Lietuvoje

2020.01.31 12:59

25-erių sulaukusios valstybinės kalbos puoselėtojas Antanaitis: mums būdingas baudžiauninko sindromas

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.01.31 12:59

Lygiai prieš 25 metus sausio 31-ąją buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas. Vienas jo kūrėjų Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas sakė, kad įstatymas, nors ir vertas pagyrimų dėl sklandumo, nebeatitinka šiandienos iššūkių, tad jį reikia taisyti. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) viršininkas Audrys Antanaitis įžvelgia pavojų mūsų kalbai: ją susina perdėtas tarptautiškumas, o mūsų noras įmones vadinti nelietuviškai rodo baudžiauninko ir provincialo sindromą.  

VKI rengiasi netrukus vėl teikti Valstybinės kalbos įstatymo pataisas. Kaip sakė VKI viršininko pavaduotojas, įstatymo projektas parengtas dar 2006-aisiais, tačiau vis stringa Seime.

„Projekte yra numatytos visos kalbos vartojimo sritys, viskas aptarta. Kiekvieno Seimo darbų programoje šis teisės aktas atsiduria, bet taip ir lieka.

Manyčiau, kad tai susiję su vardų ir pavardžių rašymo dalykais, galbūt įmonių pavadinimais“, – kodėl šiandienos aktualijas atspindintis įstatymo projektas tiek metų neprasiskina kelio į dienos šviesą, svarstė D. Smalinskas.

Keitėsi gyvenimas, keitėsi ir kalba

VKI viršininko pavaduotojas pabrėžė, kad 1995-aisiais, kai buvo išleistas dabar galiojantis Valstybinės kalbos įstatymas, buvo kitokia aplinka, mūsų gyvenime nebuvo reiškinių, kurie dabar daro didelę įtaką.

„Jis buvo kuriamas, kai nebuvo normalaus interneto, nebuvo reklaminių trumpųjų žinučių. Ar mes galime reikalauti to, ko nėra įstatyme? Ar galime reikalauti, kad greta prekės ženklo būtų informacija lietuvių kalba, kai to nėra įstatyme?

Arba dar viena aktualija – pavežėjai Lietuvoje nemoka lietuvių kalbos. Kokia tragedija yra vaikui važiuoti su žmogumi, kuris nemoka lietuviškai, o vaikas nemoka kitų kalbų“, – ko stinga dabar galiojančiam Valstybinės kalbos įstatymui, vardijo VKI viršininko pavaduotojas.

„Tai tragiška situacija. Sakome, kad išvažiavo milijonas lietuvių, o lituanistinėse mokyklose mokosi vos 7 tūkstančiai vaikų. Turime savęs paklausti, kur likę?“ – kalbėjo A. Antanaitis.

Jis pabrėžė, kad pavežėjams nekeliamas reikalavimas mokėti valstybinę kalbą ir taip pažeidžiamas viešasis interesas. Taip pat D. Smalinskas mano, kad iš Vartotojų teisių gynimo įstatymo į Valstybinės kalbos įstatymą turėtų būti perkeltos nuostatos dėl prekės ženklų.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio manymu, reikėtų priimti Asmenvardžių rašybos įstatymą, mat teismų praktika dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose labai įvairi, o tendencijos kelia didžiulį nerimą.

Kūrė ypatingomis aplinkybėmis

VKI viršininko pavaduotojas D. Smalinskas buvo prie Valstybinės kalbos įstatymo ištakų. 25-mečio proga jis priminė aplinkybes, kuriomis buvo kuriamas šis teisės aktas, apibrėžiantis valstybinės kalbos vartojimą.

„Šis įstatymas saugo tai, ko nesaugo kitos valstybės. Lietuvių kalba saugoma tik Lietuvoje. Didvyriškas įvykis, kad buvo priimtas toks įstatymas, koks yra dabar.

Lietuvių kalba valstybine paskelbta 1988 metų lapkričio 18 dieną, kai dar nebuvo mūsų valstybės. Tuo metu reikėjo išeiti iš okupacinės kalbos įtakos zonos, nes lietuvių kalba tuomet neturėjo tokių teisių, kaip kad dabar“, – pasakojo D. Smalinskas.

1992 metais Vyriausybė priėmė nutarimą, kad kitakalbiai turi laikyti valstybinės kalbos egzaminą.

„Šis procesas vyko sklandžiai, be įtampos, nepažeidžiant tautinių mažumų teisių“, – sakė D. Smalinskas.

Jis pasakojo, kad valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo terminai buvo griežtai reglamentuoti, tad reikėjo skubėti, kad būtų įgyvendintas ankstesnis Aukščiausiosios Tarybos įsakas, – jame buvo nurodyta, kad egzaminą turi laikyti visi gyventojai, kuriems pagal pareigas reikia mokėti valstybinę kalbą.

„Po kitakalbių neigiamo požiūrio į lietuvių kalbą ir po Maskvos pučo buvo ne pati geriausia proga prašyti Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsako. Kalbos inspekcija kreipėsi į tuometinį pirmininką Liudviką Sabutį ir gavo atsakymą, kad reikia rengti naują kalbos įstatymo projektą.

Tai buvo 1992 metų pradžia. Mane nustebino toks drąsus žingsnis“, – pasakojo D. Smalinskas.

