasakius, kad L. Savickas negalėtų įgyvendinti tų pokyčių, nes laiko labai mažai, iš tikrųjų tai panašu į tą pasaką, kai nueik, nežinia kur, atnešk, nežinia ką, nes sunku įsivaizduoti kitą Lietuvoje kandidatą, kuris būtų tiek įsigilinęs į šitą sritį. Tai aš net nežinau, ką darys premjeras.

– Ką darys premjeras? Nes šiandien jis aiškiai nepasakė, ar bus ieškoma kito kandidato, nors prezidento yra aiškiai ištransliuota, kad visos valstybinės institucijos turi turėti nuolatinius vadovus. O premjeras sakė, kad nesant ekonomikos ir inovacijų ministro, gali nukentėti tiek klimatas, tiek investicinė aplinka. Ar čia dabar bus principų karas, ar vis dėlto premjeras siūlys ir kitą kandidatą?

S. Malinauskas: Jokiu būdu. Konstitucija numato ir ministras pirmininkas, esame apie tai kaip tik kalbėję visai neseniai, tikrai ieškos kito kandidato. Tik klausimas, kas dabar ryšis ateiti 6 mėnesiams ir dar daugiau, kai yra suformuota tokia praktika, kai labai sunku suprasti, kokie gi kriterijai atitiktų prezidento reikalavimus.

Kitas klausimas, galbūt prezidentas kažką galėtų siūlyti. Tokių pavyzdžių yra buvę. Tarsi lyg tai tariamas yra, tačiau vėlgi, kai šis klausimas buvo Prezidentūroje užduotas prezidento patarėjui, buvo atsakyta labai aiškiai, kad pasiūlymo laukiama, kaip tai numato Konstitucija, iš premjero. Tai šitoje vietoje tikrai situacija panaši šiek tiek į akligatvį, bet iš jo tikrai bus išeita. O net jeigu taip atsitiktų, kad paieškos užtruktų, ministerija veikia toliau, vadovauja laikinasis ministras ir darbai nestovi.

– Iš tiesų dar kita versija, kodėl prezidentas galėjo pasielgti taip, kaip pasielgė, kitaip tariant, atmesti L. Savicko kandidatūrą, buvo būtent valdančiųjų galbūt net arogancija, nes prezidentas yra kelis kartus pakartojęs, kad norėtų rinktis iš kelių kandidatų. Suprantu, kad jūs plano B, labai konkretaus žmogaus, kol kas neturite. Kaip manote, ar prezidentas, gavęs 5 kandidatus, jau taip ilgai nebedvejotų ir kurį nors pasirinktų?

R. Urbonaitė: Tai nesprendžia klausimo: jeigu vienas yra geras, kam reikia antro? Tai tas pasirinkimo paletės išplėtimas savaime neturi būti tikslu ir, man atrodo, apskritai šitoje situacijoje mažiausiai kalbame apie valstybės interesą ir panašu, kad valstybės valdžios atstovai tą interesą būtent visuomenės ir valstybės yra pamiršę. Nes, man atrodo, atsakomybę už šią situaciją tikrai turėtų dabar prisiimti visi.

Pirmas dalykas, mes iš esmės ministeriją tuščią turime nuo rudens pradžios. Tada, aišku, ministras tuometis blaškėsi tarp Vilniaus ir Briuselio gana stipriai dėl to, kad jau turėjo ruoštis Europos Parlamento klausymams. Ir tik formaliai, kas buvo minėta, tik gruodžio pradžioje paliko postą, nors jau visas krūvis buvo viceministrams faktiškai perkeltas. Ir mes matėme oficialų kandidatūros pateikimą tik sausio 24 d., jeigu neklystu. Tai vienas dalykas, mano nuomone, yra uždelsta labai stipriai iš premjero pusės. Čia irgi šitą faktą reikia pripažinti. Iš kitos pusės, dabar čia irgi šitoje vietoje Prezidentūra, matėme, kad pratempė tą laiką, kol dar buvo neeilinė sesija, kol buvo galima priimti priesaiką ir irgi sprendimo nepriėmė. Ir galiausiai mes matome tik dabar sprendimą.

Į ką aš noriu atkreipti dėmesį: nors Prezidentūra pasakė, kad viskas yra labai gerai, dar yra 4 savaitės iki sesijos pradžios, nėra viskas labai gerai. Dėl to, kad tarpsesijiniu laikotarpiu vyksta pasiruošimas pavasario sesijai ir pirmiausia, ką mes matome, tai vyriausybės projektą dėl to, kas turėtų būti padaryta pavasario sesijos metu. Ir šiuo metu tie darbai turėtų vykti. Be ministro jie vėl yra palikti ant viceministrų pečių ir mes turime visiškai ydingą situaciją. Būtent apie tai šiame kontekste kalbama ir mažiausiai, ir toks jausmas būtent, kad reikia pasistumdyti toje smėlio dėžėje, dalijantis arba pešantis dėl kibiriuko, kurio net realiai nelabai ir yra. Tai man čia šitas žaidimas neatrodo labai racionalus kalbant apie valstybės interesą, nes tai, ką mes turime, tai tikrai dabar yra vilkinama situacija.

Aš suprantu, prezidentas nusvilęs su kelių ministrų jau pateikimu ir nusvilęs labai skaudžiai. Bet ar jis tikrai gerai išmoko pamokas, aš truputėlį abejočiau, nes, jeigu būtų buvę labai aiškūs argumentai, o mes kalbame viso labo apie pusmetį darbo, tai aš tada dar bent jau kažkiek suprasčiau. Bet sakau, už šitą situaciją prisiimti atsakomybę dabar turi visi, nes ji yra akivaizdžiai su minuso ženklu.

– Ar premjeras prisiims atsakomybę? Ir galbūt iš tos smėlio dėžės, kaip Rima vaizdžiai nupasakojo, išlips, taps suaugusiu ir tiesiog pirmas parodys gerą norą, ketinimus kalbėtis su prezidentu, tegul ir neoficialiai, kaip išeiti iš šio akligatvio, kurį, Rima sako, mes visi pajusti galime?

S. Malinauskas: Ne, tai visiškai jokios abejonės nėra, kad kalbėtis teks. Aš nė kiek neabejoju, kad tai turės vykti, nes pirmas dalykas, kaip yra skiriami ministrai, tiesiog vienas sakinys, jie dažniausiai neformaliai prieš tai suderinami. Nėra taip, kad žmogus sudeginamas pateikiant jį prezidentui ir prezidentas paskui atmeta. Tokie pavyzdžiai buvo prie praėjusios prezidentės, bet tokių pavyzdžių nėra labai daug. Tai šiuo atveju tas kandidatas buvo aptartas, jis buvo pateiktas, bet akivaizdu, kad prezidento nuomonė pakito. Nieko nepadarysi.

Tai šitoje vietoje, jeigu mes galvojame apie naują ministrą, jį reikės suderinti, tai yra vienas dalykas, o antras dalykas nepamirškime, šituo ministru prezidento, vyriausybės ir Seimo bendradarbiavimas nesibaigia. Aš nekalbu apie krūvą institucijų vadovų, teismų vadovų ir taip toliau, kurie yra skiriami, Konstitucinis Teismas, bet lygiai taip pat mes galime kalbėti ir apie prezidento iniciatyvas, kurioms palaikymo reikia. Tai jeigu kalbėjimas pasibaigs, aišku, Lietuvai gera nebus.

Populiariausi