Lietuvoje

2020.02.02 14:03

Landsbergis įvardijo du kelius, kuriuose pasiklysta politikai

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.02.02 14:03

„Demokratija ir yra tai, kad mes ne vienodai ranką keliame, ne vienodai žygiuojame, o turime savo pozicijas ir savo skirtybes“, – sekmadienį surengtoje diskusijoje sakė publicistas Donatas Puslys. Ar Lietuva turėtų sekti Airijos pavyzdžiu? O gal Lenkijos? Ko apskritai reikia Lietuvai?

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) surengtoje diskusijoje partijos lyderis kalbėjo, kad šiandieniai politikai turi tarsi du kelius, tarp kurių yra pasiklydusios kone visos politinės partijos. Kritikos sulaukė ir idėja kopijuoti kitų valstybių reformas, nes, kaip sakė filosofas Vytautas Ališauskas, kai kurie dalykai yra nutylimi.

„Turbūt visi sutinkame, kad greičiausiai pasigendame kažko didesnio – kur link eina Lietuva, kas mūsų laukia ne tik rytoj, bet ir ateinančius penkerius metus. Mums kelia nerimą tai, ką mes matome pasaulyje, mes su dideliu nerimu stebėjome Australiją, dabar žiūrime į Kiniją ir iš ten plintantį virusą, galvojame, ką tai mums reiškia.

Mes matome tam tikras politines tendencijas, augantį populizmą, susiskaldymą, išnykimą skirtumų tarp to, ką mes anksčiau sakydavome – Vakarų vertybės ir Rytų vertybės, matome, kad tam tikros tendencijos persikelia, užkrečia ir tuos pačius Vakarus“, – sakė G. Landsbergis.

Politikai – pasiklydę tarp dviejų kelių

Konservatorių pirmininkas kalbėjo, kad šiomis dienomis politikai, stebėdami pasaulį, yra pasiklydę tarp dviejų kelių. Pirmasis kelias – problemų, kurios yra 30 metų senumo, sprendimas. O antrasis, kai nesugalvojant savos politinės darbotvarkės, imamasi kopijuoti svetimas. Anot G. Landsbergio tarp šių dviejų kelių pasiklysta kone visos partijos.

Plačiau kalbėdamas apie pirmąjį kelią, TS-LKD lyderis sakė, kad prieš 30 metų, atkuriant nepriklausomybę, buvo kalbama apie tai, kokios ekonominės, švietimo, aukštojo mokslo, politinės sistemos norime. Anot jo, atsimenant 30 metų senumo istoriją, mes esame tame pačiame idėjiniame lauke.

„Gana paprastas pavyzdys yra mūsų ekonominė darbotvarkė. 2004-aisiais mano kolegos, partija iškėlė idėją, kad Lietuva turi būti kaip Airija. 2020-aisiais daugelis žmonių politinėje erdvėje vis dar sako, kad Lietuva turi būti kaip Airija, nors jau Airija kaži kur nuėjo, kaži kaip pasikeitė laikai, bet mes dar esame ten pat“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Komentuodamas antrąjį kelią politikas kalbėjo apie tai, kad žvelgiant į dabartinę politinę darbotvarkę, matyti, kad kai kurie politikai siūlo sekti Lenkijos pavyzdžiu, tarkime, Lenkija įsivedė vaiko pinigus, todėl ir Lietuvai reikalingi vaiko pinigai.

„Štai Lenkija įsivedė tam tikras reformas, kurios galbūt nemėgstamos Europos Sąjungoje, darykime taip pat, mums labai tai tiks. Tai nepasiekia jokio rezultato, kuris visuomenę sutelktų ar kažkokį ekonominį proveržį padarytų. Todėl, kad mes nesame Lenkija. Mes galime kopijuoti Donaldą Trumpą, mes galime kopijuoti „Brexitą“, mes galime kopijuoti Lenkijos ekonominius pavyzdžius, bet tai nėra ekonominė darbotvarkė, tai yra tiesiog kopijavimas“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Pasak TS-LKD vedlio, pirmiausia reikėtų pradėti diskusiją apie tai, kas mūsų laukia pasaulio, Europos įvykių kontekste. Anot jo, kai pradėsime sutarti, kuriame kelyje, kaip valstybė esame, galėsime pradėti kurti valstybės programą.

Nėra drąsos kalbėti apie ateitį

Filosofas Vytautas Ališauskas kalbėjo, kad problema ta, kad šiandien nėra drąsos kalbėti apie tai, kas bus. Minėdamas aptartą Lenkijos pavyzdį jis teigė, kad kai kurie dalykai, kalbant apie tai, kad Lietuvai reikia lygiuotis į Lenkiją, yra nutylimi.

„Tikrai daug kas mėgsta sakyti, žiūrėkite, kaip lenkai viską gerai daro, jie neturi demografinės krizės ir t.t. Nė vieno iš tų lenkų gynėjų negirdėjau atvirai sakant, kad lenkai atsivežė 2 mln. ukrainiečių. Tai šešis kartus daugiau, nei Vokietija įsileido imigrantų paskutiniu metu. Lenkai turi dramatišką iššūkį – anglių pramonę, kurios, dėkui Dievui, mes neturime, kur, kiek žinau, nemažai lemia jų santykius su Europos Sąjunga“, – sakė V. Ališauskas.

Jis taip pat kalbėjo matęs, kad žmonės socialiniuose tinkluose dalinasi žinutėmis, sveikinančiomis Europos Sąjungą palikusią Jungtinę Karalystę ir peikiančius bendriją.