Darbo grupė įstatymui rengti buvo patvirtinta 1992 metų balandį. Į ją susibūrė Vytautas Ambrazas, Dalia Dičiūtė-Foigt, Karolis Jovaišas, Anzelmas Katkus, Stasys Stažys, D. Smalinskas.

Patarė pasimokyti šiandienos įstatymų kūrėjams

D. Smalinskas pabrėžė, kad 1995 metais išleistas Valstybinės kalbos įstatymas buvo trumpas – jį sudaro vos 27 straipsniai, kiekviename jų – po vieną ar du sakinius, jie beveik visi – vientisiniai.

„Jie parašyti sklandžiai, aiškia kalba, to reikėtų pasimokyti dabartiniams teisės aktų kūrėjams“, – pabrėžė D.Smalinskas.

Taip pat skaitykite

Mato būtinybę kurti strategiją

Kaip pabrėžė VLKK pirmininkas A. Antanaitis, Valstybinės kalbos įstatymas ne tik užtikrino valstybinės kalbos vartojimą, bet ir nurodė, kad mes esame kalbos tauta, kalbos valstybė.

„Įstatymo ideologija paprasta: valstybinė kalba yra vienintelis dalykas, kuris mus, visus lietuvius, jungia. Nei politinės partijos, nei įsitikinimai, nei skoniai mūsų visų nejungia, nes jie skirtingi. Kalba jungia visus.

Demokratinėje valstybėje gali gyventi nemokėdamas kalbos. Bet ar gali būti visuomenės dalis? Ne“, – įsitikinęs A. Antanaitis.

VLKK pirmininkas išskyrė keletą mūsų šalies valstybinės kalbos ateities punktų.

„Pirmiausia, mes turime apsispręsti, kad lietuvių kalba yra ne tik valstybinė, bet ir kad lietuvių kalba yra vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje. Konstitucijos tėvai tikrai nebuvo numatę, kad ateis laikas, kai kas nors sakys, kad gali būti ir antra valstybinė ar pagalbinė kalba.

Įstatymo dvasia sako, kad lietuvių kalba yra vienintelė valstybinė ir jokių antrų, pagalbinių ar regioninių valstybinių kalbų negali būti.

Antra, įstatymas, kaip nacionalinė saugumo strategija ar kitos valstybės strategijos, aiškiai sako, kad mes turime vykdyti valstybinės kalbos poltiką. Kad ją galėtume vykdyti, turime susitarti, kokią valstybinę kalbą norime matyti po 10-15 ar 20 metų. Lietuva neturi tokios strategijos, tad mūsų uždavinys yra tokią strategiją sukurti“, – kalbėjo A. Antanaitis.

Įžvelgia pavojų kalbai: ji susinama

Trečia siekiamybė, anot VLKK vadovo, yra ta, kad lietuvių kalba turi likti mokslo ir technologijų kalba.

„Perdėtas tarptautiškumo reikalavimas lietuvių mokslo kalbą susina, terminijos plėtrą lėtina. Mums reikia sąmoningų pastangų, kad neatsiliktume nuo kitų valstybinių pasaulio kalbų raidos“, – sakė A. Antanaitis.

Ketvirtas dalykas – lietuvių kalba turi išmokti sugyventi su kitomis kalbomis.

„Sureikšminame anglų kalbą, kaip kadaise mus slėgė rusų kalba. Visos kalbos svarbios, bet reikia išmokti su jomis sugyventi.

Valstybinė kalba neturi su niekuo konkuruoti, ji yra aukščiau kitų kalbų, bet palieka erdvę kitoms kalboms“, – aiškino A. Antanaitis.

Prabilo apie baudžiauninko sindromą

Kaip penktą svarbų dalyką VLKK pirmininkas nurodė būtinybę sukurti veiksmingą mokymosi sistemą užsienio lieituviams. Anot jo, anksčiau lietuvybę svetur išsaugodavo trys keturios kartos, o dabar ji sunyksta per vieną kartą.

„Tai tragiška situacija. Sakome, kad išvažiavo milijonas lietuvių, o lituanistinėse mokyklose mokosi vos 7 tūkstančiai vaikų. Turime savęs paklausti, kur likę?“ – kalbėjo A. Antanaitis.

„Perdėtas tarptautiškumo reikalavimas lietuvių mokslo kalbą susina, terminijos plėtrą lėtina. Mums reikia sąmoningų pastangų, kad neatsiliktume nuo kitų valstybinių pasaulio kalbų raidos“, – sake A. Antanaitis.

Jis negailėjo kirčių verslininkams, kurie linkę savo įmones vadinti svetimžodžiais, ir ragino kelti lietuvių kalbos prestižą.

„Pakanka pereiti Vilniaus gatve, paklausti, kaip verslininkai norėtų pavadinti savo įmones, kad suprastume, kad baudžiauninko ir priovincialo sindromas yra labai gyvas. Kitų kraštų kalbos yra mums gražesnės ir svarbesnės“, – įsitikinęs A. Antanaitis.

„Ar spėja Valstybinės kalbos įstatymas su laikmečiu? Spėja tiek, kiek su laikmečiu spėjame mes patys kaip Lietuvos piliečiai“, – pridūrė VLKK vadovas.