„Jis yra pernelyg didelis dėmuo, kad galėtum nusakyti, kokia tai netektis istorijos mokslui. Esminė netektis. Tokio rango istorikų mes beveik neturime“, – kalbėdamas apie istoriką profesorių Edvardą Gudavičių portalui LRT.lt sakė jo kolega Alfredas Bumblauskas.
Pirmadienį pranešta, kad eidamas 91-uosius metus mirė istorikas, Gedimino ordino kavalierius, Lietuvos mokslo ir kultūros premijų laureatas E. Gudavičius.
„Profesorius mokėjo kalbėti aiškiai ir skaidriai parodydamas sąsajas tarp įvairių istorijos reiškinių, paaiškinti, kad Lietuvos istorija veikia kaip laikrodžio mechanizamas ir kad visi sraigteliai yra reikalingi“, – sakė E. Gudavičiaus mokinys istorikas Aurimas Švedas, paskaitų klausyti vykdavęs ir į savo dėstytojo namus.
„Įvedė Lietuvos istoriją į Europos kontekstus“
„Galėčiau apie jį kalbėti valandų valandas. Jo istorinė koncepcija yra novatoriška, jis pirmas taip plačiai įvedė Lietuvos istoriją į Europos kontekstus. Jis sukūrė koncepciją, kuri didžiausią akmenį padeda po kojomis visam istorijos mokslui.
Kitiems istorikams vis dar būdinga ikimokslinių dalykų, nesugebėjimas peržengti per vadinamojo patriotizmo kartelę. E. Gudavičius, būdamas didžiulis patriotas ir pilietiškai nusiteikęs, sugebėjo sukurti kritišką istorijos koncepciją, kur Lietuva turi savo vietą Europos istorijoje“, – apie savo kolegą kalbėjo istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas.
Žinią apie mirtį A. Bumblauskas sužinojo iš mirusiojo dukters.
E. Gudavičiaus netektį jis pavadino esmine.
„Tai yra pernelyg didelis dėmuo, kad galėtum nusakyti, kokia netektis istorijos mokslui. Tokio rango istorikų mes beveik neturime. Visa visuomenė žino Lietuvos tūkstantmečio idėją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo idėją, Liepos 6-osios kaip valstybinės šventės idėją. Tačiau tai tik žiedeliai ant labai didelio pyrago, kurį galima pavadinti Lietuvos istorija“, – vardijo A. Bumblauskas.
Jam ne kartą teko su E. Gudavičiumi bendrauti ir ne vien istorijos temomis, jiedu pasikalbėdavo ir apie tiesiog kasdienius dalykus.
„Labai paprastas. Įsiklausantis, padedantis kiekvienas. Kartais atrodydavo, kad reikia jį pataupyti, mat net dūšią galėdavo atiduoti.
Buvo ypač mandagus. Kaip sakoma, didelis žmogus, o toks paprastas“, – apibūdino A. Bumblauskas.
Važiuodavo pas profesorių namo
Istorikui, knygų autoriui A. Švedui teko daug bendrauti su E. Gudavičiumi.
Jis lankė profesoriaus paskaitas studijuodamas magistrantūroje Vilniaus universitete. A. Švedas pasakojo, kad studentai dažnai likdavo po paskaitų, kad darsyk aptartų tai, ką pasakojo ir ką savo įžvalgomis jiems, pradedantiems istorikams, norėjo pasakyti profesorius.
Taip pat skaitykite
Kaip LRT.lt pasakojo A. Švedas, 2000-aisiais E. Gudavičius sirgo, į universitetą neatvažiuodavo, tad studentai vykdavo pas jį namo į Viršuliškes. O po paskaitos magistrantai susėsdavo netoliese įrengtoje krepšinio aikštelėje ir analizuodavo profesoriaus mintis.
„Savo sukurta koncepcija apie pasaulio, Europos ir Lietuvos istoriją, šių trijų dėmenų santykį, simbiozę profesorius buvo novatoriškas ir labai įdomus. Man, istorikui, atėjusiam į istorijos mokslą 21-ajame amžiuje, tai atrodo labai reikšminga.
Profesorius sugebėjo ir istorijos tyrinėtojui, ir paprastam žmogui viską paaiškinti labai sklandžiai, atsakyti į svarbiausius klausimus. Tarkim, kokia yra Lietuvos istorijos logika, kokie buvo svarbiausi lūžiai, kokius lemtingus žingsnius mūsų didieji darė, kokios buvo didžiausios mūsų klaidos, kaip Lietuva ir Europa viena kitą veikė, kokiu būdu Lietuvos istorija sinchronizavosi su Europos istorija“, – savo prisiminimais dalijosi A. Švedas.
Anot jo, profesorius mokėjo kalbėti aiškiai ir skaidriai parodydamas sąsajas tarp įvairių istorijos reiškinių, paaiškinti, kad Lietuvos istorija veikia kaip laikrodžio mechanizamas ir kad visi sraigteliai yra reikalingi.
Taip pat skaitykite
Pavadino istorijos inžinieriumi
Norėdami pagerbti savo dėstytoją jo studentai E. Gudavičiaus 90-mečio proga prieš kelis mėnesius išleido knygą, kurioje sudėti profesoriaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį.
„Norėjome taip pagerbti jo mokėjimą įžvelgti istorijoje prasmę, logiką, priežasties ir pasekmės santykį“, – sakė šios knygos sudarytojas A. Švedas.
Jis drauge su E. Gudavičiumi yra parašęs ir knygą „Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų (Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas)“.
„Man tie pokalbiai buvo amato ir gyvenimo mokykla. Jis pasakojo savo gyvenimo istoriją, paaiškino, kodėl pasirinko istorijos amatą, kaip atrado savo temas, kas nesisekė. Toks bendravimas man davė labai daug“, – portalui LRT.lt sakė A. Švedas.
Vilniaus universiteto išrinktasis rektorius Rimvydas Petrauskas taip pat pasidalijo prisiminimais apie profesorių, kurio mokinys buvo nuo pirmųjų studijų metų.
„Iškart pasirinkau studijas pas jį ir nuo to laiko tris dešimtmečius buvau jo mokiniu. Profesorius ilgą laiką buvo trukdomas ligos, todėl mes turėjome važiuoti į jo butą Viršuliškėse. Tą savo kelią į Viršuliškes ir atgal prisimenu kaip vieną didžiausių mokyklų“, – prisiminimais su LRT RADIJU dalijasi R. Petrauskas.
Anot išrinktojo VU rektoriaus, E. Gudavičius paliko Lietuvai didžiulę dovaną – Liepos 6-ąją.
„Ji nėra paminėta jokiuose šaltiniuose. Ši data atsirado tik dėl to, kad profesorius ją išskaičiavo. Čia savotiškas paminklas ir Mindaugui, ir profesoriui Gudavičiui“, – pažymi R. Petrauskas.
Tarsi antras tėvas
Istorikui Alvydui Nikžentaičiui labiausiai įstrigo E. Gudavičiaus pasiekimai ir vertybės, kurias pašnekovas tikina perėmęs.
„Jis mane suformavo, kaip žmogų. Aš jį laikau savo antru tėvu“, – sako A. Nikžentaitis.
Anot LRT RADIJO pašnekovo, E. Gudavičius buvo profesionalios istoriografijos meistras. Profesoriaus reikšmė prilygintina tokiems istorikams, kaip Simonas Daukantas, sako jis.
„Mes turime ne tik kalbėti apie šapokinę Lietuvos istorijos sampratą, bet ir aiškiai matyti, kad turime jai alternatyva – Gudavičiaus istorijos suvokimą. Tai siaura profesinė sritis, kuria aiškiai matome tam tikrus profesoriaus pasiekimus. Tačiau gerokai svarbesnė dalis yra ta, kad jis yra vienas iš mūsų europietiškumo šaltinių“, – akcentuoja istorikas.
A. Nikžentatis apibūdina E. Gudavičių kaip Lietuvos patriotų etaloną.
„Jis buvo be galo kritiškas, bet kritiškumas skatino atsisakyti netobulumo ir būti tobulesniam. Profesorius Gudavičius tokias vertybes ir diegė“, – kalba A. Nikžentaitis.
Istoriko Antano Kulikausko teigimu, E. Gudavičius buvo parašęs pirmąjį stambų Lietuvos istorijos tomą, tiesa, nebuvo išleistas, todėl A. Kulikauskas viliasi, kad archyve pavyks rasti ir kitus E. Gudavičiaus darbus.
„E. Gudavičius save laikė Viduramžių istorijos specialistu, nors, žinoma, buvo visos istorijos. Labai įkalbinėjau, kad jis parašęs pirmąjį stambų Lietuvos istorijos tomą, kuris baigėsi tik prieš Liublino uniją. Jis gal ir ruošėsi, tik nepasirodė. Gal suras kas nors archyve tolesnius tomus, nes lyg ir turėjo planą rašyti visą istoriją“, – prisiminimais dalinosi istorikas Antanas Kulikauskas.
