Lietuvoje

2020.02.29 07:00

Padirbti dokumentai ir keturios paros sunkvežimyje – pabėgėlio išvykimas iš šalies priminė veiksmo filmą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.02.29 07:00

Padirbti dokumentai, slapti skrydžiai ir keturios paros sunkvežimyje, keliaujančiame nežinoma kryptimi, – su tuo turėjo susidurti šiuo metu Lietuvoje gyvenantis pabėgėlis iš Šri Lankos Navadharshanas Navaratnamas. Vyras pasakoja, kad dėl savo veiklos vyras buvo pagrobtas valdžios pareigūnų ir keturias dienas kankintas – būtent dėl valdžios persekiojimų Navadharshanas ir paliko savo šalį.

Navadharshanas nuo mažens gyveno aplink matydamas karą, todėl turėjo nuolat keliauti po visą šalį ir ieškoti saugaus prieglobsčio. Šri Lankos pilietinis karas tęsėsi nuo 1983 iki 2009 metų. Jo metu smurtas sklido tiek iš Vyriausybės, tiek iš sukilėlių pusės. Šri Lankos kariuomenė 2009 metais galiausiai nugalėjo separatistus Tamilų tigrus. Skaičiuojama, kad karas pareikalavo apie 100 tūkst. aukų.

„Aš gimiau 1984, todėl nuo vaikystės mačiau karą (...) Gyvenau labai neramų gyvenimą“, – prisimena vyras.

Kadangi kariuomenė mobilizavo vyrus, Navadharshano tėtis ir brolis turėjo palikti šeimą bei ieškotis prieglobsčio kitur. Nuo to laiko iki dabar vyras nebuvo susisiekęs nei su tėčiu, nei su broliu.

„Neįsivaizduojame, kur jie yra. Nuo to laiko likome aš ir mano mama, kartu ieškojome saugumo, slėpėmės nuo kariuomenės“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Pagrobimas ir kankinimai

Navadharshanas gali laisvai kalbėti visomis trimis Šri Lankoje vyraujančiomis kalbomis, todėl pasibaigus karui pradėjo dirbti socialiniu darbuotoju ir ieškoti po karo dingusių žmonių. Tačiau vos pradėjęs dirbti iš šalies valdžios vyras kelis kartus sulaukė grasinimų sustoti – neva jei tęs darbą, jo šeima ir jis pats nukentės. Realiai karo metu žmones grobė pati valdžia, tvirtina Navadharshanas, todėl valdžios atstovai dingusių žmonių ieškančią organizaciją vadino teroristine, pradėjo persekioti jos darbuotojus.

„Dauguma dingusiųjų nesurasti iki šios dienos“, – trumpam nutyla vyras.

Iš pradžių valdžios grasinimų Navadharshanas nepriėmė rimtai, manė, kad tokiais veiksmais tik siekama jį išgąsdinti, todėl tęsė savo darbą. Vis dėlto kartą grįžtant namo kelią Navadharshanui užstojo autobusiukas.

„Iš jo išlipo keturi vyrai ir mane užpuolė. Jie mane pagrobė ir nelaisvėje laikė keturias dienas. Visą tą laiką buvau kankintas, jie man kartojo, kad turėčiau palikti savo darbą. Tuo metu manęs ieškojo mama, ji surado kitą politinę partiją, sumokėjo pinigų ir taip mane surado. Prieš mane paleisdami vyrai išreikalavo pažadėti, kad daugiau nebeieškosiu dingusiųjų. Jie mane išmetė gatvėje ir paliko“, – pasakoja Navadharshanas.

Vyro teigimu, pagrobtas buvo kankinamas, todėl vėliau kelias dienas vos galėjo paeiti. Anot jo, po šio įvykio suprato, kad savo darbą privalo palikti ir dėl savęs, ir dėl savo mamos: „Nebegalime čia gyventi, pasakiau savo mamai“.

Vis dėlto apie pagrobimą Navadharshanas pranešė policijai. Nors iš pradžių pareigūnai žadėjo, kad galės padėti, po dviejų savaičių pareikalavo, kad vyras atsiimtų savo pareiškimą, kadangi tai labai pavojinga jo gyvybei, o pareigūnai dėl to negali nieko padaryti.

Tačiau reikalai su pareigūnais nesibaigė – nuėjus atsiimti pareiškimo, pareigūnai tyčiojosi bei paliepė į nuovadą ateiti kiekvieną dieną ir pasirašyti – neva taip būtų užtikrinama, kad Navadharshanas neišvyks iš šalies ir miesto.

„Taip dariau šešis mėnesius, o per tą laiką prieš mane buvo naudojamas psichologinis smurtas. Galiausiai nebegalėjau to pakęsti. Jaučiausi išsekęs, net dabar jaučiu potrauminį streso sindromą, negaliu pakęsti, kai prie manęs iš nugaros prieina žmonės ir mane paliečia, kiekvieną kartą išsigąstu“, – pripažįsta pašnekovas.

Nauji dokumentai ir keturios paros sunkvežimyje

Tada Navadharshanas ir priėmė galutinį sprendimą išvykti iš šalies. Jis teigia, kad pabėgimo procedūra iš esmės buvo prekyba žmonėmis – specialiems agentams Navadharshanas sumokėjo pinigų, šie jam padirbo netikrus dokumentus ir išskraidino iš šalies.

„Kadangi iš oro uosto Šri Lankoje negalėjau išvykti su savo asmens tapatybės kortele, jie sukūrė naują tapatybę ir pasą. Tas agentas mane nukreipė į Abu Dabį, ten praleidau tris valandas ir skridau į Maskvą. Maskvoje praleidau maždaug 30 dienų – per tą laiką negalėjau išvykti iš namų, o kartą per dieną pas mane ateidavo žmonės, atnešdavo maisto ir išeidami iš lauko pusės vėl užrakindavo duris.