„Kas šiandien galvoja ir kalba atvirai apie racionalų valstybės valdymo modelį. Atsimenu, buvo tokių gan konvulsiškų pačios TS-LKD pastangų kalbėti ne apie tai, kad reikia atleisti žmones iš darbo, kad būtų kuo mažiau valdininkų, o apie tai, kaip padaryti, kad valstybė funkcionuotų ir būtų atkreipta, pirmiausia, į pilietį. Šitas klausimas yra, o ne Europos Sąjungos svarstymas, kaip piktinosi, suvienodinti mobiliųjų telefonų jungiklius“, – kalbėjo filosofas, pridurdamas, kad atvirai ir drąsiai kalbėti tiek apie ekologiją, tiek apie demografinius iššūkius.

„Visuomenėje mes turime būti politiškai korektiški tam, kad vieni kitų neužspardytume. Anksčiau tai vadinosi mandagumu. <...> Kalbėjimas turi turėti tam tikras taisykles. <...> Kitas dalykas, kai tai pavirsta grotesku, bet Lietuvoje aš šio grotesko nematau, nes kol kas dar nebuvo nė vienos valdžios, kuri tokį politinį korektiškumą propaguotų, koks būdingas Amerikos universitetuose. <...> Kalbėkime apie tikrus dalykus, kalbėkime ne tai, į ką išsigimė laisvė“, – sakė V. Ališauskas.

Bijoma paprašyti patylėti

Poetas ir vertėjas Antanas Gailius diskusijos metu kalbėjo, kad iš tikro didelės ir svarbios valstybės problemos negali tapti rinkimų kovos ginklu, nes jos yra per didelės. Pasak jo, taip tikrai nebus laimimas rinkėjų palankumas, diskusijos nepasiekia žmonės.

„Visada įsivaizdavau, kad visuomenė yra piramidė. Pavyzdžiui, jei kam nors kiltų klausimas, kam reikalingas „Naujasis židinys“, kuris turi 400-500 tiražą, tai jis yra viršūnėje, nuo jo eina takeliai ir tos didžiosios idėjos“, – sakė A. Gailius.

Jis kalbėjo, kad galvodamas apie konservatorių ateitį rinkimuose, galvoja apie Ingridą Šimonytę, nes jos kandidatavimo stilius buvo svarbus – nebuvo bijota kalbėtis su žmonėmis.

Visgi, jis pastebėjo, kad kartais bijoma tiems, kurie nusikalba, pasakyti, kad jiems reikėtų patylėti.

„Žmogiškumas, padorumas. Iš tikro, mes politikoje, žiniasklaidoje bijome pasakyti, kad gėda šitaip šnekėti, kad „eik tu nuo scenos“. Nebeišeina taip pasakyti, gal tai galėtų būti mūsų įkvėpimas“, – sakė A. Gailius.

Publicistas Donatas Puslys sakė, kalbant apie debatus ir idėjas, jei pradedame abstrakčiai, užsidarant savo ratuose, didžiosios idėjos tampa karikatūrizuojamos, o tų karikatūrų dabar viešojoje erdvėje vis galima pamatyti.

„Demokratija ir yra tai, kad mes ne vienodai ranką keliame, ne vienodai žygiuojame, o turime savo pozicijas ir savo skirtybes. Tada, man regis, tas idėjinis kalbėjimas turi atliepti klausimą, kaip jis vyksta – ar iš viršaus į apačią, kur mes imituojame kalbą apie didžiąsias idėjas ir nesikalbame, ar jis yra iš apačios į viršų, atliepiant vietinius poreikius, susitinkant su žmonėmis regionuose.

Tada, sakykime, nepradėsi kalbos nuo kažko abstraktaus, pradėsi nuo vietinių problemų, bet jos ir atlieps teisingumo poreikį, nuoskaudas, galų gale ekonominius, švietimo dalykus, kurie reiškiasi šalia žmogaus“, – kalbėjo D. Puslys.

Žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius diskusijoje sakė, kad G. Landsbergio bendražygiams išplatintas laiškas paskatino galvoti, kaip į politiką grąžinti diskusijas dėl idėjų. Anot jo, pakanka surinkti apklausų duomenis, rodančius, kas labiausiai jaudina rinkėjus, užvesti viešųjų ryšių mašiną ir keliauti po Lietuvą.

Parlamentaras Andrius Navickas kalbėjo, kad pasigendama prasmingų idėjų ir kalbėjimo, todėl kartais prarandama drąsa, orientyrai. Anot politiko, trūksta suvokimo, kad ir visuomenei rūpi valstybės problemos, kad visuomenė jas svarsto.

„Kalbant apie rinkimus, nepradėsi diskutuoti temomis, kurios yra ypatingai globalios, bet viena iš idėjų, viena iš svarbių minčių, su kuria bandome eiti, kuri žmones gal ir išgąsdina, mes sakome – mažiau reformų, ar kad į politiką reikia sugrąžinti nuosaikumo dorybę. <...> Mes dažnai į savo valstybę žiūrėjome kritiko žvilgsniu, <...> pereikime prie matymo, kad ne valdžia augina daržoves, jos pačios auga“, – kalbėjo A. Navickas.

Anot jo, kyla uždavinys, kaip svarstyti idėjas triukšmo akivaizdoje, kaip rasti kalbėjimo būdą, kad žmonės išgirstų.