Lietuvoje

2020.02.08 09:57

Ori senatvė Lietuvoje atsiremia į pinigus ir žmonių sąmoningumą

Eilės senjorų, laukiančių vietos senelių globos namuose, kurių kainos neretai keliskart viršija vidutinio lietuvio senatvės pensiją, socialinių darbuotojų ir įvairesnių paslaugų trūkumas – tokias problemas, susijusias su senatve Lietuvoje, įvardija ekspertai. Anot jų, visa tai atsiremia ne tik į finansavimą, bet ir į žmonių veiksmus.

LRT tęsia sprendimų žurnalistikos projektą „LRT ieško sprendimų“, kur klausia specialistų, kokių sprendimų Lietuvai reikia imtis dabar pat, kad senoliai gautų paslaugas, padedančias gyventi saugiai ir oriai?


Vilniaus universiteto (VU) profesorės Laimutės Žalimienės teigimu, tam tikri paslaugų senoliams fragmentai Lietuvoje egzistuoja, tačiau finansavimas ir jas gaunančių žmonių skaičius – itin menkas.

„Situacija verčia susirūpinti, nes Lietuvoje remiamasi samprata, kad senjorais pasirūpins šeimos nariai, juolab, kad tokia nuostata įtvirtinta Konstitucijoje. Kaip bebūtų, gyvenimas rodo, jog aplinka keičiasi, reikia vis daugiau paslaugų, o ir visuomenė sensta“, – atkreipia dėmesį L. Žalimienė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministrė Vilma Augienė pritaria, kad imtis skubių priemonių – būtina. Anot jos, SADM drauge su Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) intensyviai dirba ties ilgalaike socialinės priežiūros koncepcija.

„Susipažinusi su Nyderlandų patirtimi, matau tas pačias paslaugas: nuo pagalbos į namus iki stacionarios globos institucijose. Tačiau augantys poreikiai ir galimybės juos atliepti yra kitas dalykas. [...] Viskas remiasi į lėšas, kompetencijas ir darbuotojų kiekį. Nesvarbu, ar jie prižiūrimi institucijose, ar gautų dienos globą namuose – išleidžiami 24 mln. eurų vien tik senų žmonių slaugai. Dar išleidžiama sveikatos apsaugos ambulatorinei slaugai. Sudėjus išeina nemaži pinigai. [...]

Žinoma, vėluoja prioritetų perskirstymas, nes globos paslaugos yra labiau vystomos savivaldybių. Ministerijų lygmeniu esame pasirašę strategiją, kuri šiuo metu yra svarstymo stadijoje, tačiau mums reikia skaičiavimų, nes ten kalbama apie masinę pertvarką, apimančią įvairių rūšių paslaugas. Reikėtų finansavimo, kalbėti apie atskirą fondą, kooperuoti sveikatos ir socialines lėšas tam, kad galėtume suvaldyti kylančius iššūkius“, – pabrėžia V. Augienė.

Šiandien senelių namų paslaugos kainuoja apie 800 eurų per mėnesį. L. Žalimienė sutinka, jog senjorų priežiūros paslaugos, lyginant su pensininkų pragyvenimu šalyje, yra itin brangios.

„Lietuvoje 40 proc. pensininkų yra žemiau skurdo ribos. Suprantame, kad paslaugų apmokėjimas yra ne tik žmogaus, bet ir valstybės reikalas. Primokėjimas turi būti iš viešųjų resursų“, – akcentuoja profesorė.

Prioritetas slaugai namuose

Teikiant pagalbą senjorams Nyderlanduose, prioritetas skiriamas priežiūrai namuose. Siekiama, kad žmogus kuo ilgiau gyventų artimoje aplinkoje, o visai tai kainuoja apie 225 eurus per mėnesį. L. Žalimienės manymu, toks principas turėtų būti taikomas ir Lietuvoje.

„Tai rodo ir įvairūs tyrimai. Prieš porą metų apklausėme 50–65 metų Lietuvos gyventojus. 70 proc. jų norėtų, kad kas nors iš artimos aplinkos jiems padėtų. Stacionarios paslaugos žmones gąsdina“, – sako L. Žalimienė.

V. Augienė pritaria, jog reikia orientuotis į paslaugas namuose, tačiau pastebi, kad didžioji dalis senjorų turi specialius poreikius, kuriems patenkinti reikalinga priežiūra senelių globos namuose. Eilės laukiančiųjų paslaugų į namus yra perpus mažesnės, sako ji.

„Reikia samdyti daugiau darbuotojų, kad ta paslauga būtų prieinama ir eilės nesikauptų. Tai padėtų žmonėms išbūti ilgiau namie ir neišvažiuoti į institucijas“, – kalba V. Augienė.

Gyvena savarankiškai

Vienas iš įvardijamų senjorų priežiūros sprendimų – savarankiško gyvenimo namai, kurių šiuo metu Lietuvoje yra virš 20, o poreikis – bent 80. L. Žalimienės manymu, šiuo aspektu Lietuva ypač atsilieka.

„Savivaldybės, plėtojančios paslaugas, įsivaizduoja, kad įstaiga yra senelių namai arba pagalbos namuose tarnyba, o savarankiško gyvenimo namus, klausimas, kaip reikėtų traktuoti. Tai galėtų būti tarpinis variantas tarp įstaigos ir namų.

Vokietijoje ir kitose šalyse yra namai, butai, kur ateina socialiniai darbuotojai, slaugytojai, tačiau negali sakyti, kad tai yra institucija. Ši grandis pas mus nėra įsitvirtinusi. Reikėtų ir supratimo, ir paskatinimo, kad šios paslaugos būtų plėtojamos“, – pabrėžia L. Žalimienė.

Anot SADM viceministrės, dalis savivaldybių jau atkreipė dėmesį į savarankiškų namų plėtrą: sukurti dienos centrai, senelių darželiai ir kitos paslaugas senoliams teikiančios institucijos, tačiau, anot viceministrės, gyventojai vangiai jas renkasi.

„Nėra drąsu ir populiaru tai daryti. Visi per ilgai kaupiame savo problemas, pervargstame ir tada griebiamės paskutinio šiaudo – išvežame senjorus į instituciją. Nesame įpratę nuvežti ir parvežti, tačiau šis veiksmas gali įsikomponuoti mūsų darbotvarkėje. Neformali aplinka yra nepakankamai išvystyta ir tinkamas dėmesys Lietuvoje tam nėra skiriamas“, – tikina V. Augienė.

Atsižvelgia į ekonomiką

Šiuo metu 1300 norinčiųjų laukia vietos privačiuose senjorų globos namuose. L. Žalimienės manymu, privatūs globos namai išplečia pasirinkimo galimybes, tačiau, kaip bebūtų, steigiant socialinių paslaugų įstaigas būtina atsižvelgti ir į ekonomines sąlygas.

SADM viceministrė pabrėžia, jog steigiamose įstaigose turi būti užtikrinama kokybė, o ne „ilgi koridoriai ir santykinai nedaug personalo“.

Apibendrindama profesorė teigia, kad vadinamoji senatvės industrija vis labiau veržiasi į rinką.

„Šioje srityje bus ir konkurencija, ir verslas. Tai sritis, kur bus paslaugų poreikis, todėl svarbu nustatyti lygias sąlygas tiek privačiam, tiek viešajam sektoriams. [...] Visi turi steigti paslaugas pagal tam tikrus reikalavimus, kad povandeninių srovių būtų mažiau“, – kalba L. Žalimienė.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.