Lietuvoje

2020.02.03 11:01

LRT ieško sprendimų. Kaip padėti senoliams, kurie patys negali pasirūpinti savimi: Algimutės ir Nemiros istorija

Urtė Korsakovaitė, LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnyba, LRT.lt2020.02.03 11:01

Kaip padėti senoliams, kurie patys negali pasirūpinti savimi. Vienas iš būdų – savarankiško gyvenimo namai, jie yra lyg pusiaukelė tarp savų namų ir nuolatinės globos įstaigų. Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose gyvenantys senjorai turi mažus butus, taip jie gali gyventi kuo savarankiškiau. Čia jie sulaukia pagalbos tiek, kiek būtina. Taip gali jaustis oriai, būdami patys atsakingi už savo gyvenimą. Tačiau tokių namų Lietuvoje trūksta.

LRT tęsia projektą „LRT ieško sprendimų“ ir šį kartą domisi, kaip Lietuvoje užtikrinti orią senatvę bei ko galime pasimokyti iš užsienio.

Pusiaukelė tarp savo būsto ir nuolatinių globos įstaigų: ar savarankiško gyvenimo namai užtikrina orią senatvę?

Fabijoniškių savarankiško gyvenimo namuose Nemira Budrikienė gyvena 25 metus. Pasaulį išvydo prieš 73 metus balandžio 2-ąją – praėjus dienai po Melagių dienos.

„Melagė, melagio dukra, bet nemeluoju, nemėgstu melagių, nemėgstu vagių ir nemeluoju. Geriau karti tiesa į akis nei saldus melas“, – tikina ponia Nemira.

Karčios tiesos gyvenime netrūko. Moteris serga cukriniu diabetu ir išsėtine skleroze. Regėjimą išsaugojo operacija. Ponia Nemira puikiai prisimena jaunystę, ji visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą. Dabar be socialinių darbuotojų pagalbos moteris neapsieina.

„Visa tvarka, visa švara nuo darbuotojų priklauso. Skalbia. Kai išsėtinė sklerozė, tai neprognozuojama, gamtos reikalai visai neprognozuojami“, – pasakoja moteris.

Fabijoniškių savarankiško gyvenimo namuose beveik metus gyvena ir Algimutė Jurgelevič su savo ištikimu bičiuliu – šuniu Lordu. Jis taip pat nebe pirmos jaunystės – eina 17 metai.

„Čia pasaka, čia miškas, čia galima su šuneliu pasivaikščioti. Turime tris maršrutus“, – džiaugiasi ponia Algimutė.

Moteris mėgsta dekupažą, gaminti, susitinka su draugėmis. Į butą savarankiško gyvenimo namuose įsikėlė beveik prieš metus. Už būstą seneliai moka atitinkamą dalį nuo gaunamų pajamų.

„Viena patalynę, rūbus skalbia, antra – jeigu reikia apsipirkti, kas sunkesnio, didesnių gabaritų. Užsakai – visą laiką atveža be problemų. Paprašai ir langus nuplauna, ir dulkių siurblį įjungia“, – vardija ponia Algimutė.

Namų direktorė paaiškino, kad už apgyvendinimą, socialinės priežiūros paslaugas, kai asmens pajamos siekia nuo 250 iki 375 eurų, tenka mokėti iki 10 proc. asmens pajamų.

Jeigu pajamos didesnės nei 375 eurai per mėnesį, mokestis už šį laikotarpį tokiuose savarankiško gyvenimo namuose siekia 20 proc. asmens pajamų. Tie, kurie gauna socialinę pašalpą arba kurių pajamos nesiekia nė 250 eurų, socialinė priežiūra teikiama nemokamai.

Taigi senoliai už pakankamai simbolinę sumą gauna būstą ir pagalbą, tačiau iš savo pajamų turi įsigyti maisto produktus, kitas vartojimui reikalingas prekes ir paslaugas, užsimokėti už teikiamus komunalinius patarnavimus.

Kuo ilgiau išlikti savarankiškiems

Rankdarbių užsiėmimuose ponia Algimutė susirado ir naujų draugų. Kiekvieną savaitę, antradieniais, čia ateina ir Nemira. Savarankiško gyvenimo namų vadovė pripažįsta, kad ne visi seneliai yra aktyvūs.

„Didesnę žmonių dalį galbūt reikėtų paaktyvinti, patraukti, pamotyvuoti. Galbūt daugiau tokių žmonių yra“, – pasakoja savarankiško gyvenimo namų padalinio vadovė Daiva Sadauskaitė.

Iš viso savarankiško gyvenimo namuose – 35 senoliai. Jiems įrengta 30 butų. Lietuvoje veikia 21 tokie namai: 2 – privatūs, 2 priklauso nevyriausybinėms organizacijoms, o kiti, kaip ir šie, – savivaldybei. Čia patekti gali vieniši seneliai, neturintys artimųjų ir nuosavo būsto. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimu, tokių namų Lietuvoje iš viso reikėtų maždaug 80.