Po mėnesio mane nuvedė į kitą namą, ten gyvenau dar 15 dienų. Tada atėję žmonės pasakė, kad metas išvykti, ir paklausė į kokią šalį pageidaučiau nuvykti. Užtikrinau, kad man nesvarbu, kur, svarbiausia, kad tai būtų saugi vieta“, – sako Navadharshanas.

Toliau savo kelionę link saugaus prieglobsčio vyras tęsė sunkvežimyje – čia jis praleido keturias paras, per kurias jam neleido išlipti net pasinaudoti tualetu.

„Tas keturias paras nežinojau, kur esu ir kur jie mane veža. Praėjus keturioms paroms mes sustojome ir mane išleido. Paklausiau, kur mes esame. Man atsakė, kad atvykome į Vilnių. Sakiau: Vilnius? Ar tai šalis, ar tai miestas? Man atsakė, kad Vilnius yra Lietuvoje. Iki to laiko nebuvau girdėjęs apie Lietuvą.

Pasiteiravau, kad Lietuvos valiuta yra euras ir man liepė kreiptis į policiją. Kreipiausi į policiją šalia Vilniaus stoties. Buvo ankstus rytas. Prisistačiau, kad esu iš Šri Lankos ir noriu gauti prieglobstį. Viskas, ką su savimi turėjau, buvo mano originali asmens tapatybės kortelė“, – prisiminimais dalijasi vyras.

Namus surado Lietuvoje

Dabar – jau dveji metai, kaip Navadharshanas gyvena Pabradėje. Tačiau vyras apgailestauja, kad Migracijos departamentas nusprendė, jog trūksta įrodymų, kad jam Šri Lankoje nesaugu. Navadharshano prieglobsčio prašymas atmestas, todėl vyras laukia deportacijos atgal į Šri Lanką.

„Nežinau, ką toliau daryti. Nenoriu grįžti į Šri Lanką, tačiau nenoriu gyventi ir jokioje kitoje šalyje. Čia esu daugiau nei dvejus metus, todėl jaučiuosi labai saugiai, Lietuva tapo mano namais. Čia turiu draugų, merginą, mes planuojame kartu apsigyventi, susituokti. (...) Visą savo gyvenimą bėgau – iš pradžių savo šalyje, o dabar ir Lietuvoje“, – svarsto Navadharshanas.

Vyras pripažįsta, kad tik atvykus į Lietuvą buvo labai sunku – kalbos barjeras ir aplinkinių nepasitikėjimas nepadėjo prisitaikyti. Tačiau, sako jis, tokios žmonių reakcijos yra natūralios.

„Aš lietuvių nekaltinu – esu jūsų šalyje, neturiu leidimo gyventi, o jūs nežinote, koks aš žmogus. Žmonės turi rūpintis savo valstybe – juk mes darytume tą patį. Dabar, kai Pabradėje mane beveik visi žino, aplinkiniai yra labai draugiški. Nesusiduriu su jokiais rasistiniai komentarais, nejaučiu diskriminacijos. Aš net nenoriu persikraustyti į Vilnių – kai man tai pasiūlė, pasakiau, kad noriu likti Pabradėje. Labai mėgstu šią vietą“, – šypsosi vyras.

Tarp kultūrinių skirtumų – ir surastas panašumas

Navadharshanas pasakoja, kad atvykęs į Lietuvą patyrė kultūrinį šoką, kadangi viskas čia kitaip.

„Viskas kitaip, išskyrus vieną dalyką – šeimos svarbą. Jūs esate, kaip ir mes, laikotės šalia savo šeimos. Anksčiau buvau girdėjęs, kad Vakaruose šeima neužima tokios svarbios vietos, todėl apsidžiaugiau pamatęs, kad Lietuvoje taip nėra. Lietuvoje matau, kaip šeimos susiburia kartu, o tai man primena mano šalį. Žmonių įpročiai, elgesys, rūbai – Lietuvoje viskas kitaip, todėl aplink esančios šeimos yra vienintelis dalykas, primenantis Šri Lanką“, – pripažįsta vyras.

Tačiau net ir atsidūręs kitokioje aplinkoje Navadharshanas lengvai prisitaikė prie aplinkos, o dabar, paklaustas, iš kur atvyko, nesako, kad atkeliavo iš Šri Lankos – atsako, kad yra iš Pabradės. Būtent Pabradė vyrui tapo naujais namais, todėl jis nesupranta, kodėl kai kurie Pabradės nemėgsta, tai – nuostabus miestelis, šypsosi Navadharshanas.

„Mano moto labai paprastas – žmonės sako, kad gyveni tik kartą, tačiau aš sakau, kad miršti tik kartą, o gyveni kiekvieną dieną. Tai labai paprasta. Nors esu induistas, vadovaujuosi visomis religijomis. Švenčiu Kalėdas, ramadaną, budistų šventes. Pirmiausia yra žmogus, o tik tada jo religija. Taip mane mokė mama – pirmas dalykas, ką ji pasakė apie religiją, buvo tai: krikščionybė yra tarnystei, budizmas – filosofijai, islamas yra vienybei, o induizmas – grožiui. Vadovaujuosi visomis šiomis savybėmis. Visada esu atviras kitiems.

Aplinkiniai stebėjosi, kad po visko, ką esu patyręs, sugebu šypsotis ir juoktis. Bet juk taip ir turėtų būti – sėdėjimas kampe ir verkimas nepadeda ir nieko nekeičia“, – nusišypso Navadharshanas.