Lietuvoje

2020.02.08 15:25

Medikai baisisi: psichotropiniais vaistais tėvai dalijasi su vaikais

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.02.08 15:25

Sausio pabaigoje į Respublikinę Šiaulių ligoninę atvežtas psichotropiniais vaistais apsinuodijęs 17 metų jaunuolis. Vaistų dėl miego sutrikimų davė mama. Psichotropinis preparatas buvo skirtas būtent jai, tačiau kilus problemai moteris tabletėmis pasidalijo. Medikai ir psichiatrai įspėja – dalybos psichotropiniais vaistais yra artimųjų nuodijimas.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų skubiosios pagalbos-priėmimo skyriaus vedėja Liuda Gražina Bekerienė sako, kad vaistų davusi motina nesusimąstė, kokios gali kilti pasekmės. Mat vaistus ilgą laiką naudojusi pati manė žinanti, koks yra jų poveikis.

„Vaikas gavo dozę tokią, kokia jam visiškai nereikalinga. Visi šitos grupės migdomieji vaistai pradedami vartoti nuo mažesnės dozės. Jeigu neveikia – medikai didina dozę arba keičia vaistą. O čia iš karto gavo didelę dozę ir apsinuodijo. Atvežtas vaikas buvo sąmoningas, bet jam pasireiškė vaisto toksinis veikimas“, – LRT.lt sakė L. G. Bekerienė.

Gydytoja pridūrė, kad neilgai trukus paauglys buvo išleistas namo.

Skyriaus vedėjos praktika rodo, kad psichotropinių vaistų dalybos su vaikais nėra dažnas reiškinys, tačiau tokių atvejų pasitaiko. Ji pabrėžė, kad suaugęs žmogus neturi dalintis su vaiku vaistais, ypač psichotropiniais, nes nežinia, kaip jie gali pakenkti vaiko sveikatai.

„Vienam tas pats vaistas gali sukelti miegą, kitam – agresiją, trečias gali vemti nuo jo. Organizmas įvairiai reaguoja. Geriausia, kai vemia, nes organizmas tiesiog nepriima. O būna kartais – lipa sienomis, haliucinacijos prasideda“, – vardijo gydytoja.

Jos nuomone, jeigu vaikas susidūrė su sunkumais, negali užmigti, išgyvena – galima jam pasiūlyti vaistažolinių preparatų, kurie taip pat turi raminantį poveikį, tačiau yra saugesni, sunkiau jų perdozuoti. Esant ilgalaikiam sutrikimui, nerimui geriausia neužsiimti savigyda, o kreiptis pagalbos į specialistus.

Nesaugus vaistų vartojimas gali baigtis mirtimi

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys sako, kad apskritai dalybos psichotropiniais vaistais yra dažnas reiškinys. Gydytojas tai vadina nusikaltimu.

„Psichotropiniais vaistais dalinasi net kaimynai – tai man ne kartą girdėta ir savo akimis esu matęs ir ausimis girdėjęs. Mane apima toks lengvas košmariukas. Kaip gydytojas aš griebiuosi už galvos ir klausiu, ką jūs čia darote? Mažų mažiausiai man tai atrodo kaip vienas kito nuodijimas ir faktiškai – nusikaltimas“, – LRT.lt tikino L. Slušnys.

Psichiatras teigė, kad taip elgdamiesi asmenys suvokia, kad vienas kitam siūlo vaistus, kurie stipriai veikia smegenis. Ko jie nesuvokia ir nė nesusimąsto – koks gali būti poveikis kitam asmeniui tų vaistų, kurių jis iki tol akyse nėra regėjęs.

„Tai yra psichotropiniai vaistai, jie gali turėti ne vieną šalutinį poveikį. Pavyzdžiui, vienus užmigdo, kitam gali sukelti net haliucinacijas. O gal paveiks smegenų vietą, kuri atsakinga už kvėpavimą – pokšt, sustoja kvėpavimas. Gali paveikti kitas funkcijas, atsirasti drebulys. Aš jau nekalbu apie alergijas visokias. Juk kiekvienas vaistas turi kažkokias medžiagas, kurios gali kelti alergines reakcijas

Gali žmogus tiesiog miegoti – dažniausiai taip ir vyksta. Žmogus miega kietai, bet miegojimas toks, kad atrodo kaip negyvas. Skirtumas tarp natūralaus miego ir šitokio yra tas, kad natūraliame miege jeigu tu užspringai, susikaupė seilės, smegenys tave pažadina, tu atsikosi ir toliau miegi. Su vaistais gali atsitikti taip, kad žmogus užmigęs, įmigęs kietai, gali užspringti savo seilėmis“, – įspėjo specialistas.

Kone visi psichotropiniai vaistai sukelia priklausomybę, todėl medikų tarpe atvirai vadinami narkotinėmis medžiagomis. Pradėjus vartoti nuo mažiausios dozės palaipsniui ji išauga 2-3 kartus, ilgainiui ir daugiau, nes organizmas prie vaisto prisitaiko, išsivysto atsparumas veikliajai medžiagai.

„Rezultatas toks, kad nuo mažesnės dozės negaudamas tinkamo efekto tu duodi kitam principu: man reikia šitiek, prašau ir tau tiek reikės. Bet tas, kuris gyvenime nėra naudojęs jokio psichotropinio vaisto, ypač jaunas žmogus su kitokia kraujo apytaka, jam gali užtekti to paties vaisto 10, o gal ir 20 kartų mažesnės dozės tam pačiam efektui gauti. Tai, ką daro žmonės, aš tai vadinu nusikaltimu“, – kalbėjo L. Slušnys.

Raminamieji vartojami tarsi vitaminai

Visgi Lietuvoje psichotropinių vaistų galima rasti kone kiekvienuose namuose. Vieni populiariausių – benzodiazepinių grupės preparatai, tokie kaip Leksotanilis, dar kitaip vadinamas Bromazepamu.

„Mes, medikai, juokiamės, kad Leksotanilis Lietuvoje naudojamas vietoje vitaminų. Kartais taip atrodo. Nors tai yra labai stipriai priklausomybę sukeliantis vaistas. Yra tekę matyti žmonių, priklausomų nuo jų kaip nuo narkotikų“, – sakė paauglių ir vaikų psichiatras.

Taip pat vienas populiaresnių vaistų yra Xanax, tačiau, anot pašnekovo, jį gydytojai skiria atsargiau, o vaikų juo apskritai gydyti nederėtų. Mat šiam vaistui labai greitai išsivysto priklausomybė, paties preparato poveikis trumpas.

„Aš jį vadinu tiesiogiai narkotiku. Taip, jis kartais gali padėti, bet aš turėčiau labai gerai pagalvoti, ar aš esu kam nors iki 18 metų išrašęs Xanax. Mano manymu, rašyti paaugliui šį vaistą yra beveik nusikaltimas, aš negaliu sau to leisti. Jeigu mes psichiatrai tokio vaisto nenorime duoti vaikams, tai kodėl jis tinkamas suaugusiems – aš nežinau“, – tikino L. Slušnys.

Be minėtųjų medikamentų Lietuvos gyventojai naudoja ir kitus migdomuosius vaistus, jų yra begalė. Kodėl psichotropinių vaistų yra kone kiekvienoje namų vaistinėlėje, psichiatro nuomone, reikėtų klausti pačių gyventojų. Mat Lietuvoje galioja pakankamai griežta vaistų skyrimo tvarka, kai į kairę ir dešinę receptus dalijantis medikas gali prarasti licenciją. Dažnesnis atvejis, L. Slušnio nuomone, pačių gyventojų noras vaistus kaupti.

„Gydytojas netikrina, kiek tablečių yra pas žmogų namuose. Dažnai nuslepia patys pacientai, kad sunaudojo tik keletą jų ir didžioji dalis pakuotės namuose liko, bet jis rašosi naujus. Kartais per mažai aiškinamasi, kartais einama paprasčiausiu keliu, kai žmogus sako „man padeda, man labai padėjo aną kartą ir dabar padės labai“, bet patingi pasižiūrėti į stalčių, kad jis to vaisto turi“, – mano psichiatras.

