Lietuvoje

2020.02.09 11:12

Sovietų intrigos dėl Vilniaus 1920-aisiais: kaip Lietuva neteko sostinės?

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2020.02.09 11:12

Viena ranka pasirašai taikos sutartį, o kita diriguoji perversmą, Vilnių pripažįsti Lietuvai, bet neprieštarauji, kad jį pasiimtų ir Lenkija. Žinai, kad lietuviams Vilniaus klausimas yra svarbus, tuomet tai išnaudoji tiek, kiek gali. Tokia buvo bolševikų politika 1920-aisiais. Dviveidė? „Dar blogiau, – sako istorikas Zenonas Butkus. – Net nežinau, kiek čia yra veidų.“

Vilniaus klausimas

Juzefas Pilsudskis visą laiką svajojo atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Stipri Vidurio Europos valstybė – štai kas bus atsvara Rusijai. Tačiau kaip to pasiekti? Lietuviai tokios valstybės nenorėjo. Tačiau nėra padėties be išeities – J. Pilsudskis pasikalbėjo su generolu Lucijumi Želigowskiu, kad šis sumanytų sukelti maištą ir su savo kariais nužygiuotų į Vilnių. Užėmus sostinę bus galima paspausti lietuvius, kad šie rimtai galvotų apie bendrą valstybę. J. Pilsudskis manė, kad lietuviai negalės be Vilniaus, todėl bus priversti priimti jo pasiūlymą. Tačiau jis klydo. Lietuviai liko be Vilniaus, bet į sąjungą su Lenkija nėjo ir jautė nuoskaudą, kad buvo atimta sostinė. Lietuvių ir lenkų konfliktas buvo užprogramuotas.

Tačiau tai – tikrai ne visa istorija. Užkulisiuose virė didelės intrigos, buvo ir trečia pusė, kuri darė viską, kad lietuviai ir lenkai susipeštų. Tai buvo bolševikinė Rusija, kuri dėjosi esanti mažų tautų gynėja, o iš tiesų galvojo apie savo interesus ir tai, kaip pakenkti kaimyninėms valstybėms. Jos diplomatai daug prisidėjo prie konflikto su Lenkija eskalavimo ir prie to, kad Lietuva neteko Vilniaus. Atskleisime šią beveik nežinomą istorijos pusę – slaptą bolševikų diplomatiją. Jie viešai šypsojosi, plojo per petį, žadėjo draugystę, tačiau už nugaros galando peilį siekdami kuo daugiau pakenkti kaimynams.

Užkulisiuose virė didelės intrigos, buvo ir trečia pusė, kuri darė viską, kad lietuviai ir lenkai susipeštų

Sovietai sudaro taikos sutartį su Lietuva

1920-ų metų Lietuvos valstybė jau stojosi ant kojų – buvo išrinktas Steigiamasis Seimas, nugalėti bermontininkai ir bolševikai, su Rusija buvo deramasi dėl taikos ir liepos 12-ąją ji pagaliau buvo pasirašyta. Bolševikai buvo dosnūs – pripažino Vilnių, sienas nubrėžė toli į rytus ir netgi pažadėjo 3 mln. auksinių rublių. Labai graži sutartis, per daug graži sutartis. Kodėl? Todėl, kad bolševikai galvojo apie pasaulinę revoliuciją.

„Jeigu pažiūrėsime į tuometinės sovietų Rusijos arba ilgą laiką SSRS herbą, matysime, kad visas plotas vienos – raudonos spalvos“, – „Istorijos detektyvams“ sako istorikas Andrius Grodis.

Aišku, pirmas kąsnis turėjo būti Europa. „Leninas davė užduotį: parengti projektą, kaip prijungti naujas valstybes – Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Vengriją ir ypač Italiją, nes ten buvo populiarūs bolševikai, o Leninas – populiariausias asmuo“, – pasakoja istorikas Z. Butkus.

Kai 1920-ųjų liepos 12-ąją buvo pasirašyta taikos sutartis, tuo metu bolševikai kovojo su Lenkija. „Viena vertus, nusibrėžėme savo pietrytinę sieną (labai dosniai mums atkerpa bolševikinė Rusija, tas pats Adolfas Joffe derybose su Lietuva). Kita vertus, dalį mums priskirtos teritorijos „išnuomojame“ bolševikinės Rusijos karinei operacijai prieš Lenkiją“, – pasakoja istorikas Algimantas Kasparavičius.

Tai reiškė, kad lietuviai sutiko, jog per jiems priklausančią teritoriją galės žygiuoti rusų kariuomenė, pirmiausia į Varšuvą, o paskui į Berlyną ir į Romą (kaip jau minėta, Italija irgi buvo bolševikų akiratyje). Tačiau prieš tai bolševikų armija atsiduria Vilniuje. Liepos viduryje ji jau šeimininkauja mūsų sostinėje.

Lietuviai spaudžia bolševikus

Pagal sutartį, Sovietų Sąjunga Vilnių turėjo atiduoti lietuviams, tačiau to daryti neskubėjo. Lietuviai nekantravo, kodėl bolševikai nevykdo savo įsipareigojimų, ir 1920-ų metų rugpjūčio 2-ąją kai ką padarė. Tomas Naruševičius ir Simonas Rozenbaumas pateikė ultimatumą A. Joffei, klausdami, ar „Rusija yra taikos, ar karo padėtyje su Lietuva“, ir paprašė duoti atsakymą iki 18 val. Kaip mažai valstybei tai buvo įžūlu, tačiau reagavimas buvo greitas. Tomis dienomis sovietai nusprendė, kad vis dėlto reikia laikytis taikos sutarties. Netgi Leninas sutiko, kad Vilnių vis dėlto reikia sugrąžinti Lietuvai.

Taip ryžtingi Lietuvos diplomatų veiksmai paskatino sovietus laikytis sudarytos sutarties. Tačiau sovietai nieko veltui nedalino – netgi to, kas jiems nepriklausė. Jie puikiai suprato, kad gali išnaudoti lietuviams svarbų Vilniaus klausimą savo naudai.

Jeigu pažiūrėsime į tuometinės sovietų Rusijos arba ilgą laiką SSRS herbą, matysime, kad visas plotas vienos – raudonos spalvos

Bolševikai suardo Baltijos šalių sąjungą

Čia reikia pasakyti, kad tuo metu buvo kuriama Baltijos šalių sąjunga. Ji turėjo būti rimta atsvara Rusijai. Tad nenuostabu, kad bolševikinė Rusija dėjo visas pastangas, jog neatsirastų ši sąjunga. Reikėjo visais būdais sutrukdyti ir buvo pasinaudota lietuviais. Kaip tik 1920-ųjų rugpjūčio 6-ąją Latvijoje prasideda Buldurių konferencija. Dieną prieš sovietų atstovas A. Joffe papriekaištavo Jurgiui Šauliui ir T. Naruševičiui, kad šie, norėdami atgauti Vilnių iš sovietų rankų, dalyvauja konferencijoje, kurios darbotvarkėje figūruoja kaip tik prieš Rusiją nukreiptos karinės konvencijos klausimas. Lietuviai teisinosi, jog darbotvarkė sudaryta be jų žinios, ir pažadėjo reikalauti, kad karinis klausimas būtų išbrauktas. Savo pažadą ištesėjo ir jau rugpjūčio 9-ą dieną A. Joffė pranešė Leninui, Trockiui ir Čičerinui, kad po protestų ir didelio poveikio Lietuvos delegacijai „karinės konvencijos, dargi gynybinės, klausimas pašalintas iš Baltijos konferencijos darbotvarkės“.

Šiandien būtų galima sakyti, kad tai buvo lietuvių diplomatų klaida. Stipri Baltijos šalių sąjunga galbūt būtų galėjusi kitaip pasukti 20 amžiaus įvykius, bet reikia atminti, jog mes turime privilegiją tai vertinti iš dabartinės perspektyvos. Tuo metu lietuviai buvo sudėtingoje situacijoje – jiems reikėjo sąjungininkų. Bolševikinė Rusija atrodė draugiška, tačiau tokia ji tik atrodė. Šioje istorijoje svarbus dar vienas faktas, kuris rodo bolševikų dviveidiškumą.

Bolševikai rengia sąmokslą Lietuvoje

Nors Rusija dėjosi esanti draugė, pasirašė taikos sutartį, tačiau būtent tą vasarą Lietuvoje ji planavo bolševikinį perversmą. Feliksas Dzeržinskis su savo parankiniais rengė perversmą Lietuvoje ir pasiuntė vieną labiausiai patyrusių diversantų S. Vaupšasovą, beje, gimusį Lietuvoje. Perversmui buvo pasiruošta rimtai: Kaune įrengti keli ginklų sandėliai, numatyta užimti Sunkiųjų darbų kalėjimą, išlaisvinti kalinius ir juos apginkluoti, o šie tuomet prisidės prie sąmokslo. Bolševikai buvo numatę, kad areštuos Lietuvos vyriausybę, užims geležinkelio stotį, paštą, telegrafą, bankus, žodžiu, pačias svarbiausias institucijas

Bolševikinė Rusija atrodė draugiška, tačiau tokia ji tik atrodė

„Pučas buvo visiškai parengtas: sukauptos didžiulės ginkluotės, sprogmenų atsargos, buvo apie 600 pučistų, kurie turėjo nuversti Lietuvos vyriausybę, netgi sudaryti žmonių, kuriuos jie turėjo sunaikinti pačiomis pirmomis valandomis, sąrašai“, – teigia A. Kasparavičius.

