Lietuvoje

2020.02.16 16:06

Išradimai, kuriuos tarpukariu patentavo lietuviai: nuo riedučių protėvių iki požeminio tanko

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2020.02.16 16:06

Šiandien daug kalbama apie startuolius bei inovacijas, jų reikšmę ekonomikai. Ir praeityje lietuviai buvo išradingi: tankas, kuris kaip kurmis kasasi po žeme, spyruokliniai batai, – tai tik maža dalis idėjų, kurios buvo patektos prieškario Lietuvos patentų biurui. Žinoma, būta ir praktiškesnių išradimų.

Apie juos „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjas Virginijus Savukynas kalbėjosi su istoriku Norbertu Černiausku.

– Pakalbėkime apie išradimus tarpukario Lietuvoje. Panašu, kad išradėjai turėjo gerą vardą, nes vienas netgi ieškojo merginos, pristatydamas save nevedusiu išradėju.

– Ar gerą vardą turėjo – nežinau, bet kad tai buvo keistesnio, įdomesnio žmogaus sinonimas – tikrai taip. Jeigu tai padėjo susirasti merginą, kodėl gi ne? Man atrodo, konkretus išradėjas buvo užsirašęs ant savo dirbtuvės.

– „Petras Kunkis, nevedęs išradėjas“, taip buvo parašęs. Lietuvoje registruoti išradimus pradėta nuo 1923-ųjų. Kokie buvo pirmieji?

– Tai buvo pati pradžia, bet 1928-ais metais priėmus labai konkretų Išradimų patentų įstatymą, jie pradėti registruoti. Pirmieji buvo susiję su įvairiomis statybinėmis medžiagomis, buvo praktiški, juos reikėjo užregistruoti, kad nebūtų kažkur kopijuojami, vagiami.

– Ar galime sakyti, kad lietuviai išrado riedučius, čiūžes? Supratau, kad tai yra riedučiai: šiaulietis mechanikas rašė, kad išrado vasarines čiūžes. Jos kaip slidės, bet su ratukais ir netgi galima pasiekti 30–40 kilometrų per valandą greitį.

– Manau, kad tai yra riedučių protėvis, tik nepasakyčiau, kad išrado lietuviai. Tikriausiai, pats išradėjas buvo girdėjęs, kad yra panašių analogų, ir pabandė pasigaminti.

– Bet jų nebuvo prekyboje, tik idėjos, prototipai?

– Tikriausiai taip, gal ir nepavyko pasiekti 30–40 kilometrų per valandą greičio.

– Ačiū Dievui, nes tai pavojingas gyvybei greitis – atsitrenkus į kliūtį galima mirtinai susižaloti.

– Beje, tai tarpukario išradėjų kasdienybė: buvo ir nuo stogo nukritusiųjų, kurie bandė pasidaryti skraidymo aparatus. Matyt, ir išbandydami čiūžes, ir dviračius yra nukentėję.

– Spyruokliniai batai. Galite papasakoti plačiau, kas tai per išradimas?

– Nėra išlikusių jo brėžinių, bet išradėjas tvirtino, kad tai bus judėjimo revoliucija: pakeis automobilius, arklius, bet, kaip matome, nepakeitė.

– Būtų įdomu nuspyruokliuoti iki Kauno. Būdavo tokių keistuolių, kurie sakydavo, kad galima nufotografuoti atsispindėjusią šviesą, pamatyti, kas įvyko prieš šimtus metų. Ar žiniasklaida, kaip ir dabar, ieškodavo tokių keistenybių?

– Žiniasklaida padėjo tokiems žmonėms savotiškai išgarsėti, bet tokių išradėjų būta nemažai. Yra išlikę straipsnių, kaip vyko išradimų registracija mažame kabinete Kaune: nuo ryto jau būriuodavosi keisti išradėjai, kurie patentininkui sakydavo išradę amžinąjį variklį.

– Ir tokių buvo?

– Dažniausiai jų išradimai baigdavosi, kai paprašydavo brėžinių, techninių aprašymų. Tokie atsakydavo, kad nupasakos, kaip atrodo, o nubraižyti gali kiti. Sakyčiau, tai buvo techninės vaizduotės išlaisvinimas.

Didžiausias to meto išradimas Lietuvoje, jog pavyko išlaisvinti techninę vaizduotę: užsidarę savo dirbtuvėse žmonės kažką bandė pasiekti, spauda rašė, kad būtinai reikia turėti savo Edisoną, kuris padėtų įveikti atsilikimą, į Lietuvą pradėtų važiuoti turistai žiūrėti, ką mes pasiekę. Daug kas norėjo pabūti Edisonu. Buvo išlaisvinta ne tik profesionalų, bet ir paprastų žmonių techninė vaizduotė.

– Žiūrėdamas į atradimus arba idėjas, ką galima atrasti, suformulavau tokią tezę: tarpukario Lietuva ieškojo Edisono, bet surado Teslą. T. Edisonas – tai praktiniai išradimai, N. Tesla – didelės idėjos, nors labiau pagrįstos, neįgyvendintos iki šiol, kaip ir mūsų išradėjų.

– Atkreipčiau dėmesį į vieną išradėją, kuris pasiskelbė, kad išrado požeminį tanką.

– 1939-ieji – tai rodo karo nuojautą.

– Tas žmogus nusiuntė laišką į „Škodos“ gamyklą, kad jam suteiktų finansavimą, ir jis pagaminsiąs prototipą. Gamykla persiuntė Lietuvos diplomatams su prašymu išsiaiškinti, kas tai per žmogus. Deja, atsakymo surasti nepavyko.

– Galite plačiau papasakoti jo išradimą, kokia jo idėja?

– Paskelbė, kad jam tetrūksta pinigų pagaminti pirmajam variantui, tai požeminė mašina.

– Gali įsikasti į žemę.

– Ir judėti 10 kilometrų per valanda greičiu, slinkti kaip kurmis po žeme.

– Kalbėjome greičiau apie fantazijas, įkvepiančią žaismę, bet buvo ir išradimų, susijusių su statybų sektoriumi, kurie buvo praktiški. Solomonui Gudinskiui reiktų suteikti lietuviškojo Edisono vardą ne tiek dėl jo naujų išradimų, kiek dėl praktinio patentų pritaikymo ekonomikoje ir versle.

– Taip, jo užpatentuotos įvairios statybinės medžiagos, gatvių grindimo būdas. Patentai sumokėjus pinigus būdavo nuolat pratęsiami. Mūsų aptarti keistuoliai pasitenkindavo tuo, kad sumokėdavo 40 litų ir galėdavo didžiuotis, kad yra išradėjai. Tuo viskas ir pasibaigdavo, nes jų išradimai niekam nebuvo pritaikomi. Gudinskio patentai nuolat veikė ir buvo jam reikalingi.

– Ir jis turėjo verslą.

– Jis buvo vienas didesnių statybų magnatų, turėjo bendrovę, kuri vykdė didžiulius užsakymus: Prekybos ir amatų rūmai Kaune, milžiniškas Kauno klinikų projektas.

– Jam buvo aktualu lengvesnės tuščiavidurės plytos, jis registruodavo patentus šioje srityje?

– Žiūrėdamas į Vakarų patirtį ir medžiagas, kurios yra Lietuvoje, stengėsi užpatentuoti tarpinius variantus, kad medžiagos būtų pigesnės, patvaresnės ir padėtų jo versle. Minėtuose pastatuose jis ir panaudojo savo išradimus.

„Istorijos detektyvus“ kartu su Virginijumi Savukynu žiūrėkite sekmadieniais 15.45 val. per LRT TELEVIZIJĄ.