Empatija išspręstų du trečdalius problemų

Jei suaugusieji gali iškaulyti receptą lengviau, vaikams psichotropiniai vaistai skiriami su ypatinga atsarga. Mat praktiškai visi vaistų tyrimai atlikti tik su suaugusiais ir poveikis nustatytas būtent jiems. Kaip vaistas gali paveikti vaiko organizmą, kokius šalutinius poveikius sukelti – nėra aišku, nes tyrimai su vaikais niekur pasaulyje neatliekami – tai yra griežtai draudžiama.

„Kartais mes, vaikų psichiatrai juokaujame, kad neįsivaizduojame, kokia turi būti drama, vaiko iki 12 metų sveikatos būklė, kokio lygmens sutrikimas, kad jam gydyti reikėtų medikamentų. Yra kokie 1-2 proc. vaikų, kuriems reikalingi vaistai. Jie gali būti skiriami esant šizoafektui, įvairiems įkyrumams koreguoti, bet dažniausiai vis tik reikėtų pradėti visą tą procesą nuo konsultavimo, nuo pokalbio, nuo psichoterapijos“, - tikino paauglių ir vaikų psichiatras.

Nepaisant to, kad psichotropinių vaistų poveikis vaikams nėra aiškus, tėvai ir ugdymo įstaigos neretai spaudžia gydytojus juos skirti, jog problema būtų pašalinta kaip įmanoma greičiau. Mat psichoterapiniai užsiėmimai apčiuopiamų rezultatų gali duoti po kelių mėnesių, o ligai visiškai įveikti gali reikėti ir kelerių metų.

„Tėvai nenori keistis, nenori keisti savo gyvenimo būdo, taisyklių, patys mokytis tam, kad vaikas išmoktų kažkokius naujus dalykus. Yra didžiulis spaudimas elgesį koreguoti vaistais, prislopinti blogą elgesį. Būna spaudimas net iš ugdymo įstaigų. Nėra tiesioginio spaudimo, kad skirkite vaistus, sako, darykite ką nors greičiau, nes mes kitaip negalėsime jo mokyti, laikyti klasėje. Pats paprasčiausias būdas –kažkokį psichotropinį vaistą išrašai ir vaikas toks voila, jis tarsi toks apdujęs vaikšto, visai nieko.

Korekciniai procesai yra ilgi ir tam šalia vaiko reikia ir suaugusių įsitraukimo, jų gebėjimo tuos procesus patiems viduje keisti, o tam kartais reikia, kad pasikeistų namai, pasikeistų atmosfera namuose vardan to, kad pasikeistų vaikas“, – sakė L. Slušnys.

Jis pridūrė, kad du trečdaliai visų problemų išsispręstų ir be vaistų, jeigu tėvai būtų sąmoningesni, turėtų empatijos ir gerbtų atžalas.

„Pirmiausia turime turėti aukštą savimonę patys. Kas yra savimonė? Tai reiškia mokėti kalbėtis, atpažinti emocijas, tomis emocijomis operuoti. Reikia mažinti kontroliuojantį elgesį. Kontroliuojantis reiškia „aš esu suaugęs, aš esu tas žmogus, kuris žinau už tave geriau automatiškai, nes aš esu suaugęs“. Tokias detales reikėtų iš savo raciono išimti. Privalome išmokti savitvardos, kontroliuoti savo emocijas, nepulti į nuolatinius kaltinimus.

Streso metu – bala nematė, ten įvyko kažkas, pasakiau, bet reikia sugebėti grįžti, atleisti, pasakyti „atsiprašau, suklydau, aš tikrai nenorėjau įžeisti, nenorėjau sužeisti tavęs nei žodžiu, niekaip, aš noriu išspręsti šitą problemą, kad mudviem abiem būtų gerai“. Ko gero, aš kalbu apie pagarbą tam nepilnamečiam vaikui, kuris su mumis turėtų gyventi, būti šalia, būti saugus, kad kai jam bus sunku, kad turėtų į ką atsiremti. Jeigu mes to, suaugusieji neturime, o iš vaiko reikalaujame aukštesnių standartų negu iš savęs – nieko nebus. Tada ir turime labai rimtų bėdų“, – reziumavo paauglių ir vaikų psichiatras L. Slušnys.