Lietuvoje

2020.02.16 07:00

Lūšnynų vaikais rūpinęsis raseiniškis: ten aiškiai supratau, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.02.16 07:00

Raseiniškis pedagogas ir turizmo centro vadovas Arnas Zmitra ne kartą savanoriavo, tačiau pastarasis, o gal ir paskutinis kartas, buvo ypatingas. Tolimojoje Brazilijoje jis prisilietė prie to, prie ko ir pats nesitikėjo liestis. Išėjęs iš komforto zonos jis aiškiai suvokė, kaip gerai mes gyvename. 

A. Zmitra mokytojavo ir Raseiniuose, ir Romoje, ir tolimajame Melburne, o neseniai grįžo iš Manauso miesto Brazilijoje. Pastaroji savanorystė labiausiai pakedeno emocijas ir privertė susimąstyti. Ten jis beglobius ar itin vargingų šeimų vaikus mokė anglų kalbos.

Išties Arnas ketino savanoriauti Bolivijoje, bet visai prieš kelionę planus teko pakeisti, šioje šalyje kilus politiniams neramumams. Arnas pasirinko Braziliją ir darbą favelose (lūšnynuose) Manauso mieste, kuris yra šiaurės vakaruose, tai – Amazonės valstijos sostinė. Šiame mieste – apie 3 mln. gyventojų.

Į Braziliją A. Zmitra išvyko per tarptautinę jaunimo organizaciją AIESEC.

Norėjo išeiti iš komforto zonos

Raseiniškis dirbo nevyriausybinės organizacijos įsteigtoje mokykloje. Pusė mokinių ten ir gyvena. Tai tėvų palikti ar iš šeimų dėl netinkamos priežiūros paimti nepilnamečiai. O kita pusė – tie, kurie ateina į pamokas, pavalgyti.

Iš pradžių buvo numatyta, kad Arnas turės su vaikais kalbėtis apie ekologiją, aiškinti, kodėl svarbu rūšiuoti atliekas. Tačiau su kolegomis suprato, kad geriau būsią, jei jis, kalbantis angliškai, mokys vaikus šios užsienio kalbos.

„Tad šiek tiek kalbėjome apie ekologiją, bet daugiausia tai buvo anglų kalbos pamokos. Stengiausi išmokyti tiek, kiek įmanoma per šešias savaites“, – pasakojo raseiniškis, kuriam pagalbos ranką tiesdavo vertėja į portugalų kalbą.

Savanoriauti jis baigė per Kūčias.

„Rinkdamasis, kur ir kaip savanoriauti šį kartą, pagalvojau, gal tai būsiąs paskutinis mano toks pasispardymas, tad norėjau atiduoti duoklę globalių problemų sprendimui. Norėjau pajausti, kas vyksta pasaulyje. Taip juk plečiasi mano akiratis. Pagalvojau, gal taip prisidėsiu prie pasaulio problemų sprendimo, o tai suteiks ypatingos, kitokios patirties, privers išeiti iš komforto zonos“, – savo pasirinkimą paaiškino A. Zmitra.

Nuo jautrių momentų spaudė gerklę

2015-aisiais A. Zmitra buvo išvykęs padirbėti Romos lituanistinėje mokykloje. 2018-ųjų pabaigoje jis dirbo Melburno lituanistinėje mokykloje „Baltija“, ten turėjo vyresniųjų klasę. Nors pamokos ten nepriminė to, kaip dirbama Lietuvoje, patirtis Manause buvo dar kitokia.

„Brazilijoje viskas buvo kitaip. Gyveni šalyje, rajone, kur nėra saugu, mane įspėjo saugotis, kad nebūčiau apvogtas, ne visose vietose saugu valgyti, vanduo kai kur yra nešvarus. Vietiniams tai – kasdieniai dalykai, o man, 26 metų užsieniečiui, tai buvo iššūkis, juk aš turiu gero gyvenimo patirtį. Supratau, kad mes nesuvokiame, kaip gerai gyvename, nevertiname to. Dabar vis apie tai pagalvoju, kai kyla noras pasiskųsti. Mes esame labai toli nuo to, ką ten mačiau“, – atviravo Arnas.

Mokytojas pasakojo, kad paskutines dvi savaites, tai buvo laikas prieš Kalėdas, pamokų beveik nevyko. Įvairios oganizacijos, netgi kariuomenė į mokyklą vežė įvairias dovanas, viešėjo ir Kalėdų senelis.

„Po vieno tokio dovanų dalijimo vaikai grįžo į klasę, kur turėjo vykti mano pamoka. Vienas gavęs mašinėlę, valdomą pulteliu, kitas – batus. Jie tau tai rodo, pasakoja, džiaugiasi. Tada ne mokyti turi, o gaudyti jų emocijas ir džiaugtis drauge. Jiems tikrai ne pamoka buvo galvoje, tos dovanos jiems viską užgožė“, – sujaudinusias akimirkas perpasakojo lietuvis.

A. Zmitrai įsiminė dar viena situacija. Jo mobiliajame telefone paspaudus užrakinimo mygtuką ekrane keičiasi vaizdai. Vienas vaikas, devynerių metų, tai pamatęs priėjo ir pusę minutės spaudinėjo tą mygtuką.

„Jam tai buvo kažkas tokio, vaizdus jis rodė kitiems vaikams. Aš dirbu mokytoju Lietuvos mokykloje, su kolegomis juokiamės, kad vaikai pas mus jau gimsta su telefonais rankose, o ten devynmetis pirmą kartą tai pamatė. Reikėjo matyti to vaiko akis. Jis žiūrėjo taip, lyg matytų aštuntą pasaulio stebuklą. Per pietus mokykloje vaikai miegodavo pasikloję ploną čiužinėlį. Arba ateina iš namų tiesiog pavalgyti. Esu gana šaltas žmogus, bet spaudė gerklę į tai žiūrint“, – dalijosi tuo, ką patyręs, Arnas.

Jaunas, o toks didelis

Žinoma, per šešias savaites buvo ir linksmesnių akimirkų.

„Jie mažai matę žmonių iš Europos. O ir geografiją ne itin išmano. Europoje jie žinojo Prancūziją, Italiją, Portugaliją, o apie Lietuvą, lietuvius nė negirdėję. O dar ir aukštas aš – 1,98 metro. Paklausė, kiek man metų. Kai atsakiau, pasakė, kad esu toks jaunas, o jau toks didelis“, – juokėsi Arnas.

Nors jis dirbo kartu su vertėja, jau nuo pirmos dienos vaikai, vos pamatę aukštą lietuvį, šaukdavo „hello“ ir „goodbye“.

Dabar favelų vaikai jau žino apie Lietuvą. A. Zmitra ir papasakojo, ir filmuką parodė apie savo gimtinę. Jiems buvo keista klausytis apie metų laikus, stebėjosi žiema ir sniegu, vaikus sužavėjo Vilniaus Kalėdų eglė.

Brazilijos taip ir nepažino

Savanoriaudamas Melburne Arnas nemažai pakeliavo po Australiją. O Brazilija liko taip ir nepažinta – nebuvo laiko. Lietuvis turėjo vos du laisvus savaitgalius: per vieną šiek tiek susipažino su Manauso miestu, kitą – keliavo į džiungles.

Jis svarstė, kad galbūt ši savanorystė bus paskutinė jo gyvenime, mat savanoriauti daugeliu atveju siūloma iki 29 metų.

„Važinėju po mokyklas Lietuvoje ir vaikams aiškinu, kad jie net neįsivaizduoja, kiek turi visokių galimybių. Ir kad savanorystė yra viena iš jų, leidžiančių pažinti ir save, ir pasaulį“, – sakė Arnas.

Arnas dirba Raseinių „Šaltinio“ progimnazijoje, kurią, tuomet dar vidurinę, pats baigė 2012 metais. Be to, jis vadovauja turizmo centrui „Atrask Raseinius“.

2016 m. A. Zmitra baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, tapo kultūros istorijos bakalauru. O drauge mokydamasis ir gretutinėse studijose, įgijo ir pedagogo kvalifikaciją.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt