Kai kurie senjorai jaučiasi niekam nereikalingi, todėl sunku, kai žmogus rodo visą sieną nukabinėtą artimųjų nuotraukomis, o nė vieno jų nebėra tarp gyvųjų, LRT.lt sako steigiamo bendruomenės centro iniciatorius Olegas Beriozovas. Jo teigimu, nors kartais senjorai nebemato, ką dar žemėje galėtų nuveikti, paprastai jie nieko neprašo ir nesiskundžia maža pensija.
Idėja steigti bendruomenės centrą jo iniciatoriams kilo jau anksčiau. 80 proc. suaugusių Šeškinės gyventojų – vyresnio amžiaus žmonės, sako Šeškinės bendruomenių sąjungos pirmininkas O. Beriozovas, o dauguma jų neturi jokių galimybių dalyvauti bendruomenės veikloje.
„Todėl žmonės ir sėdi uždaryti tarp keturių sienų namie. Jie gauna slaugos į namus paslaugą, bet ji skirta patenkinti buitiniams poreikiams, pavyzdžiui, palydėti iki poliklinikos, sutvarkyti namus ar padaryti valgyti. Pagalvojome, kad vienišumo jausmas išlieka, žmonės nori bendrauti – šis poreikis didžiausias. Žmonės neturi su kuo pasikalbėti, o kaimynai yra pakankamai apatiški, kadangi kiekviena šeima gyvena savo gyvenimą, turi savų problemų“, – apgailestauja vienas centro iniciatorių.
Bendruomenių sąjungos pirmininkas pasidžiaugia, kad būna atvejų, kai senjorus kaimynai aplanko, išskalbia rūbus, sutvarko namus, tačiau tokie atvejai reti. Viena iniciatyvos idėjų – mobili bendruomenė, kuri galėtų bent kartą per savaitę apsilankyti pas senjorus. Vieniems žmonėms reikėtų slaugos, kitiems – paprasčiausio pokalbio, svarsto O. Beriozovas.
Senjorus O. Beriozovas su keliais bendraminčiais lanko dvejus metus. Jis pasakoja, kad kai kurie žmonės jau laukdavo svečių, tikėdavosi, kad juos aplankys. Tai parodo, kad nors dalis sulaukia slaugos, jiems labai trūksta bendravimo, sako vilnietis.
Tarp gyvųjų – nė vieno artimojo
Lankyti kai kuriuos žmones – psichologiškai labai sunku, pripažįsta O. Beriozovas. Kai kurie senjorai jaučiasi niekam nereikalingi, todėl sunku, kai žmogus rodo visą sieną nukabinėtą artimųjų nuotraukomis, o nė vieno jų nebėra tarp gyvųjų.
„Jie visas šventes leidžia vieni, neturi, su kuo pasėdėti ir išgerti kavos, su kuo praleisti Kalėdas ar Kūčių vakarą. Faktas, kad artimųjų, kurie galėtų juos aplankyti, neturi, kurie galėtų juos aplankyti. Šiems senjorams emociškai sunku, jie pradeda verkti, sako, kad nori, jog Dievas juos paimtų iš šio gyvenimo.
Net nežinome, ką pasakyti. Jiems per sunku, jie nemato, ką dar žemėje galėtų padaryti. Gal tai skamba žiauriai, bet taip yra. Jie kažko neprašo, nesiskundžia maža pensija – ne. Jie pakankamai pozityvūs, tik vieniši, visą laiką su savo mintimis“, – prisiminimais iš apsilankymų pas senjorus dalijasi O. Beriozovas.
Kita grupė senjorų – labai optimistiška. Anot O. Beriozovo, šie senoliai labai džiaugiasi išvydę svečius, šypsosi, šiltai priima ir stengiasi užsiimti kuo daugiau veiklų. Vieni sprendžia kryžiažodžius, kiti siuvinėja, užsiima rankdarbiais, tačiau dauguma vyresnių žmonių yra sėslūs, jie niekur nesilanko, nevaikšto į koncertus, priduria bendruomenės pirmininkas.
Užsiėmimų metu formuojasi tradicijos
Kita projekto iniciatorė Renata Miliauskienė beveik 10 metų veikia „Užimtumo terapijos centre“, kuris organizuoja užimtumo, meno terapijos užsiėmimus. Anksčiau paruošusi įvairias programas ji lankydavosi Santariškių ligoninėje, kur sergantiems onkologinėmis ligomis vesdavo paskaitas, užimtumo terapijos užsiėmimus.
Taigi nors savanorystės praktikos netrūko, sako R. Miliauskienė, ji galiausiai suprato, kad užsiėmimų metu vyraujančios teigiamos emocijos gali padėti ne tik sergantiesiems, bet ir vienišiems žmonėms, seneliams.
Nors ir vykdomi užsiėmimai seneliams naudingi, R. Miliauskienė akcentuoja, kad svarbiausia – bendravimas. Todėl nėra taip svarbu, kas per užsiėmimą vyksta – senjorai susitinka, pasikalba, taip užmezga ryšį, susipažįsta.
„Kai kurie šiaip neprieis ir nepakalbins kitų, bet užsiėmimo metu išsikalba, susibendrauja, o toks ryšys paprastai tampa ilgalaikis“, – tvirtina moteris.
Užsiėmimų metu susiformuoja tradicijos – žmonės susirenka pabūti kartu, bendrauja. Pavyzdžiui, muilo virimo veikloje dalyvaujantys žmonės jau laukia susitikimų, galvoja receptus, džiovina levandas, žoleles, pasakoja R. Miliauskienė. Atsiradus bendrai veiklai ir pokalbiai lengviau užsimezga, ir savanoriškų idėjų kyla.
„Senjorai labai imlūs savanorystei! Jie turi laisvo laiko, labai nori veikti, todėl senjorai – labai veikli amžiaus grupė“, – šypsosi projekto iniciatorė.
Vaikų prašymai paprasti – trūksta batų, kuprinės
Socialinės rizikos šeimoms, vaikams, kurių tėvai neuždirba pakankamai pinigų, reikalinga dar kitokia pagalba. Jų poreikiai labai paprasti, tvirtina O. Beriozovas. Pavyzdžiui, vaikai paprastai prašo naujų sportbačių kūno kultūros pamokoms, kiti – kuprinės ar pieštukų.
Siekiama, kad centre žmonės surastų bendraminčių, todėl R. Miliauskienė priduria, kad bendruomeninė veikla gali padėti ir tėvams, kurie vieni augina vaikus. Kartais dauguma problemų gali išsispręsti susitikus dviem vienišoms mamoms ar tėčiams – jie gali suteikti vienas kitam galimybę dirbti, gali prižiūrėti vieni kitų vaikus, pasidalinti problemomis, akcentuoja programos iniciatorė.
„Mes atitrūkome nuo gyvo bendravimo, o kartais trūksta vieno žingsnio – bendros problemos suartina. Žinoma, ir internete gali rasti palaikymo, tačiau gyvo bendravimo nepakeisi“, – įsitikinusi R. Miliauskienė.
Idėjų projekto iniciatoriai sėmėsi iš užsienio pavyzdžių – anot R. Miliauskienės, panašios bendruomenės veikia Suomijoje. Tokių bendruomenių pavyzdžių galime rasti ir Lietuvoje, priduria ji, tiesa, jos dažniau veikia mažesnėse bendruomenėse, kaimuose.
„Kuo mažesnė vietovė, tuo bendruomenės centras panašesnis į namus. Jie visas problemas sprendžia kartu. Padvėsė karvė – išspręs kartu, gimė vaikas – kartu pasidžiaugia, kas nors miršta – visi gedi. Norime tokį bendruomenių tipą įnešti ir į didelę bendruomenę“, – siekiais dalijasi R. Miliauskienė.
Senamiesčio renginiai – į rajoną
Centre vyks edukaciniai užsiėmimai – norintys galės mokytis daryti rankdarbius, virti muilą bei siūti – tam bus įrengtos ir siuvimo mašinos. Planuojama rengti mankštas, organizuoti pasivaikščiojimus su šiaurinėmis lazdomis, sveikos gyvensenos seminarus, muzikos terapiją.
Svarbu organizuoti ir gebėjimų bei kvalifikacijos kėlimą, teigia O. Beriozovas. Dėl to bendruomenės centre bus steigiama kompiuterinė klasė, kurioje žmonės galės mokytis naudotis technologijomis, vyks paskaitos apie asmens duomenų apsaugą, kaip išvengti grėsmių nuo sukčių.
O. Beriozovas pripažįsta, kad veikti iš savų lėšų sudėtinga, tačiau sako, kad kol kas sugeba laimėti savomis jėgomis. Kartais bendruomenė gauna paramos iš privataus verslo – gelbsti ne tik finansinė pagalba, bet ir prekių ar paslaugų suteikimas. Toliau tęsti veiklą padeda ir įvairūs projektai, kuriuose kartais galima gauti finansinės paramos.
Nors centras kuriamas Šeškinės mikrorajone, O. Beriozovas tuoj pabrėžia, kad dalyvauti veiklose kvies visus vilniečius. „Išsikėlėme šūkį, kad Šeškinės bendruomenė turi būti šiuolaikiška, inovatyvi, liberali ir visiems atvira“, – nusišypso jis.
O. Beriozovas sako supratęs, kad bendruomeninis gyvenimas turėtų būti arčiau žmogaus, todėl kuriamas centras būtų ta vieta, kurioje gali rinktis įvairių kartų atstovai. Centro iniciatoriai sieks užtikrinti socialinių paslaugų teikimą, skatins bendruomenės užimtumą, rengs laisvalaikio praleidimo užsiėmimus, sveikos gyvensenos paskaitas.
„Pastebėjome, kad viskas koncentruojasi tik ties Senamiesčiu – mugės, renginiai, koncertai – viskas vyksta senamiestyje. Norint, kad kiekvienas rajonas turėtų savo veidą, jis turi turėti traukos objektą. Tokio traukos objekto nėra, o ansamblių neužtenka – norime, kad Šeškinėje vyktų koncertai, renginiai, mugės. Viską, kas vyksta senamiestyje, reikia perkelti į gyvenamuosius rajonus“, – tvirtina O. Beriozovas.
