Nyderlandų pietuose, Sint Huberto mieste, gyvenanti Connie Willemse šalyje veikiančią senjorų priežiūros sistemą pažįsta iš labai arti. Mat Connie mamai – 87-eri. Moteris serga Alzheimerio liga, o tai reiškia, kad jai būtina nuolatinė priežiūra. Ilgą laiką Connie mamai buvo teikta pagalba į namus.
Tarptautiniai tyrėjai ir akademikai Nyderlandų senelių globos sistemą vertina kaip vieną geriausių pasaulyje. Pagrindinė idėja – sudaryti palankias sąlygas senoliams, kad jie kuo ilgiau galėtų gyventi savo namuose. Už tokios politikos įgyvendinimą čia atsakingos savivaldybės.
Kaip sistema atrodo iš arti ir kiek ji kainuoja – pasakoja trys Nyderlandų pietuose gyvenančios moterys: senolę mamą prižiūrinti Connie Willemse, slaugos namuose dirbanti Sandra Verhagen ir už trijų savivaldybių socialinę politiką atsakinga Femke Steenbruggen.
LRT tęsia sprendimų žurnalistikos projektą „LRT ieško sprendimų“ ir šį kartą nagrinėja, ko galėtume pasimokyti iš kitų valstybių senjorų priežiūros srityje.
Siekis – kuo ilgiau likti savuose namuose
Connie Willemse, kurios mamai 87-erių mama serga Alzheimerio liga, būtina nuolatinė priežiūra.
„Nežinau, ar sistema yra geriausia Europoje, tačiau ji tikrai palankiai vertinama pačių olandų. Pagyvenusių žmonių priežiūros namuose paslauga organizuojama gana patogiai, ji yra gana aiški, lengvai prieinama. Visgi, kaip ir kiekvienu atveju, yra ir teigiama, ir neigiama pusė. Laikomasi strategijos, kad vyresnio amžiaus žmonės turi likti savuose namuose kiek įmanoma ilgau. Iš vienos pusės tai yra gerai: namai yra tavo tvirtovė, čia galioja tavo taisyklės, namuose tu visada jautiesi geriau. Tačiau iš kitos pusės – daugelis vyresnio amžiaus žmonių, kurie gyvena namuose vieni, jie kartais jaučiasi labai vieniši“, – pasakojo C. Willemse.
Paprašyta įvertinti sistemą pagal teikiamų paslaugų kokybę Connie sako, kad ji yra pakankamai gera. Namuose gyvenančiam senoliui teikiamos visos būtinosios paslaugos, kurios užtikrina jo saugumą. Profesionalūs slaugytojai pagyvenusius žmones lanko po kelis kartus per dieną, jei reikia – ir naktį. Reikalingas vizitų skaičius ir laikas nustatomas pagal asmens sveikatos būklę bei gebėjimus.
Laikomasi strategijos, kad vyresnio amžiaus žmonės turi likti savuose namuose kiek įmanoma ilgau. Iš vienos pusės tai yra gerai: namai yra tavo tvirtovė, čia galioja tavo taisyklės, namuose tu visada jautiesi geriau.
„Pavyzdžiui, mano mamos būklė yra pakankamai sudėtinga – ji serga Alzheimerio liga. Ji dažnai užmiršta įvairiausius dalykus, todėl mamai būtina nuolatinė priežiūra. Ji pati truputį vaikšto, pasiremdama lazda, tačiau negali pasigaminti maisto, prausiantis jai reikia pagalbos, taip pat ji niekada nepajėgtų laiku išgerti būtinų vaistų. Tiesiog neprisimintų. Tiek mano, tiek brolio namai nuo mamos nutolę per keletą kilometrų. Mamą mes lankome kasdien, tikrai daug padedame, tačiau pagalba iš išorės vis tiek yra būtina. Todėl jai buvo paskirta profesionali pagalba į namus“, – tikino moteris.
Visapusė mamos priežiūra – už 225 eurus per mėnesį
Connie mamą profesionalūs slaugytojai iki šiol lankydavo du kartus per dieną: ryte ir vakare. Jie padėdavo senolei ryte atsikelti, nusiprausti, apsirengti. Pasirūpindavo, kad moteris išgertų visus ryte paskirtus vaistus bei papusryčiautų. Tokia rytinė ruoša trunka apie 30 min. Vakare slaugytojai padėdavo pavalgyti, išgerti vaistus, pasiruošti miegui. Jeigu reikia – slaugo vizitų per dieną gali būti ir daugiau: trys, keturi.
Pasak Connie, Nyderlanduose slaugytojai skirstomi į skirtingas kategorijas. Vieni padeda atlikti namų ruošos darbus, kiti padeda nusiprausti, bet nesirūpina vaistų klausimu. Visi pagalbą teikiantys profesionalai gana glaudžiai bendradarbiauja su šeimos nariais, keičiasi informacija.
„Taip pat yra mobilioji programėlė, joje užfiksuoti visi veiksmai, kurie tą dieną buvo atlikti, kokia buvo mamai suteikta pagalba. Tai labai patogu, galima realiu laiku stebėti, kas yra padaryta. Per šią programėlę aš taip pat galiu slaugytojams nusiųsti žinutę“, – pasakojo C. Willemse.
Du profesionalių slaugytojų vizitai per dieną Connie mamai atsiėjo 25 eurus per mėnesį. Į kainą įskaičiuota ir paslauga, kad moteris kartą per savaitę būtų nuprausta duše, atlikti kiti didesni pagalbiniai darbai. Tvarkai namuose palaikyti kreiptasi į kitą organizaciją. Taip pat pasirūpinta, kad moteris kasdien gautų šilto maisto. Suskaičiavus visas mamos priežiūrai skiriamas išlaidas susidaro apie 225 eurus per mėnesį.
Visi mokesčiai paskiriami atsižvelgiant į asmens pajamas. Yra institucijos, kurios administruoja šituos dalykus, joms yra žinomos tavo metinės pajamos. Ten pirmiausia įvertinama, kokios pagalbos asmeniui reikia ir už kurią paslaugų dalį tau teks mokėti.
„Tai nėra daug, juo labiau kad mama gauna pašalpą, taip pat jai priklauso ir valstybinė pensija. Be to, paslaugų kainą iš dalies dengia valstybė. Visi mokesčiai paskiriami atsižvelgiant į asmens pajamas. Yra institucijos, kurios administruoja šituos dalykus, joms yra žinomos tavo metinės pajamos. Ten pirmiausia įvertinama, kokios pagalbos asmeniui reikia ir už kurią paslaugų dalį tau teks mokėti“, – pasakojo moteris.
Pablogėjus sveikatai gavo vietą jaukiuose slaugos namuose
Tiesa, šiandien Connie mama jau nebe savuose namuose. Naktį moteris parkrito, atvykusi slaugytoja ją rado gulinčią ant grindų. Senolė skubiai buvo išgabenta į ligoninę. Įsitikinus, kad nepatyrė jokių sužeidimų, iš ligoninės ji išgabenta į laikinus slaugos namus. Tokio pobūdžio centruose gyventojams skiriami nedidukai kambariai su kriaukle. Tualetas ir vonios kambariai čia bendri, į juos gyventojus palydi centre dirbantys slaugytojai.
„Pasiekėme tokį etapą, kai pagalbos į namus nebeužtenka. Nuo pirmadienio mama apgyvendinta naujoje vietoje, slaugos namuose, kurie pritaikyti asmenims, sergantiems Alzheimerio liga. Čia jai skirtas asmeninis kambarys su visais patogumais: tualetu ir vonios kambariu. Kambarys nedidukas: telpa lova, kėdė, staliukas, televizoriaus stalelis. Tokie kambarėliai suskirstyti į nedidelius blokus po šešis.
Kiekvienam blokui tenka bendra didelė svetainė, čia gyventojai gali ateiti žiūrėti televizoriaus, čia jiems taip pat patiekiamas maistas. Yra galimybė gamintis maistą ir patiems. Taip pat tai yra patalpa įvairiems bendriems užsiėmimams, kur senoliai gali būti kartu, bendrauti. Čia mama greičiausiai praleis likusį laiką, nes į namus grįžti jai nebesaugu. O mes kaip ir iki šiol kasdien ją lankysime“, – pasakojo Connie.
Kiek už šią paslaugą reikės mokėti – kol kas moteris nežino, tačiau paprastai centre reziduojančių senolių mėnesio pajamos pervedamos įstaigai, dalį lėšų paliekant asmeninėms išlaidoms.
Stengiasi sukurti namų nuotaiką
Vienuose iš tokių slaugos namų, kurie įkurti Nyderlandų pietuose esančiame Langenbomo mieste, dirba Sandra Verhagen. Jos priežiūrai patikėti asmenys – tokie patys kaip Connie mama – sergantys Alzheimerio liga.
Namai įsikūrę atskirame pastate ir suskirstyti į keturis blokus. Kiekviename bloke gyvena po 6 asmenis, jie turi savo asmeninius kambarius. Visi šie senoliai kažkada naudojosi pagalbos į namus paslauga, tačiau šiandien jiems reikia didesnės priežiūros.
„Esu labai patenkinta savo profesija. Kai žmonės paskiriami į mūsų slaugos namus, mes jiems padedame čia atvykti, įsikurti. Visi įtraukiami į šį procesą: ir atvykstantysis, ir jo šeimos nariai. Mūsų uždavinys yra surinkti kuo daugiau informacijos apie atvykstantį naująjį gyventoją. Siekiame jį pažinti, sužinoti jo istoriją. Nepaisant to, kad jis serga Alzheimerio liga, jis turi ilgą ir nuostabią praeitį: jis turėjo darbą, vedė ar ištekėjo, susilaukė vaikų ir panašiai“, – pasakojo S. Verhagen.
Tokio pobūdžio globos namuose stengiamasi sukurti kuo artimesnę namams aplinką, rengiami bendri užsiėmimai, kartu gaminamas naminis maistas, šokama ar išeinama į miestą išgerti puodelio kavos.
„Mes labai stengiamės, kad mūsų gyventojai čia pasijustų kaip namuose. Personalo ir gyventojų santykiai yra glaudūs, bendraujama tarsi su šeimos nariais. Nors senoliai serga Alzheimerio liga, mes stengiamės su jais bendrauti įprastai, stengiamės gyventi normalų, įprastą gyvenimą. Kai kurie iš jų, kai gali prižiūrimi užsiimti kasdiene veikla, jaučiasi labai gerai. Nešykštime jiems ir staigmenų. Pavyzdžiui, gyventojai džiaugiasi, kai tarpduryje pasirodau laikydama mažyčius šuniukus. Senoliams labai daug laimės teikia buvimas su gyvūnais, taip pat ir su vaikais“, – pasakojo S. Verhagen.
Patikėti darbą savivaldybėms buvo teisingas žingsnis
Koncentruoti paslaugas namuose ir tik ypatingu atveju skirti vietą globos namuose Nyderlandų Vyriausybę privertė demografinė padėtis. Nyderlandų statistikos tarnybos duomenimis, 2018 m. apie 13 proc. visų šalies gyventojų sudarė asmenys nuo 55 iki 65 metų. Manoma, kad iki 2050 m. vyresnių nei 80 metų amžiaus gyventojų skaičius padidės iki 10 proc. Šiandien Nyderlanduose vidutinė moterų gyvenimo trukmė siekia 83 m., vyrų – 79 m.
Dėl sparčiai senėjančios visuomenės Nyderlanduose sveikatos ir slaugos poreikiams patenkinti reikalingas didelis finansavimas. Štai todėl Nyderlandų Vyriausybė 2015 m. nusprendė decentralizuoti sistemą, susijusią su vyresnių žmonių priežiūra. Nuo to laiko savivaldybės yra atsakingos už senelių priežiūrą namuose, jų dienos užsiėmimus, asistentus senoliams ir kitiems asmenims, negalintiems savimi pasirūpinti, teigia F. Steenbruggen, komandos, atsakingos už socialinės politikos įgyvendinimą, vadovė. Komanda dirba trijų savivaldybių ribose: Cuijko, Gravės ir Mill en Sint Huberto.
Savivaldybės labai dažnai prisideda prie neformalios pagalbos gyventojams iniciatyvų. Pavyzdžiui, pas mus įgyvendinamas „svetainių“ projektas. Žmogus, kuriam trūksta bendravimo, gali ateiti į šiuos viešus kambarius nemokamai, čia gali išgerti kavos, žaisti žaidimus su kitais lankytojais, bendrauti.
„Decentralizavimas buvo susijęs su siekiu sumažinti biudžeto išlaidas. Centrinės valdžios prielaida buvo ta, kad savivaldybės galės suteikti reikiamą priežiūrą už mažesnius pinigus. Visgi savivaldybėms sunku suplanuoti tuos biudžetus, jos turi rasti būdų, kaip sutaupyti, dažnai apkarpant išlaidas kitoms savivaldybių atsakomybės sritims.
Iš kitos pusės, savivaldybės yra arčiau gyventojų, lengviau pasiekiamos nei centrinė valdžia. Savivaldybės turi tikslesnį vaizdą, kokios pagalbos jos gyventojams reikia. Juo labiau kad savivaldybės labai dažnai prisideda prie neformalios pagalbos gyventojams iniciatyvų. Pavyzdžiui, pas mus įgyvendinamas „svetainių“ projektas. Žmogus, kuriam trūksta bendravimo, gali ateiti į šiuos viešus kambarius nemokamai, čia gali išgerti kavos, žaisti žaidimus su kitais lankytojais, bendrauti. Tai yra puiki iniciatyva kovojant su vyresnius asmenis lydinčiu vienatvės jausmu. Juo labiau kad vienatvė turi didelę neigiamą įtaką asmens fizinei sveikatai“, – tikino F. Steenbruggen.
Slaugytojas į namus – už savivaldybės lėšas
Kai asmuo atvyksta į savivaldybę prašydamas pagalbos, pirmiausia išsiaiškinama, ką žmogus yra pajėgus daryti pats, ar yra šalia žmonių, galinčių padėti: šeimos narių, kaimynų, draugų. Kai savivaldybė priima sprendimą, kad asmuo iš tiesų negali sulaukti reikiamos pagalbos, pasiūlo jam priežiūros namuose paslaugą, dienos užsiėmimus ir / arba padedantį kompanioną.
Kitus klausimus, susijusius su asmeniui teikiama fizine pagalba namuose ar 24 val. priežiūros paslauga slaugos namuose ar pensionatuose, sprendžia sveikatos draudimo įmonės arba centrinė valdžia.
Taigi, savivaldybės atsakingos tik už dalį vyresniems žmonėms teikiamų paslaugų. Jos gyventojams kainuoja apie 19 eurų per mėnesį.
„Tiesa, savivaldybių, kuriose dirbu, vietos tarybos nusprendė, kad mažas pajamas gaunantiems asmenims šis mokestis netaikomas, ir paslauga teikiama nemokamai. Tačiau tai yra vietos politinis sprendimas“, – sakė F. Steenbruggen.
Kai asmuo nebepajėgia savimi pasirūpinti, savivaldybė siunčia jį į sveikatos priežiūros įstaigas. Už sveikatos priežiūros specialistų teikiamas paslaugas moka savivaldybė. Visgi siekiama, kad pagalba nebūtų perteklinė, jos suteikiama tiek, kiek iš tiesų reikia, kad būtų išsaugoma galimybė patiems asmenims kontroliuoti savo gyvenimą kiek įmanoma daugiau.
Savivaldybės turi sutartis su skirtingais privačiais sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais. Nusprendus, kad gyventojui reikia priežiūros paslaugos, savivaldybė siunčia gyventoją pas vieną iš šių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir sumoka už reikiamą pagalbą.
„Savivaldybės sumoka sąžiningą kainą šiems sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, todėl šie gali pasiūlyti slaugytojams ir socialiniams darbuotojams tokį atlyginimą, kuris numatytas sveikatos priežiūros įstaigų kolektyvinėse sutartyse. Sąžiningai atsilygindami tikimės užkirsti kelią slaugytojams pasirinkti kitus karjeros variantus.
Deja, Nyderlanduose patiriame slaugytojų trūkumą. Tai dar nesukėlė rimtų problemų, tačiau į tai reikia atkreipti dėmesį, ypač todėl, kad žmonių gyvenimo trukmė yra didesnė, kartu auga ir priežiūros poreikis. Todėl centrinė valdžia neseniai pradėjo nacionalinę kampaniją, kuria siekiama skatinti rinktis profesijas priežiūros srityje“, – pasakojo F. Steenbruggen.
Sistema gera, bet tobulumui ribų nėra
Pagyvenę žmonės yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Pažeidžiamumas susijęs ne tik su sveikatos problemomis, bet ir su besikeičiančiais socialiniais ryšiais. Dažniausiai su amžiumi socialinių santykių mažėja, bendravimo aplinka siaurėja, o naujus santykius užmegzti darosi vis sunkiau.
Norėdamos paskatinti senolius aktyviau judėti, bendrauti ir palaikyti sveiką socialinę aplinką, kartu ir psichologinę būseną, Nyderlandų savivaldybės pagyvenusiems asmenims taiko daug su transportu susijusių lengvatų. Senjorai gali nemokamai naudotis visuomeniniu transportu: autobusais, traukiniais. Savivaldybės panaudos teise duoda specialias motorines priemones – neįgaliojo vežimėlio ir motorolerio hibridą. Tokios transporto priemonės patogios netolimoms kelionėms, išvykoms į parduotuvę. Taksi paslaugomis besinaudojančių senjorų sąskaitas faktūras apmoka savivaldybės, o tie, kas sėdi neįgaliojo vežimėlyje, gali nemokamai išsikviesto specialų transportą, pritaikytą šioms reikmėms.
Apskritai, anot Steenbruggen, žmonės Nyderlanduose pasisako norintys kuo ilgiau gyventi savo namuose. Senelių namuose ar slaugos namuose žmonės dažnai jaučia, kad negali optimaliai valdyti savo gyvenimo: čia dažnai būna nustatytas pusryčių, pietų ir vakarienės laikas, žmonės negali papuošti savo kambarių taip, kaip nori, neturi tiek privatumo, kiek turėtų savo namuose, ir panašiai. Iš kitos pusės, pagyvenę žmonės net ir savo namuose gali jaustis tikrai vieniši, o vietą pensione ar slaugos namuose gali gauti iš tiesų labai ligoti.
C. Willemse taip pat teigia, kad sistema šiaip jau yra gera, tačiau visada yra siekis, kad ji būtų dar geresnė.
„Tobulintinų dalykų iš tiesų yra, bet, apskritai vertindama, manau, kad mes esame gana laiminga tauta, galėdami pasinaudoti šia sistema“, – sako C. Willemse.
Eksperto komentaras
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono meras
Mindaugas Sinkevičius
Lietuvos visuomenė sensta ir ignoruoti poreikio gauti pagyvenusiems žmonėms pagalbą bus neįmanoma. Jau dabar matome, kad kasmet tokių paslaugų poreikis didėja. Aš turiu omenyje dabar kelias egzistuojančias galimybes, kai socialiniai darbuotojai atvyksta į 65 metų ir vyresnių asmenų namus.
Jie įvertina asmens savarankiškumo lygį ir suteikia tam tikras paslaugas: maistą nuperka, padeda jį pagaminti, kambarius aptvarko. Šis pagalbos namuose modelis gal daugiau skirtas tvirtiems senoliams, paslauga suteikiama tik 10 valandų per savaitę, po 2 val. per dieną darbo dienomis. Žmogiškai pinigais tai yra apie 50 eurų per mėnesį.
Sudėtingesniais atvejais yra dienos socialinė globa, kai specialistai suteikia socialines paslaugas jau 40 valandų per savaitę. Ta pagalba jau neapsiriboja maisto nupirkimu, jau keičiami įklotai, tvarstomos pragulos, vykdoma vaistų vartojimo priežiūra. Bet, įvertinus abi galimybes, kurios dabar Lietuvos piliečiams egzistuoja, yra akivaizdu, bent savivalda mato, kad poreikis auga eksponentiškai.
Šiuo metu Lietuvoje paslaugas namuose gauna 18 tūkst. pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų. Tai sudaro tik 4 proc. nuo visų 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Manyti, kad 4 proc. yra tas skaičius, kuris patenkina Lietuvos poreikį, – tikrai ne, nes jau prieš penkerius metus realus poreikis buvo apie 8 proc.
Poreikis akivaizdžiai nepatenkinamas, todėl atsiranda rinkoje ir privačių verslo iniciatyvų įvairių, ir savivaldybės, aišku, stengiasi į tai kreipti vis daugiau dėmesio. Bet kol mes Nyderlandų lygį pasieksime, matyt, prireiks tam laiko.
Kartu reikia pripažinti, kad ne visi žino apie tokias galimybes, ne visi bando kreiptis į valstybę, net jeigu jų artimajam – mamai, tėčiui – reikia pagalbos. Aš manau, kad ir kultūrinis skirtumas čia egzistuoja, kad gal atsakomybė už pagyvenusius tėvus turėtų tekti vaikams, bet tai keičiasi, mano supratimu. Ar atbaido kaina paslaugų? Norėčiau manyti, kad ne. Labiau eina kalba apie neprieinamumą, nes poreikis yra didesnis. Aš manau, kad laukiančiųjų eilės kai kur egzistuoja, ypač didžiuosiuose miestuose. Jonavoje laukiančių eilė egzistuoja, bet tai yra kelių mėnesių klausimas. Aišku, bet kokia eilė sukelia nepatogumų, nes čia ne tas atvejis, kur gali ilgai laukti. Bet tai tik dar kartą įrodo, kad egzistuoja didžiulis poreikis tų paslaugų ir neįmanoma bus nei savivaldybėms, nei valstybei nuo tos temos nusigręžti. Ji bus vis labiau aktualizuota, nes visuomenė senėja ir to neišvengsi.
Kartu egzistuoja paslaugas teikiančių specialistų poreikis ir jų apmokymas. Deja, tie atlyginimai tikrai nėra tokie, kad labai veržtumeisi į tą sritį dirbti.
Kada mes pasieksime Vakarų Europos lygį? Aš pasakyčiau taip, jeigu Vakarų Europa sustotų, kitaip tariant, kažkokiu būdu „užtrauktų rankinį“ ir lauktų, kol čia ta Lietuva pasivys, tai greičiausiai mums reikėtų 10 metų, kad pasivytume. Bet kadangi Europa nelaukia Lietuvos, tas atotrūkis, deja, tampa nuolatiniu iššūkiu. Jeigu Europa eina, mes turėtume bėgti, ir bėgti pakankamai greitai, idant pasivytume tą Europos lygį.
