Pirma šių metų sausio 7 dienos pusė Al Asado bazėje Irake iš esmės nežadėjo nieko ypatingo: ten tarnaujantys Lietuvos kariai atliko taip vadinamą rutininę tarnybą – tvarkė ginklus, patalpas, sportavo. Jų vadas tądien skaitė knygą apie amerikietiško futbolo žaidėją, po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolio nusprendusį stoti į JAV kariuomenę ir išvykti į Iraką. Vis dėlto jo radijo ryšiu gautas kvietimas bazėje tarnaujančių karių vadams susirinkti į pasitarimą sudrumstė saulėtą, palyginti su Lietuva, šiltą popietę.
Pačiame Irake tuo metu nebuvo ramu. Prieš keturias dienas JAV kariai Bagdade buvo nukovę aukšto rango Irano generolą Qasemą Soleimani, Teheranas griausmingai žadėjo kerštauti, Irako parlamentas paragino užsieniečius karius išvykti iš šalies, o vietos pajėgų apmokymai kovoti su grupuote „Islamo valstybė“ buvo sustabdyti.
Lietuvos kariai laukė pusmetį trukusios rotacijos Irake pabaigos. Tačiau gavus pranešimą apie gresiantį pavojų, kapitonui Aurimui Dirgėlai teko atidėti į šalį maždaug 400 puslapių „Kur vyrai užtarnauja šlovę: Pato Tillmano istoriją“.
„Nuėję į pasitarimą, apie šeštą valandą gavome pranešimą, kad tikėtina balistinių raketų ataka. <...> Buvo trumpai nurodyta, kad turime būti pasirengę išvykti iš bazės“, – LRT.lt sakė karininkas, vadovavęs Al Asado bazėje dislokuotų penkių karinių instruktorių iš Lietuvos grupei.
Praėjus maždaug aštuonioms valandoms, keliolika iš Irano paleistų raketų smogė Al Asado bazei. Sužeidimus patyrė daugiau nei šimtas amerikiečių karių, bet Lietuvos kariai per ataką nenukentėjo.
Jie susirinko ekipuotę, amuniciją ir kitus daiktus, pasiruošė transporto priemones, stojo į koloną ir bazę paliko per maždaug tris valandas po pranešimo apie tikėtiną ataką.
„Tie apšaudymai, tie smūgiai gal ir davė kažkokią emocijų bangą, bet laiko bijoti nebuvo. Net nesiverčia liežuvis vartoti šito žodžio, nes žinojome, kur važiuojame tarnauti“, – sakė vyresnysis seržantas Benas Šimkus.
Buvo pasirengę ginti bazę
Irano raketos į Al Asado bazę smogė po antros valandos nakties. Tuo metu Lietuvos kariai jau buvo užsiėmę pozicijas per penkių – aštuonių kilometrų atstumą netoli bazės, kad, esant antžeminiam puolimui, galėtų ją ginti.
Nors misija Irake buvo mokomojo pobūdžio, instruktoriai sakė ginti bazę treniravęsi iš esmės kas savaitę, todėl žinojo, ką reikėtų daryti.
„Lygiai kaip gaisrininkas, nuolat gesinęs kontroliuojamą ugnį, gautų iškvietimą gesinti tikro gaisro. Jausmas panašus.
Sunku tai perteikti, bet jokio nustebimo nebuvo, gal net truputį kirbėjo – o, pagaliau kažkas! <…> Jeigu esi pasirengęs, tai normalu, kad kažkiek tikiesi, jog tiek daug valandų pasiruošimo ir tiek daug apmąstymų, ką darytum vienoje ar kitoje situacijoje, kažkada atsipirks”, – sakė B. Šimkus.
Vis dėlto šūvių neprireikė, o po nakties kariai grįžo į taikiniu tapusią bazę.
„Raketos palieka po savęs žymę. Buvo šiukšlių, išvartyti žemių gabalai, nukritę kondicionieriai, šviestuvai“, – kalbėjo A. Dirgėla. Jis tvirtino nepastebėjęs, kad bazei būtų buvusi padaryta kritinė žala.
Sausio 8 dienos rytą Lietuvos kariai apsitvarkė patalpas ir kambarius, o vakare jiems vadovaujančių danų sprendimu išvyko į kaimyninį Kuveitą. Į Lietuvą paskutiniai instruktoriai grįžo mėnesio pabaigoje.
Jie, kaip ir kitose vietose po NATO vykdomos misijos vėliava Irake tarnavę kariai ryšininkai pirmadienį buvo apdovanoti Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe.
Svarsto, ką daryti toliau
Neramumai Artimuosiuose Rytuose paskatino kai kurias šalis spręsti, ar reikia toliau laikyti karius Irake. Dabar šioje šalyje yra dislokuoti du lietuviai. Misijų ateitį šią savaitę Briuselyje svarstys NATO gynybos ministrai, įskaitant Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovą Raimundą Karoblį.
Pirmieji instruktoriai iš Lietuvos į Iraką atvyko 2017 metais, šaliai nusprendus prisidėti prie JAV vadovaujamos operacijos „Įgimtas ryžtas”.
Pastaroji į Lietuvą sugrįžusi rotacija spėjo apmokyti apie 300 Irako karių.
Instruktorius B. Šimkus sakė, kad daugiausiai iššūkių apmokant irakiečius kilo dėl kultūrinių skirtumų, lemiančių, anot jo, savotišką Irako karių požiūrį į tarnybą.
„Mums atrodo, kad mūsų procedūros yra aiškesnės, suprantamesnės. Tuo tarpu irakiečiai galvoja, kad jie suvokia geriau. Mums, europiečiams, gali atrodyti keista, kiek svarbi žmogui yra religija ir kiek tai gali sąlygoti netgi karinį rengimą. Galbūt mums buvo sunku suvokti kultūrinius nesutarimus, ką reiškia lyčių lygybė, nes pas mus tarptautiniame kontingente tarnavo ir moterys. Labiausiai jautėsi, kad tai labai daug kariavusi tauta. Tie žmonės tikrai turėjo ką papasakoti“, – sakė vyr. seržantas.
Lietuvos karių Irake vadas A. Dirgėla tvirtino pratinęsis į irakiečių istorijas apie karą žiūrėti atsargiai.
„Kiekviena šeima ten yra paliesta karo arba bent turi giminaitį, kuris kariavo. Tos jų istorijos kartais būna tokios sunkiai įtikėtinos, kad kai klausai jų, reikia turėti omenyje, ar nebus kas nors šiek tiek pagražinta“, – kalbėjo kapitonas.