„Pastebime, kad visuomenė kuo toliau, tuo mažiau bendrauja, kaimynai kaimynų nepažįsta. Tarkim, žmogus gyveno kažkur, bet nebendravo, o čia vyksta bendri renginiai, bendravimo yra daugiau, ir žmonės visai kitokį socialinį gyvenimą gyvena“, – patirtimi dalijasi ne vienus metus su senoliais dirbanti Dalia Kiaušienė, Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė.

Senelių socialinis gyvenimas neapsiriboja vien rankdarbių kūrimu. Jie gali dalyvauti renginiuose, žiūrėti filmus, žaisti stalo žaidimus. Pasak vadovės, svarbu skatinti, kad savarankiško gyvenimo namuose seneliai kuo ilgiau išliktų savarankiški.

„Kasdienių įgūdžių ugdymas, kai žmogui pagelbstime kažką pasidaryti, paorganizuoti, kad jis būtų įtrauktas pasirūpinti savimi, kad ne tik kažkas už jį daro, bet ir jis pats galėtų pasidaryti“, – sako seneliais savarankiško gyvenimo namuose besirūpinanti D. Sadauskaitė.

Socialinių tyrimų centro vadovė Sarmitė Mikulionienė pabrėžia, kad tokie savarankiško gyvenimo namai padeda senjorams užtikrinti orią senatvę, svarbu, kad jie nesijaustų atskirti.

Tik nereikėtų daryti geto, atskirti vyresnio amžiaus žmonių nuo kitų kartų žmonių – tai yra ydinga. Net ir Amerikoje, kur yra pensininkų kaimeliai, organizuoti prieš keletą dešimtmečių, kad tarsi vyresnio amžiaus žmonės nori atsiskirti nuo visuomenės, jaunimas jiems trukdo, anūkai trukdo, jie nori sau gražiai saule mėgautis ir jachtomis plaukioti. Bet tai yra ydinga.

„Tik nereikėtų daryti geto, atskirti vyresnio amžiaus žmonių nuo kitų kartų žmonių – tai yra ydinga. Net ir Amerikoje, kur yra pensininkų kaimeliai, organizuoti prieš keletą dešimtmečių, kad tarsi vyresnio amžiaus žmonės nori atsiskirti nuo visuomenės, jaunimas jiems trukdo, anūkai trukdo, jie nori sau gražiai saule mėgautis ir jachtomis plaukioti. Bet tai yra ydinga, nes ir jie atitrūksta nuo visuomenės, ir jauni, ir vidurinė karta nebežino, kaip tas senėjimas vyksta, jie nemato, jeigu jie nenuvažiuoja į tą pensininkų kaimelį. Būtų labai gerai integruoti, kad ir tie savarankiško gyvenimo namai būtų paprastame mikrorajone, greta šeimų, vaikų, kad tas susitikimas, susitikimų galimybė vyktų, ir jie galėtų matyti vienas kitą. Svarbu nesusipriešinti, nes atskyrimas, visuomenės segregacija yra ydinga“, – sako S. Mikulionienė.

Senelių darželis

Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose veikia ne tik savarankiško gyvenimo namai, bet ir vadinamasis Senelių darželis, kai dalį dienos artimieji Alzheimerio liga sergančius senolius gali palikti Dienos centre, kur juos prižiūri socialiniai darbuotojai, lavina jų įgūdžius.

„Mus kartais pavadina Senelių darželiu, kadangi darbo specifika yra panaši, tiktai ne vaikus tėvai į darželį palydi, o vaikai palydi savo tėvelius. Teikiame papildomai ir atokvėpio paslaugą – trumpalaikę socialinę globą. Kai artimiesiems reikia išvykti šeimos ar darbo reikalais, mes juos, jų artimuosius, galime pasilikti su nakvyne“, – pasakoja D. Kiaušienė.

Pasak sociologės, tokios paslaugos palengvina ir senjorų, ir jų artimųjų gyvenimą.

„Daugiausia tai yra šeimos rūpestis, mūsų sukurto tinklo visiems neužtenka, žmonės laukia. Svarbiausia – ką artimieji gali duoti. Čia galėtų būti kryptis, kur valstybė galėtų žiūrėti ir plėtoti paramą tiems šeimos nariams, kurie teikia tokias paslaugas“, – sako S. Mikulionienė.

Aš visiems sakau, kad pernai man buvo labai laimingi metai ir aš esu pats laimingiausias žmogus, kadangi aš turiu savo kampą. Draugą turi ne visi, bet svarbiausia – seneliai linki nepamiršti vieniems kitų.

Darbuotojai sutinka, kad jų globojamų senelių patirtis – nesibaigianti knyga, o patys senoliai džiaugiasi, turėdami galimybę gyventi kaip įmanoma savarankiškiau.

„Aš visiems sakau, kad pernai man buvo labai laimingi metai ir aš esu pats laimingiausias žmogus, kadangi aš turiu savo kampą. Draugą turi ne visi, bet svarbiausia – seneliai linki nepamiršti vieniems kitų“, – sako ponia Algimutė.

Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus jie taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt