Lietuvoje

2020.01.29 05:30

„Valstiečius“ palikęs Poderys – apie politinį spektaklį, frakcijos užkulisius ir kompromisus su sąžine

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.01.29 05:30

„Tie, kurie domisi valstybės gyvenimu, yra pilietiški gyventojai, manau, jie turėtų būti nusivylę“, – apie dabartinę valdžią kalbėjo Seimo narys Virgilijus Poderys. Neseniai pats palikęs „valstiečių“ frakciją, portalui LRT.lt jis papasakojo ir apie Seimo užkulisius bei darbą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) gretose.

Sakyti, kad žinia apie V. Poderio sprendimą palikti „valstiečius“ buvo netikėta, neišeina. Jau kurį laiką sklandė kalbos, kad politikas gali palikti frakciją, kurioje dirbo daugiau nei trejetą metų. Paskutinis ženklas buvo jo sprendimas nedalyvauti balsavime dėl rinkimų kartelės nuleidimo iki 3 proc., kurio taip siekė „valstiečių“ lyderiai. Interviu portalui LRT.lt V. Poderys sakė ir pats supratęs, kad tai – paskutinis lašas.

Su LVŽS sąrašu į Seimą patekęs politikas teigė, kad dar nėra apsisprendęs dėl savo politinės ateities. V. Poderys sakė dar nežinantis, ar dalyvaus 2020-ųjų Seimo rinkimuose, bet pripažino suprantantis, kad jei nedalyvaus, grįžti į gyvenimą be politikos bus labai sunku. Tiesa, politiniuose užkulisiuose jau pradėjo sklandyti kalbos, kad V. Poderys gali prisijungti prie socialdemokratų frakcijos.

Buvo paskelbta – štai, šešios reformos ir mes jas darome. Labai gaila, kad toliau prezentacijų, kalbų ir pan. buvo neišjudėta.

– Jūs sakėte, kad sprendimas palikti frakciją nebuvo staigus, kad prie jo ėjote kurį laiką. Kas paskatino būtent dabar žengti šį žingsnį?

– Kaip ir visada, yra paskutinis lašas. Gyvenime būna, kad tas paskutinis lašas nebūtinai yra didžiausias. O tada visi klausia, kodėl dabar, o ne tada. Tas paskutinis lašas buvo balsavimas dėl rinkimų kartelės, kai mano pozicija buvo tikrai kitokia nei frakcijos. Frakcija buvo sutarusi kitaip balsuoti. Tai buvo tas lašelis pačiam.

O visas lašnojimas buvo tas politinis fechtavimasis viešojoje erdvėje, kuris buvo visomis temomis, tarp įvairių valdžios rūmų. Tie nesusipratimai, svaidymasis kaltinimais – man ne prie širdies. Būti šio viso reikalo virtuvėje ar kurioje nors pusėje aš nenorėčiau. Tai toks čia foninis dalykas, tas lašėjimas, o paskutinis lašelis, kaip sakiau, buvo balsavimas dėl kartelės.

– Tądien, kai paskelbėte, kad traukiatės iš „valstiečių“ frakcijos, premjeras Saulius Skvernelis nuogąstavo, kad jūs priėmėte tokį sprendimą, svarstė, kad gal sugrįšite, bet frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis išsamiau jūsų pasitraukimo nekomentavo. Gal kalbėjote apie tai? Gal ir jis tikisi, kad sugrįšite?

– Nuskambėjo tas sugrįžimo motyvas, bet aš įsitikinęs, kad juokais, nes premjeras mėgsta juokauti įvairiomis temomis, labai netikėtai. Turbūt pritarsite, kad taip yra.

Nemanau, kad buvo netikėta šios frakcijos politiniams vadovams, kad išėjau. Poderys staiga atsibudo ir praregėjimas ištiko – tikrai ne. Tam tikras nuomonių pasikeitimas ir anksčiau buvo tiek su vienu, tiek su kitu vadovu. Logiškai mąstantys žmonės visi galėjo numatyti, kad kas jau kas, bet Virgilijus Poderys išeis, jei ne šiemet, tai kitąmet.

– O buvo kažkokių nesutarimų tarp jūsų ir frakcijos vadovybės, nes sakėte, kad jie žinojo, jog galite išeiti?

– Ne, atvirų konfliktų tikrai nebuvo. Nei mane kas auklėjo, nei aš ką auklėjau. Dabar, jei žiūrėtume atgal, tiesiog tuos prioritetus frakcijos vadovybė, turbūt, matė vienaip, aš – kitaip mačiau. Dėl svarbiausių šalies dalykų, pozicijų, matyt, skyrėsi nuomonės. Ir, aišku, tas paskutinis balsavimas buvo vienas iš tokių.

– Algirdas Butkevičius neseniai duodamas interviu portalui LRT.lt sakė, kad valdančiojoje daugumoje sprendimus priima keli žmonės ir kad su kitais daugumos nariais daugeliu klausimų nėra tariamasi. Ar jūs taip pat matote kalbėjimosi, susitarimo trūkumą?

– Aišku, kad tai buvo ir tai yra. Man atrodo, kad frakcija, kalbu apie visus frakcijos žmones, patys save nuskriaudė. Labai daug žmonių atėjo pirmą kartą į centrinę valdžią, į renkamą centrinės valdžios organą – Seimą. Tikrai, jeigu dalyvauji visuose reikaluose, esi informuotas, vieni su kitais dalijasi informacija, informacija yra pateikiama aštriai, debatų forma – tai čia, iš tikro, parlamente gali kaip dar vieną universitetą išeiti, jeigu tinkamai organizuotas darbas frakcijose.

Gaila, kad darbas organizuotas taip, kaip sakėte, o tai, be abejo, manęs netenkino, tuo labiau kad aš centrinės valdžios įvairiose įstaigose turbūt 28 metus dirbu. Mano supratimas apie valstybę, valstybinius reikalus, sprendimų priėmimą, jų išdiskutavimą, matyt, yra kitoks nei vadovybės.

– Kai išėjote iš frakcijos, prakalbote apie atvejus, kai nors įstatymui nepritarėte, buvote vienas iš jo rengėjų, konkrečiai minėjote didžiųjų prekybos centrų įstatymą. Tai dažna praktika? Kaip, apskritai, susiklosto tokios situacijos, kad tampate bendraautoriumi įstatymo, kuriam iš tikro nepritariate?

– Čia ne tik apie mane, o apskritai. Gal tokia ir dviprasmybė yra. Jei skaitai paraidžiui Konstituciją, tai visada reikia balsuoti lygiai taip, kaip galvoji. Bet visi žinome, kad taip nėra, taip neorganizuojamas darbas šiame parlamente ir parlamentuose apskritai.

Kiek matau, yra keli senbuviai, kurie sako „man vienodai, aš kaip noriu, taip balsuosiu“.

Jeigu taip būtų, tai balsavimai būtų išsimėtę tarp įvairių frakcijų, toje pačioje frakcijoje būtų ir daug balsuojančiųjų „už“, ir balsuojančiųjų „prieš“, daug susilaikiusiųjų. Betgi taip nėra. Balsavimas paprastai yra drausmingas. Kitaip sakant, jei frakcija drausmingai balsuoja, taip, kaip susitaria, arba sako, kad tai principinis balsavimas, tai reiškia, kad kažkas prieš save eina. Neišvengiamai, tiesą kalbant. Tą ir reiškia.

– Kad Seimo nario mandatas ne toks ir laisvas?

– Jis laisvas, tikrai niekas negali priversti (balsuoti – LRT.lt), bet frakcinė drausmė ar tas komandos pajautimas turi būti. Aš kitaip net neįsivaizduoju. Tikrai turi būti ir tai nėra priekaištas kam nors. Kitaip neįsivaizduočiau sprendimų priėmimo, ypač sudėtingų sprendimų, nepopuliarių sprendimų.

