Nuo šių metų pradžios skyrybų bylose pradėta taikyti privalomoji mediacija – galimybė padėti taikiai išspręsti tarp šalių kilusius ginčus. Tuo metu Seimo kontrolierius sako, kad mediacijos įstatymo nuostatas reikia tobulinti, esą jos gali neigiamai paveikti nuo smurto nukentėjusias aukas.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorės, mediatorės Agnės Tvaronavičienės aiškinimu, privalomoji mediacija reiškia, kad prieš kreipiantis į teismą dėl šeimos ginčų, žmogus turi aptarti ginčo niuansus su mediatoriumi.
„Žmonėms suteikiama galimybė susipažinti su mediacijos procesu, neapribojant jų teisių. [...] Daugiausia tai yra santuokos nutraukimo, bet gali būti ir po santuokos nutraukimo kilę ginčai, pavyzdžiui, dėl vaiko išlaikymo“, – pažymi A. Tvaronavičienė.
Anot jos, privalomoji mediacija nėra konflikto užglaistymas ar bandymas sutaikyti – kiekvienas ginčas nagrinėjamas atskirai, mediatorius pasikalba su kiekviena iš šalių ir nusprendžia, kokią taktiką taikyti.
„Paprastai žmonės sukviečiami į vieną susitikimą ir su jais bendraujama. [...] Jei tarp šalių nustatomas didelis priešiškumas, dirbama atskirai“, – kalba mediatorė.
A. Tvaronavičienė pastebi, kad žmonės privalomąją mediaciją priima gana natūraliai.
„Šiandien didelio bumo neturime, nes kiekvienąkart, kai žmonės kreipiasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, pirmas žingsnis yra susisiekti su kita šalimi ir pasiteirauti, ar ši norėtų mediacijos. Tam skiriamos kelios savaitės. Yra nemažai pradėtų procesų, kai ieškoma taikių būdų. Manau, kad rezultatus matysime po pusės metų“, – pažymi A. Tvaronavičienė.
Vertina skeptiškai
Tuo metu Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vedėjas Vytautas Valentinavičius sako, jog ši įstaiga jau gavo įvairių moterų organizacijų kreipimąsi dėl priverstinės mediacijos. Pasak jo, vien kalbiniu aspektu privalomoji mediacija sufleruoja apie būtinybę ir paneigia galimybę jos atsisakyti.
V. Valentinavičius pabrėžia, kad skyrybų atveju dėl smurto apraiškų, mediacija šeimų ginčuose neturėtų būti taikoma, nes smurtas artimoje aplinkoje, jo teigimu, nėra ginčas.
„Reikia atkreipti dėmesį, kad privalomoji mediacija privalo būti inicijuojama bendru nutarimu arba vienos iš ginčo šalių. Įsivaizduokite: smurtas artimoje aplinkoje, auka yra moteris ir ji, nukentėjusi ir perlipusi per save, mėgina išsituokti. Paprastai vienas iš sutuoktinių to nenori, nes, tarkime, smurto atveju vienas iš jų yra auka, o kitas tikina, kad smurto nebuvo. Tokiu atveju auka turi perlipti per save, sugniuždyta ir raudodama mėginti inicijuoti mediaciją. Šioje vietoje kyla didžiulis konfliktas“, – akcentuoja V. Valentinavičius.
Pašnekovas primena, jog Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas yra pasakęs uždrausti mediaciją visose smurto prieš moteris bylose, todėl jokios priverstinės mediacijos smurto atveju, jo tvirtinimu, būti negali.
Anot A. Tvaronavičienės, smurtas niekuomet nėra sprendžiamas mediacijos būdu. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad nėra valstybės, kurioje mediacija būtų priverstinė, esą įstatyme numatyta, jog žmogus gali bet kada iš šio proceso pasitraukti.
„Net jeigu kalbėtume apie nusikaltėlio ir aukos mediaciją, kuri pasaulinėje baudžiamojoje teisėje taikoma labai plačiai, niekuomet nemedijuojamas pats nusikaltimas, bet ieškoma kelių, kuriais būtų galima atlyginti žalą ar spręsti kitus klausimus“, – aiškina ji.
Nors A. Tvaronavičienė tikina, jog mediacija nėra privaloma smurto šeimoje atveju, V. Valentinavičiaus teigimu, tai turėtų būti numatyta įstatyme.
„Žmogaus teisių gynėjus žeidžia tai, kad auka, norėdama išsiskirti, yra priversta inicijuoti mediaciją“, – sako pašnekovas.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