Planas buvo paprastas: sudaromas įspūdis, kad paimama valdžia Lietuvoje, o tada kreipiamasi į draugišką šalį, kad ši atsiųstų raudonarmiečių pulkus. L. Trockis su M. Tuchačevskiu jau buvo paruošę net karinius planus, kaip užimti Lietuvą. Planavo, kad pakaks 15 tūkst. raudonarmiečių. Taip bolševikiniais durklais būtų įtvirtinta sovietų valdžia – reikėjo tik gauti signalą iš Lenino, o jo vis nebuvo. Lietuvos komunistai pradėjo nerimauti. Rugpjūčio 19-ąją Kapsukas iš Vilniaus siuntė telegramą Leninui, klausdamas, ar jau neatėjo laikas veikti, tačiau gavo nuviliantį atsakymą: momentas perversmui visiškai netinkamas, nes prieš kelias dienas bolševikai patyrė triuškinamą pralaimėjimą prie Varšuvos ir sumušti traukėsi atgalios.

Pučas buvo visiškai parengtas: sukauptos didžiulės ginkluotės, sprogmenų atsargos, buvo apie 600 pučistų, kurie turėjo nuversti Lietuvos vyriausybę

„Jeigu Lenkija būtų buvusi paimta, tikriausiai būtų įvykdytas ir perversmas. Raudonosios armijos žygis žlugo, buvo gauta instrukcija, kaip savo atsiminimuose rašo Vaupšasovas, nutraukti pasiruošimą sukilimui“, – pažymi A. Kasparavičius.

Sovietų diplomatų požiūris į Lietuvą

Tačiau buvo ir dar viena aplinkybė. Kaip dažnai būna, kariuomenė ir Užsienio reikalų ministerija mąstė skirtingai. Sovietų diplomatai sugalvojo, kad jiems taktiniais sumetimais nepriklausoma Lietuva laikinai yra palankesnė.

„Sovietai nusprendė, kad reikia sovietinės Lietuvos, bet ne tuoj pat: suspės, kai paims Italiją. Bet kol kas užmaskuota forma galima ir į Vokietiją skleisti revoliucinę propagandą. Virbalyje net norėta įsteigti revoliucinės literatūros punktus, susitarti su Lietuvos valdžia. Net Lietuvos pasiuntinys J. Baltrušaitis buvo susižavėjęs“, – akcentuoja Z. Butkus.

Nepriklausoma Lietuva buvo reikalinga tam, kad būtų galima maskuoti bolševikinės propagandos sklidimą į Vokietiją. Be to, Lietuva būtų nebloga priedanga įvairiems ekonominiams santykiams su šia valstybe. O kai laikas ateis, tuomet ją okupuos (beje, taip po dvidešimt metų ir nutiko).

Štai čia ir atsiskleidžia tikrasis bolševikų veidas – jie pasirašė sutartį, kad gražiai atrodytų prieš tarptautinę bendruomenę, žinodami, koks Lietuvai jautrus yra Vilniaus klausimas. Jo neatiduodami spaudė lietuvių diplomatus, kad šie priešintųsi Baltijos šalių sąjungai, kiršino su Lenkija ir dar rengė bolševikinį perversmą, kuris būtų įvykdytas palankiai susiklosčius tarptautinei situacijai.

Bolševikai žaidžia su Lenkija

Bolševikinė Rusija susitarė su Lenkija ir atrišo rankas jai pasiimti Vilnių. „Sovietai 1920-ųjų liepos 12-osios dienos sutartimi pripažino Vilnių Lietuvai, bet netrukus Rygoje sudarė preliminarią sutartį su Lenkija ir jai perdavė tą teritoriją, vadinamąjį Vilniaus koridorių“, – teigia Z. Butkus.

Faktiškai susitarimas tarp bolševikų ir lenkų buvo pasiektas 1920-ų metų spalio 5-ąją. Jį gavę lenkai suprato, kad į Želigowskio akciją bolševikai nesikiš, todėl neatsitiktinai jis spalio-ąją pradėjo žygį į Vilnių. Be to, dar prieš kelias dienas buvo pradėtos atitraukinėti raudonarmiečių dalys, tad lenkai žinojo, kad jie su jais nesusitiks.

Sovietai 1920-ųjų liepos 12-osios dienos sutartimi pripažino Vilnių Lietuvai, bet netrukus Rygoje sudarė preliminarią sutartį su Lenkija ir jai perdavė tą teritoriją

Šiai istorijai labai tinka lietuviškas priežodis „neik su velniu obuoliauti“. Bolševikų žodžiais nevertėjo pasitikėti. Beje, tai puikiai vėliau suprato ir patys lietuviai. Jau po metų Dovas Zaunius liūdnai rašė, kad, jei lietuviai būtų ėję kartu su lenkais, būtų turėję Vilnių savo rankose. Deja, istorija susiklostė kitaip.

Tarp lietuvių ir lenkų buvo dar ir trečias žaidėjas – bolševikinė Rusija. Ji manipuliavo taip, kad būtų užkonservuotas konfliktas tarp lietuvių ir lenkų. Jai buvo naudinga, kad abi šios šalys nesusitartų, o ji atėjus laikui tuo pasinaudotų. Beje, taip ir nutiko lemtingaisiais 1939–1940-aisiais.

Pastaba: plačiau ir žymiai išsamiau apie šias bolševikų intrigas (ir ne tik jas) galima paskaityti Z. Butkaus knygoje “Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos”.

„Istorijos detektyvai” kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT TELEVIZIJĄ.