Pažiūrėkite, kai būna žiauriai nepopuliarūs sprendimai, bet labai reikalingi, kaip kokia chirurginė operacija skausminga. Valdančioji frakcija būtent tokiais atvejais dažnai balsuoja vieningai, nors kiekvienas, paklaustas, ar širdy tikrai patenkintas, sakytų „ne, ne, jei galėčiau – nebalsuočiau ar susilaikyčiau“. Ta drausmė, mano manymu, turi būti, tik, aišku, labai yra pageidautina, kad absoliuti dauguma tų sprendimų atitiktų kiekvieno Seimo nario vidinę būseną.

– Bet jeigu neatitinka, jeigu yra tas drausmingas balsavimas, kuris ateina iš frakcijos vadovybės, tada Seimo narys, balsuojantis ne pagal savo nuomonę, turi daryti kompromisus su sąžine?

– Su tuo susiduria beveik visi Seimo nariai. Kiek matau, yra keli senbuviai, kurie sako „man vienodai, aš kaip noriu, taip balsuosiu“. Yra tokių. Bet, apskritai, dauguma su tuo susiduria ir per daug galvos nesuka, man atrodo, nes supranta, kad čia, kaip ir vykdomojoje valdžioje, kartais vykdai, būdamas tam tikrose pareigose, nebūtinai tai, kuo 100 proc. tiki. Manau, kad tai yra visų parlamentų kasdienybė.

Ir gaila todėl, kad buvo didžiulė jėga, didžiulė valdančioji frakcija, kuri tikrai ir drausminga buvo, buvo galima padaryti daugybę dalykų.

– Tačiau ar nebūna po tokių balsavimų, kad negerai jaučiatės ėjęs prieš savo nuomonę?

– Be abejo, taip yra. Be abejo. Gyvenime kai kurie sprendimai dėl struktūrinių dalykų yra labai reikalingi, bet kažkam nenaudingi. Kitaip sakant, tu darai reformą ir kažkas nuo to kenčia, kalbant apie šalį. Dažniausiai taip yra. Palyginimui, tai čia turbūt kaip operuoti žmogų be anestezijos. Tikrai tai yra.

Ypač nemalonu, kai nepritari tokiam reforminiam dalykui, gyvenimą pertvarkančiam dalykui. Pavyzdžiui, su švietimo reforma, su sveikatos apsaugos sistema. Buvo jau reikalingi tie sprendimai, reikėjo juos priimti, reikėjo juos pateikti Seimo nariams, visuomenei, išdiskutuoti. Jeigu reikia – ir susideginti politine prasme. Tie dalykai reikalingi.

Dabar, jau einant Seimo kadencijai į pabaigą, tas nusivylimas yra. Visuomenė, visi mato – klausykite, kas su mūsų švietimu, su mokslu darosi? Tai stabdo mūsų šalį, atimame iš savo vaikų ateitį, bendrai imant. Ką mes ar ką jūs čia padarėte? Vaizdelis tikrai nekoks. Iš tikro, nėra malonu. Man atrodo, kad jei kiekvieno iš valdančiųjų paklaustumėte asmeniškai, sakytų „na taip“.

Daug laiko praleidau valstybės tarnyboje. Valstybės tarnybą yra būtina pertvarkyti, nes jeigu nori kitas reformas daryti, vis tiek tie valstybės tarnautojai visur tą daro. Vienas iš pirmųjų prioritetų turi būti sutvarkyti valstybės tarnybą, kad ji būtų efektyvi, tinkanti visuomenei.

Na ir, aišku, sveikatos apsauga. Ateinanti kadencija, nori ar nenori, imsis šitų reformų, jos darbotvarkė praktiškai aiški, ką reikia tvarkyti – sveikatos apsaugą, švietimą ir mokslą.

– Jūs manote, kad dabartiniai valdantieji, ypač „valstiečiai“, į Seimą patekę su didžiuliu pasitikėjimo kreditu, nuvylė žmones tais klausimais?

– Aš nežinau, ar visi žmonės tiek gilinasi, ko labiausiai reikia vienoje ar kitoje srityje. Bet tie, kurie domisi valstybės gyvenimu, yra pilietiški gyventojai, manau, jie turėtų būti nusivylę. Juolab kad buvo paskelbta – štai, šešios reformos ir mes jas darome. Labai gaila, kad toliau prezentacijų, kalbų ir pan. buvo neišjudėta.

Ir gaila todėl, kad buvo didžiulė jėga, didžiulė valdančioji frakcija, kuri tikrai ir drausminga buvo, buvo galima padaryti daugybę dalykų.

– O kas nutiko – pritrūko idėjų, politinės valios ar ryžto?

– Geras klausimas, kas čia paskutinis ir kas čia kaltas. Visi po truputį, bet vis tiek, turint galvoje, kokia drausminga ta frakcija, pirmais–antrais metais buvo galima kokius reikia sprendimus priimti ir judėti su tomis reformomis.

Na, turbūt, buvo nuslysta į tokį technokratinį požiūrį: čia technokratiškai surašysime, čia technokratiškai tą pakeisime. Bet struktūrinės reformos yra tokios tektoninės slinktys, kai yra iš esmės keičiamas gyvenimas tam tikroje srityje, ir čia reikalingas politinis požiūris, kad tu gyveni arba mąstai virš teisės aktų, virš instrukcijų, techninių, biurokratinių dalykų, kad tu toliau žiūri, toliau matai, galvoji apie didelius dalykus.

Kitaip sakant, matyt, ministrai turi būti politikai, turi mąstyti politiškai, didelėmis idėjomis. Tie kasdieniai reikalai – taip, yra svarbūs, bet jie turi turėti vieną ar dvi dideles idėjas, kurias trūks plyš norėtų įgyvendinti. Čia turi būti ministrų kabineto nariai – politikai. Tas eksperimentas su grynaisiais biurokratais, profesionalais, trūkumu galbūt ir buvo.

– Jūs apie vadinamąją profesionalų Vyriausybę?

– Taip. Aš nesu prieš profesionalumą. Bet tokiose pozicijose turi būti žmogus politikas, bent truputį vizionierius. Toks yra Aurelijus Veryga. Gaila, kad spauda jį taip muša, bet, iš tikro, tai žmogus – politikas, vizionierius, nepaisydamas nieko, jis savo idėjas nori įgyvendinti, niekada neatsisako, visada moka paaiškinti, gali paaiškinti, visada yra aktyvus, bendrauja su Seimo nariais. Prisipažinsiu, man atrodo, kad jis dažnai neteisingai yra kritikuojamas. Tai yra reformatoriaus profilis – Aurelijus Veryga.

– Grįžkime prie Seimo, per trejus šios kadencijos metus matėme daug skandalų, ypač gilių opozicijos ir valdančiųjų ginčų. Kaip šiame kontekste jūs vertinate Seimo darbą? Ar nepaskendo svarbūs klausimai ginčuose?

– Į tuos skandalus per daug nekreipčiau dėmesio. Teko pabūti keliuose parlamentuose jų darbo metu, ypač Londone, Jungtinėje Karalystėje. Ten, kai kalba premjeras, kartais neįmanoma girdėti, nes opozicija jį taip bando nurėkti. Niekas ten labai dėmesio nekreipia į tai. Net ir per televiziją kartais matyti, kokie ten aštrūs debatai.

Tai yra tas politinis spektaklis. Man atrodo, kad žmonėms tai iš dalies ir įdomu. Tačiau turi būti neužmiršti didieji tikslai. Didžioji misija ir politiko paskirtis yra daryti reformas, jeigu reikia, priimti tuos didžiuosius sprendimus. O šitas politikavimo spektaklis tevyksta, tų šachmatų ar šaškių figūros tegul stumdosi, rėkauja, spjaudo vieni kitiems į barzdas – čia nieko tokio.

Gal net per greitai yra įsižeidžiama dėl aštresnio žodžio, tada atgal dar aštresnis ir taip pirmyn–atgal tas špagavimasis vyksta. Kas nustebino, kalbant apie šitą kasdienį politinį spektaklį, tai kiek žmonių į tai įsijaučia. Tikrai įsijaučia, matosi, kaip dūmai iš ausų rūksta ir toliau gyvena šitą gyvenimą įsijautę, įsivaizduoja, kad tai yra Seimo nario politinis gyvenimas. Tai nustebino, kiek yra nuoširdžiai tikinčių, kad taip ir yra, kad reikia kovoti, atsikirsti.

– Na, bet buvo visas bandymo atstatydinti Seimo pirmininką skandalas, taip pat dabar jau kurį laiką netylantis susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus skandalas, pripažinkite – tai nukreipia dėmesį nuo svarbių darbų.

– Tebūnie tas spektaklis, tegul jis vyksta, tegul būna procedūriniai žaidimai – tik neužmirškime didelių dalykų. Tikrai šalia šito spektaklio yra laiko ir galimybių dideliems dalykams, diskutuoti, spręsti, savo buvimu, sprendimais šaliai kurti pridėtinę vertę.

Aš taip nesupriešinčiau, nes jeigu pažiūrėsime į darbo rezultatus, tai mes tų teisės aktų šimtais kepame. Tegul tie spektakliai vyksta. Žmonės sako, kad nepatinka, bet man atrodo, kad slapta truputį patinka. Ir žurnalistai sako, kad nepatinka, bet jiems tikrai patinka. Bet vietoje tų šimtų teisės aktų, tų parametrinių keitimų kiekvieną mėnesį čia sumažinkime dešimt kartų šitą srautą ir koncentruokimės į didelius dalykus, tikras diskusijas.

Tų diskusijų kažkaip nelabai yra. Kai būna diskusijų etapas teisės aktus svarstant, niekas neina diskutuoti, o tai yra pagrindinė dalis. Visuose vakarietiškuose parlamentuose žmonės veržiasi, kad save parodytų, savo idėjas pateiktų, viešojoje erdvėje pasirodytų. Tai taip pat yra signalas, kodėl taip yra.

– Kodėl? Trūksta idėjų ar noro kovoti už jas?

– Jei kalbėtume apie šešias garsiąsias reformas, tikrai būtų buvę, apie ką diskutuoti, bet man atrodo, kad į jas taip technokratiškai buvo pažiūrėta, kažkokie pakeitimėliai įstatymo ir „mes viską padarysime“. Gal ir tų politikos naujokų buvo, kurie siaurai pasižiūrėjo, nes per visą valstybę daryti struktūrinę reformą yra didelis dalykas, horizontaliai daug jungčių yra, vertikaliai iki pat paskutinio piliečio turi pažiūrėti, kaip jam viskas keisis, kaip jo elgsena turi keistis. Visa tai turi pereiti įtikinėjimo arba tos idėjos pardavimo kelią, sąžiningas diskusijas, pirmiausia, savo frakcijoje.

Grįžkime prie frakcijos, man asmeniškai, kaip vykdančiojoje valdžioje praleidusiam daug laiko, atrodo, kalbant apie tas reformas, visų pirma valdančiojoje frakcijoje nebuvo gilių diskusijų, pristatymo, to pagrindinių idėjų pardavimo. O juk frakcijos nariai, tos pačios partijos nariai toliau žmonėms ir skleistų visa tai. Čia matau didelį minusą, kad, atrodo, nubalsavome ir reforma įvyko, bet reformos taip nevyksta.

Ta programa rinkimų padengia visą gyvenimą, bet dauguma jos buvo valstietijos atstovams.

