Istorijos

2020.02.23 16:31

Sunkaus gyvenimo užgrūdintas emigrantų sūnus: jaunoji karta čia vengia kalbėti lietuviškai

Giedrė Čiužaitė, Mindaugas Laukagalis, LRT RADIJO projektas „4 milijonai", LRT.lt2020.02.23 16:31

„Kai atvažiavo mano tėvas, čia vyko dideli streikai. Dalis škotų lietuvių nemėgo dėl to, kad juos pasikvietė anglies pramonės savininkai. Anglies darbdaviai svetimšaliams sakydavo, kad reikės kasti duobes. Tik tie būsimi emigrantai nežinojo, kad kas jas ne laukuose, o po žeme“, – LRT RADIJUI pasakoja Škotijoje nuo gimimo gyvenantis Allanas Poutney.

Apie tėvų gimtinę žinojo mažai

Netoli didžiausio Škotijos miesto Glazgo, kuris gyventojų skaičiumi prilygsta Vilniui, gyvena Allanas Poutney. Vyras pripažįsta, kad tikrasis vardas ir pavardė turėtų skambėti Alanas Pautienius. Jis yra vienas iš ilgamečių lietuvių bendruomenės Škotijoje narių–lyderių.

Nors vardas ir pavardė jau skamba nelietuviškai, tačiau vyro kilmė neabejotinai lietuviška – abu tėvai lietuviai. Allano tėtis Juozas Pautienius laimės emigracijoje nusprendė ieškoti 1926 metais, kuomet iš Rokiškio krašto išvyko į ūkanotąją Škotiją. Pašnekovo mama kilusi iš Marijampolės. Abu susipažino jau Škotijoje.

77-erių Allanas yra jauniausias vaikas šeimoje. Kitų jo kartos atstovų jau nebėra tarp gyvųjų. Vyras pripažįsta, kad jam sunku atkurti šeimos istoriją, mat apie ją su tėčiu kalbėjosi mažai.

Emigrantų sūnus didžiąją gyvenimo dalį apie Lietuvą žinojo mažai. Allanas tik vėliau prisidėjo prie lietuvių bendruomenės Škotijoje veiklos, organizavo įvairias veiklas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A. Poutney buvo atvykęs į mūsų šalį.

Kryžių kalne – šeimos kryžius

Kasmet vyras siunčia paramą vienam Lietuvoje esančiam vienuolynui. Na, o Kryžių kalne yra pastatytas Pautienių šeimos kryžius, po kuriuo užkasta dėžutė su šeimos narių vardais, kurie į gimtąją žemę grįžti nebegalėjo.

„Mano vardas Alanas Pautienius, angelskai Poutney“, – tarpukario lietuvišku akcentu prisistato Škotijos lietuvis. Allanas stebisi, kodėl jo tėvai jį pavadinę būtent tokiu vardu. Vyras teigia, kad kitų vaikų vardai buvo lietuviški, kaip antai Antanas, Juozas, Jurgis.

LRT RADIJO žurnalistai Giedrė Čiužaitė ir Mindaugas Laukagalis su Allanu kalbasi apie lietuviškas jo šaknis, šeimos istoriją bei jo apsilankymus Lietuvoje.

Lietuvoje jaučiasi kaip namuose

Mindaugas Laukagalis (M. L.): – Kada Jūsų tėtis atvyko į Škotiją?

Allan Poutney (A. P.): – 1926-aisiais. O aš gimiau 1942-aisiais. Man dabar 77-eri. Aš esu jauniausias šeimos narys ir vienintelis vis dar gyvenu.

Giedrė Čiužaitė (G. Č.): – Kodėl Jūsų tėtis atvyko į Škotiją?

A. P.: – Tai yra klausimas, kurio aš niekada neuždaviau savo tėvui. Tai viena iš tų temų, kuriomis niekada nekalbėjome. Manau, kad mano tėvas šioje šalyje buvo labai vienišas. Jis nieko neturėjo, buvo pats vienas.

Žinote, kada Lietuva atgavo Nepriklausomybę. O mano tėvas gyveno iki 1975-ųjų. Tad jis niekada nebuvo grįžęs į Lietuvą. Mano mama mirė, kai man buvo 10 metų. Ji irgi niekada nebuvo grįžusi į Lietuvą. O kai aš grįžtu į Lietuvą, man atrodo, kad ten – mano namai.