– O ar buvo frakcijoje erdvės diskusijoms?

– Pakelti ranką ir kalbėti gali visada, tikrai. Šia prasme, kaip čia pasakius, visiška demokratija. Betgi mes ne apie tai kalbame. Mes kalbame apie prasmingas diskusijas, kai paruošta medžiaga, kai kompetentingi žmonės ją pateikia, kai turi laiko pasiruošti prasmingoms ir reikalingoms diskusijoms. Čia yra, mano galva, demokratija su turiniu. O kad pakėlęs ranką gali kalbėti, ką nori ir kada nori, kaip nori, tai yra, bet na ir kas? Kalbėk.

– Vytautas Bakas, išeidamas iš „valstiečių“ frakcijos, kalbėjo, kad „valstiečiai“ nutolo nuo savo vertybių, nuo idėjos, su kuria ėjo į rinkimus. Kaip vieną iš pavyzdžių jis pateikė tai, kad buvo sudaryta koalicija su teisiama partija. Jūs sutinkate su tuo, kad vertybės yra pamirštos?

– Einant į rinkimus buvo sukurta programa, viskas surašyta. Tik klausimas, kur ir kada visi susirinkę aptarėme, kiek gili ta demokratija, kiek ji apimanti narius. Jeigu kažkas kažkur surašė tą programą prieš rinkimus ir ji nebuvo išdiskutuota, parduota visiems frakcijos nariams ir kitiems, tai man atrodo, kad čia tų šaknų reikia ieškoti. Aš nelabai priekaištaučiau.

Ką matau, tai, kad natūraliai ta frakcija ar partija vystosi į valstiečių reikalų atstovus, tai yra gerai. Man atrodo, kad valstiečių, žemdirbių, žmonių, dirbančių žemės ūkyje interesams jie atstovauja. Ir patys daug reikalų turi toje srityje dauguma.

Ta rinkimų programa apima visą gyvenimą, bet dauguma jos buvo valstietijos atstovams. Jie gina savo interesą, man atrodo, sėkmingai jam atstovauja.

– O jūs, dar būdamas frakcijoje, buvo patenkintas, kad ūkininkų interesams atstovaujama?

– Visų pirma, aš gerbiu jų interesą, žmones, kurie tikrai dirba, dažnas turi savo verslą žemės ūkio srityje. Viskas gerai, tik tiek, kad, kai pažiūriu, kad tai yra valdančioji, absoliučiai didžiausia ir lemianti valstybės raidą šiame laikotarpyje frakcija, ir matau tas kitas neišsipildžiusias reformas, apgailestauju.

– Pats minėjote, kad daug kam turėjo būti aišku, kad jūs paliksite frakciją. O ir Seimo koridoriuose apie tai kalbėta jau kurį laiką. Kai pradėjo tos kalbos sklisti, kai pradėjo žmonės matyti, kaip taip gali nutikti, kurios frakcijos jus viliojosi ateiti?

– Kažkokios datos nėra. Ir pačioje pradžioje buvo kalbų, ir per vidurį, ir pačiame gale. Beveik su visomis esu persimetęs. Tačiau dabar esu pasiėmęs atostogų ramiai pabūti su savimi, paklausti, ko pats noriu. O ten vaikščioti, brangintis, derėtis – tikrai ne man.

– Jūs sakėte, kad nesate apsisprendęs dėl savo ateities. Tačiau jei nuspręsite, kad norite dalyvauti rinkimuose, jums, greičiausiai, reikės politinio užnugario. Į kurią pusę linkstate?

– Jeigu būčiau apsisprendęs, būčiau atitinkamai padaręs ir sprendimą. Jeigu liksiu politikoje, tikrai reikės (politinio užnugario – LRT.lt), jau savo judėjimo tikrai neišsuksiu. Nesu apie save tokios geros nuomonės.

Per savo karjerą teko ir su kairiaisiais, ir su dešiniaisiais, ir su centristais dirbti. Su visais visada sutardavau ir neturėjau jokių problemų. Man atrodo, kad tas klausimas – centras, dešinė ar kairė – yra išdilęs, devalvuotas. Dabar žiūriu atgal ir galvoju, kad tie dešinieji kartais visai kaip kairieji elgiasi. Kairieji – kaip dešinieji. Tokių svarstymų, kas geriau, dešinė ar kairė, neturiu. Iš savo patirties žinau, kad ir kairieji, ir dešinieji daro gerus sprendimus, kaip ir blogus taip pat.

Tai, kad aš esu kairysis pagal istoriją, nereiškia, kad aš pagal kairę filosofiją gyvensiu. Štai kas yra blogai. Pažiūrėkime atgal, kiek dešinieji yra visokių kompensacinių sprendimų priėmę – absoliučiai kairieji sprendimai. Ir kiek absoliučiai verslui palankių mokestinių sprendimų yra kairieji priėmę, o tai juk visiškai dešiniųjų reikalas.

Aš sau neužduodu tokio klausimo, kas geriau – kairė ar dešinė. Man įdomiau turinys, ką ruošiamasi daryti. Į priekį žiūrėdamas, linkėčiau visiems, kad būtų aiški ir išsigryninusi dešinė, galima nuspėti, kad tai būtų Tėvynės sąjunga ir liberalai.

Ko reikia, tai aiškios, skaidrios, kompetentingos ir vertybiškai tvirtos kairės jėgos. To tikrai labai reikia, kad būtų pusiausvyra, tos rungtynės, turinčios turinį. Ir, aišku, ypač atliepiant tai, ką ir prezidentas sako, kad reikia visą ekonominį procesą atlenkti gerovės valstybės pusėn.

– Iš to, ką jūs kalbate, susidaro įspūdis, kad jūs nusivylęs, jei ne politika apskritai, tai bent Seimu ir buvimu Seimo nariu. Ar taip ir yra?

– Jis toks gal nefundamentalus, ne kažkoks sukrečiantis iki sielos gelmių. Gal toks labiau smulkus asmeniškas dalykas, kaip Markas Aurelijus sako – sau pačiam. Visą gyvenimą gyvenai vykdančiojoje valdžioje ar įmonėse, agentūrose, įstaigose dirbai...

Aš pats buvau nepasiruošęs tokiam grynai politiniam darbui. Čia priekaištas sau pačiam. Jei pats nesupranti, tai kuo čia dėta ta institucija. Ją lengviausia apkaltinti. Aš čia labai gerai viską suprantu, bet ta institucija prie manęs nedera, aš nepriderėjau. Į save reikia žiūrėti.

– Jei nuspręsite nebebūti politikoje, kas tada?

– Tai ir įdomu. Pakalbu su panašaus profilio žmonėmis kaip aš, kurie neturi savo verslo, žmonai ar tėvams neužrašė jokio verslo. Tada reikia grįžti iš tos grynosios politikos į gatvę, tai yra labai sunku. Tai yra tikrai sunkus procesas, nes yra tas požiūris, kad esi susitepęs: gal ir neblogas CV, bet Seimo nario... Labai gaila. Bet nekeista, nes kai pažiūri į reitingus, Seimas kažkur gale.

Tikrai nesu nusprendęs, bet šios kadencijos finišo tiesiojoje reflektuoju ramiai, kas nepavyko, kas pavyko. Iš pavykusių tai pensijų sistemos pertvarka. Į ministrą Liną Kukuraitį daug kas pradžioje žiūrėjo skeptiškai, bet jis parodė milžinišką pažangą. Tokios parametrinės mokestinės reformos pavyko, pavyko pertvarkyti kai kurias valstybės įmones. Ar urėdijos gerai pertvarkytos – nežinau, informacija ateina prieštaringa. O kaip didžiulė skola lieka viešasis sektorius, mokslas ir inovacijos, sveikatos apsaugos sistema.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.