M. L.: – Kur Lietuvoje Jūsų šaknys?

A. P.: – Mama iš Marijampolės, tėtis iš Rokiškio krašto, Vyžeičių kaimo. Mama buvo Adelė Kulišauskienė. Ji dirbo plytų fabrike. Lietuvoje Pautieniaus pavardė tarp mano giminių nunyko.

G. Č.: – Jie susitiko čia, Škotijoje?

A. P.: – Taip.

G. Č.: – Kiek tuomet galėjo būti lietuvių?

A. P.: – Apie 4-5 tūkstančius. Veikė vienintelė lietuviška parduotuvė.

Mano tėtis turėjo 4 sūnus. Jie turi dar 7 sūnus, o iš jų – dar 5 sūnus.

Palaidojo abi žmonas

M. L.: – Ką jūsų tėtis dirbo Lietuvoje?

A. P.: – Ūkyje. Paskui jis kovojo pirmajame pasauliniame kare prieš vokiečius. Jis įstojo į Rusijos kariuomenę. Vėliau – į Lenkijos. Ir po karo praėjus keleriems metams kažkodėl atvažiavo čia, kaip ir daugybė lietuvių.

M. L.: – Kuo dirbo Jūsų tėvas atvykęs į Škotiją?

A. P.: – Dirbo anglies kasyklose. Visą dieną. Jis buvo aukštas, jam reikėdavo su kirstuku dirbti gulint. Šiais laikais yra vieta, kur galima pamatyti, kaip atrodė darbo sąlygos. Neįtikėtina. Ten nėra jokio apšvietimo, bet duoda šalmą su žibintu. Baisu, kai pagalvoji, kaip tada dirbo žmonės. Žiemą, kai būdavo slidu, jie ant batų užsidėdavo kojines, kad dirbant neslidinėtų.

G. Č.: – Koks buvo šeimyninis gyvenimas?

A. P.: – Tėvas pirmosios žmonos neteko – ji mirė. Liko su vaikais. Vedė antrą kartą ir su antrąja žmona išgyveno 12 metų. Jos, mano mamos, irgi neteko. Tad du kartus vedė, neteko dviejų žmonų. Jo gyvenimas buvo labai sunkus...

G. Č.: – O kas prižiūrėjo vaikus?

A. P.: – Geras klausimas, nežinau.

Jaunesnė karta bendrauti vengia

M. L.: – Ar tėvas ką nors kalbėjo apie savo gyvenimą Lietuvoje?

A. P.: – Labai retai.

G. Č.: – Turbūt jam tai buvo laba skausminga tema?

A. P.: – Įsivaizduokite, jis gyveno čia. Jokio telefono ar kitokio bendravimo. Žinai, kad gyvensi šioje šalyje artimiausius 50 metų. Jis ilgėjosi ir Lietuvos, ir šeimos. Sunku dabar viską suprasti. O mes turėjome nedidelį ūkį, turėjom vištų, ančių, žąsų. Dauguma lietuvių taip gyveno. Ir jie mokėjo pagaminti maistą iš beveik nieko.

Kai aš grįžtu į Lietuvą, man atrodo, kad ten – mano namai.

M. L.: – Ar dar yra lietuvių, kurie čia gyvena ir tai prisimena?

A. P.: – Iš antrosios kartos likusiųjų yra labai mažai.

M. L.: – O trečia ir ketvirta kartos?

A. P.: – Jie visiškai integravęsi. O jaunesnė karta... pateiksiu pavyzdį. Viena jauna šeima gyvena netoliese. Kai pasiūlau kalbėti lietuviškai – ne, nori tik angliškai. Aš norėčiau kalbėtis lietuviškai daugiau, bet neturiu su kuo. Lietuviai čia dirba, bet nenori kalbėti lietuviškai.

Svetimšalio kortelė ir policijos patikros

G. Č.: – O ar kalbėdavote lietuviškai namuose su šeimos nariais?

A. P.: – Negaliu to prisiminti. Tikriausiai kalbėjomės, nes aš šiek tiek lietuvių kalbos turiu galvoje. Tačiau kaip – nežinau.

Taip pat skaitykite

G. Č.: – Ar tapatybė buvo pokalbio tema?

A. P.: – Su klasiokais nekalbėjau. Mokyklą baigiau 15-kos. Penktadienį baigiau, o pirmadienį jau pradėjau dirbti. Ir dirbau visą gyvenimą. Taip ir gyvenau.

G. Č.: Čia įsikūrę ir gyvenę lietuviai jautėsi tvirtai?

A. P.: – Štai čia – svetimšalio kortelė.

Tu visada turėjai nešiotis šį dokumentą ir parodyti policijai, kad galėtum dirbti. Ir policijai reikėdavo pranešti, kur gyveni. Kartą per metus ateidavo patikrinti, ar tu gyveni deklaruotoje vietoje. Ir taip kasmet.

Bendruomenė ir kultūra sunyko

G. Č.: – Ar su savo broliais kalbėjotės angliškai?

A. P.: – Taip. Džo niekada nekalbėjo lietuviškai. Tony irgi ne. Mane sesuo Ani – šiek tiek. O jauniausias Džordžas ir aš kalbėjome lietuviškai.

G. Č.: – Pasakėte angliškas vardų versijas. O kokios lietuviškos?

A. P.: – Vyriausias brolis Juozas – Džosefas. Antanas. Onutė. Jurgis. Ir aš, Alanas. Kaip man davė tokį vardą!?

Po Antrojo pasaulinio karo čia atvažiavo nemažai vadinamųjų dipukų (angl. displaced persons – perkeltieji asmenys – per II pasaulinį karą ir po jo išvykusių asmenų iš Lietuvos į Vakarus pavadinimas – LRT.lt). Buvo toks Juozas Mickevičius. Bet žmonės čia galvodavo, kad jei jau esu čia, tai ir vadintis reikia taip, kaip čia priimta. Taip Juozas tapo Džozefu. Mickevičiaus pavardę taip pat pasikeitė. Visą gyvenimą šį žmogų visi žinojo kitu vardu, nors jis buvo grynakraujis lietuvis!

Lietuviai kažkodėl neakcentuodavo lietuviškumo. Lenkams pavyko tapatybę, kultūrą išlaikyti labiau. Lenkai, panašu, bendrauja, įtraukia kitus, o lietuviai laikosi atokiau vieni kitų. O jūs, jaunesnė karta, jau labiau domitės, jums tai istorija. O ankstesni lietuviai nesidomėjo.

Turėjome nedidelį ūkį, turėjom vištų, ančių, žąsų. Dauguma lietuvių taip gyveno. Ir jie mokėjo pagaminti maistą iš beveik nieko.

Tiesa, labiausiai lietuvių bendruomenė Škotijoje sumenko, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Iki tol Mossendo mieste (netoli Glazgo – LRT.lt) buvo lietuvių klubas, buvau jo prezidentu, Švento Kazimiero parapijos kasininku. Tačiau kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, žmonės galėjo paskambinti, parašyti, nuskristi į Lietuvą. O iki tol čia buvo daug mišių, į kurias lietuviai ateidavo, norėdami gauti naujienų iš Lietuvos.

Arklys suprato tik lietuviškas komandas

G. Č.: – Ką veikė tame klube lietuviai?

A. P.: – Buvo moterų draugija, jaunimo draugija, skautai. Taip pat lietuvių choras.

M. L.: – Lietuvių klube kalbėjote angliškai ar lietuviškai?

A. P.: – Su kai kuriais kalbėjome lietuviškai, tačiau labiau angliškai. Dabar taip pat yra lietuvių klubas, bet ten nebėra jokios kultūros...

Lietuviai kažkodėl neakcentuodavo lietuviškumo. Lenkams pavyko tapatybę, kultūrą išlaikyti labiau. Lenkai, panašu, bendrauja, įtraukia kitus, o lietuviai laikosi atokiau vieni kitų.

G. Č.: – Kodėl lietuviai vyko dirbti į Škotiją? Kaip lietuvius sutiko vietiniai škotai?

A. P.: – Kai atvažiavo mano tėvas, čia vyko dideli streikai. Dalis škotų lietuvių nemėgo dėl to, kad juos pasikvietė anglies pramonės savininkai. Škotai nenorėjo dirbti, reiškė nepasitenkinimą darbo sąlygomis. Anglies pramonės darbdaviai nuvažiavo į Lietuvą, Latviją, Lenkiją ieškoti, kas galėtų dirbti. Žmonės ten jiems atrodė panašūs į vietinius. Anglies darbdaviai svetimšaliams sakydavo, kad reikės kasti duobes. Tik tie būsimi emigrantai nežinojo, kad kas jas ne laukuose, o po žeme.

Taip pat skaitykite

Buvo pasakojama tokia istorija, kad kasyklose vienas vyras dirbo anglies vežėju. Anglis veždavo vagonėliu, kurį tempė arklys. Ir kai reikėjo jį pakeisti, atėjęs naujas darbuotojas nuėjo pas vadovą ir sako: „negaliu priversti arklio nė pajudėti iš vietos, jis nesupranta ko aš noriu angliškai!“. O priežastis labai paprasta – prieš tai dirbęs žmogus buvo lietuvis ir kalbėjosi su arkliu tik lietuviškai (juokiasi pašnekovas). Ir panašių istorijų daug!

Šeimos nariai simboliškai grįžo į tėvoniją

G. Č.: – Kai buvote mažas, ar turėjote lietuvių draugų?

A. P.: – Ir taip, ir ne. Mokykloje, kurią lankiau, buvo apie 900 vaikų. Mano klasėje – apie 35-40 vaikų. Manau, kad buvo bent 10-15 lietuvių mano klasėje. Mano kartos. Bet tai sužinojau gerokai vėliau, prieš 20-25 metus. Vėliau jie sakė: – „Oooo! Mano mama buvo lietuvė!“ Ar tėtis lietuvis. Tačiau vardus pakeisdavo ir neatrodė, kad jie yra lietuviai.

Yra ir kitokių istorijų. Viena vienuolė pasakojo, kad į mokyklą ėjo visai nekalbėdama angliškai, nes augo su lietuve močiute, daugiausiai bendravo su ja, tad ir mokėjo tik lietuvių kalbą.

G. Č.: – Kokia yra jūsų profesija?

A. P.: – Dirbu su elektronika, inžinerinėje kompanijoje.

G. Č.: – Kada jūs pats pirmą kartą nuskridote į Lietuvą?

A. P.: – 1994-95 metais. Vienas iš dalykų, kurį padarėme – Kryžių kalne pastatėme kryžių. Jis vis dar ten. Ten užkasėme dėžutę su mano šeimos narių vardais. Jie tarsi vėl susirinko Lietuvoje po daugybės svetur praleistų metų.

Vienu metu mano tėvas susirašydavo su giminaičiais. Grįžęs juos susiradau. Bet apie šeimą iš mamos pusės nežinau nieko.

Finansuoja vienuolyną Lietuvoje

M. L.: – Kokį įspūdį paliko Lietuva?

A. P.: – Man patiko mašinos. Keista buvo matyti kai kurias. Kai nuvažiavome pas pusbrolį į Rokiškį, jis didžiavosi, kad buvo Vokietijoje ir nusipirko naują „Audi100“. O varge! Mus visą kelią kratė! Tai buvo blogiausia kelionė. Nors jiems buvo geriau nei sena „Lada“ ar „Moskvičius“.

G. Č.: – Kaip manote, ar dabartiniai lietuviai irgi taip integruosis į Škotijos visuomenę ir dalis pamirš savo šaknis?

A. P.: – Taip, aš taip manau. Deja.

G. Č.: – Tačiau yra lietuvių, kurie domisi istorija, Jumis, nori Jus susitikti?

A. P.: – Man labai įdomu susitikti. Man 77-eri. Dalį gyvenimo gyvenau su lietuvių bendruomene. Mano kraujyje yra siekis padėti. Aš dabar renku lėšas Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolynui Lietuvoje (1994 m. atkurtas Paštuvos kaime, Kauno rajone – LRT.lt). Bendrauju su seserimi Marija Juozapa. Atvažiuoju ten kartą – du per metus.

Parengė Vismantas Žuklevičius

Taip pat skaitykite

Taip pat skaitykite

Naujausi