Lietuvoje

2020.01.23 21:17

Naujasis VU rektorius Petrauskas – apie išsikeltus tikslus, norą parašyti knygą apie Vytautą Didįjį ir pokštą internete

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.01.23 21:17

Balandžio 1 d. Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas pradės eiti dabartinis Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas.

Su juo LRT laidoje „Dienos tema“ žurnalistė Rasa Tapinienė kalbėjosi apie tai, ar senovės bei viduramžių istorikas perrašys šimtametes tradicijas turinčios aukštosios mokyklos ateities istoriją.

Dienos tema. Naujasis VU rektorius Petrauskas: tikimės nuoseklaus finansavimo ne tam, kad išlaikytume universitetus, o valstybės pažangumui

– Akademinės bendruomenės atstovai paprastai yra laikomi rimtais žmonėmis. Tačiau „Valstybiniam tautos frontui“ socialiniame tinkle pastebėjus, kad „Krepšinio komentatorių VU rektoriumi išrinko, tsirkas...“ (kalba netaisyta, aut. pastaba), jūs oficialiai pakomentavote, kad daugiau Eurolygos varžybose jūsų neišgirsime. Tai humoro jausmą turite?

– Tiesiog natūraliai susiklostė toks atsakymas, kaip paklausė, taip ir atsakiau. Labai džiaugiuosi, kad pastebėjo, mačiau, pagal patiktukų skaičių jau beveik prisivijo įrašą, vadinasi, pavyko. Bet iš esmės pavardė dažna ir juokas buvo labai vykęs, tai tikrai džiaugiuosi galėjęs sudalyvauti šitame žaidime.

– Profesoriau, jūs išrinktas iš 6 kandidatų, tačiau tik antrajame ture. Pirmajame nė vienas nesurinko pakankamo Tarybos balsų skaičiaus. Savikritiškai vertinant, kaip manote, kodėl buvote pranašesnis už kitus?

– Sunku pasakyti, bet manau, kad Tarybą įtikino mano pagrindinė programos idėja, jog universitetas šiuo metu yra ties labai svarbaus proveržio riba – tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Tam reikia kelių dalykų: sutelkti bendruomenę, duoti jai pasitikėjimo savimi, kitas dalykas – išorinis atstovavimas tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu. Šie programiniai pagrindai ir buvo tos gairės, kurios, turbūt, ir įtikino.

– Išsikėlėte ambicingą tikslą – dar iki inauguracijos ir savo darbo pradžios susitikti su šalies vadovais ir įtikinti juos, kad studijos bei mokslas turėtų būti prioritetas. Kodėl jums turėtų pasisekti labiau negu pirmtakams, nes tokių mėginimų kalbėti tikrai būta?

– Visuomet esu už dialogą ir kalbėjimą. Manau, kad ir valstybės valdžios vyrai, ir moterys turi suprasti vieną dalyką: tikimės nuoseklaus finansavimo ne tam, kad išlaikytume universitetus, o tam, kad valstybė taptų pažangi ir kad visuomenė keistųsi. Esu istorikas ir istoriją tyrinėdami mąstome apie dabartį, o iš tiesų apie ateitį ir istorinė patirtis byloja: vienareikšmiškai sėkmingos valstybės Europoje išvis universitetinė idėja buvo viena tų pamatinių idėjų, kurios lėmė Europos civilizacijos proveržį. Šiuo požiūriu galima matyti, kad ten, kur mokslas, universitetai aukštumoje, tos valstybės visuomet klestėdavo. Iš tiesų norėčiau, kad valstybė imtųsi tokios ambicingos programos, ambicingų tikslų iš esmės keisti finansavimo politiką – tiek studijų, tiek mokslo – bei orientuotis į pažangiausias Europos valstybes.

– LRT portalui savo interviu teigėte, kad dabar mūsų valstybė neturi ambicijų. Kaip manote, kas dėl to kaltas?

– Kai kur ambicijų turime, bet aš kalbu apie aukštąjį mokslą ir studijas, tai šitoje srityje iš tiesų ambicijų tikrai stokojama. Gali būti, kad dialogas neįvykdavo. Dėl to ir noriu kalbėti, bandyti dar kartą paaiškinti, rasti argumentus, kaip galime kalbėtis. Mano pamatinis klausimas – ar mes toliau tradiciškai investuojame į tas sritis, kurios tik palaiko kažkokį gyvenimą, ar investuojame į sritis, kur jau dabar mums sekasi ir neabejotinai gali sektis ateityje, tik reikia dar vieno postūmio. Šiuo metu biotechnologijos, lazeriai, „fintechas“, kūrybinės industrijos yra sritys, kurios yra pačios pažangiausios, Lietuvoje tikrai turime daug intelekto ir pajėgumų. Manau, jas reikia remti ir dar pastūmėti, nes jeigu norime būti konkurencingi, reikia paremti ankstyvoje fazėje, visi dėl jų konkuruoja.

– Bet jūs sakote, kad tas dialogas nevyko. Dialogui reikalingos bent dvi pusės, tai šiuo atveju kas neįtikinamai, per mažai arba neargumentuotai kalbėjo – akademinė bendruomenė ar politikai?

– Turbūt abi pusės.

– Kodėl?

– Galbūt trūko aktyvumo. Savo kadencijos Mokslo taryboje metu parengėme tokį kreipimąsi, kur tikrai dar kartą atkreipiame dėmesį į visiškai prastą padėtį dėl Lietuvos mokslo finansavimo, kai atsiliekama daugiau negu dvigubai nuo ES vidurkio. Nors strateginiuose dokumentuose prieš 10 metų buvo konstatuota tai, kas iš esmės dabar žadama, 2030 m. mokslui skirti 2 proc. BVP. Anksčiau, dabar reikia tokių skaičių, nes 2030 m. jau labai toli, o reikia dabar vytis, nes labai smarkiai atsiliekame.

– Kadenciją baigiantis jūsų pirmtakas Artūras Žukauskas prieš pusantro mėnesio dėl nedidinamo finansavimo dėstytojams ir mokslui buvo sustabdęs universiteto veiklą – tai nutiko pirmą kartą universiteto istorijoje Ar, jūsų manymu, visos priemonės, siekiant tikslų, yra pateisinamos?

– Sunku pasakyti. Tikrai universitetinė bendruomenė turi teisę į protestą, pareikšti savo nuomonę. Manau, kad nėra išsemtos dialogo galimybės, todėl tikrai esu pasiryžęs vėl iš naujo kviesti kalbėtis. Tikrai universitetas turi tradicijas, tokį įgaliojimą, sakyčiau, net mandatą pats klausti, kalbėti, ieškoti žodžio, argumentų. Šiuo požiūriu tikrai esu nusiteikęs dar kartą atnaujinti dialogą ir galvoju, kad man tai pavyks.

– Norėtumėte eiti į dialogą ir su visuomene bei laužyti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, pavyzdžiui, apie skiepus. Bet dažnu atveju žmonės, kurie kuo nors labai tvirtai įtikėję, mokslo argumentų negirdi.

– Čia yra tam tikras paradoksas: viena vertus, sociologiškai matome apklausas, kad pasitikėjimas mokslu, universitetais yra aukštas Lietuvoje, bet iš tiesų šiuo metu pastebime kritinio mąstymo infliaciją, tikrai tas yra. Čia iš dalies reikia prisiimti ir mums atsakomybę, nes universitetas yra pernelyg mažai matomas visuomenei. Pagal tai, kiek jis gali įnešti kokybės į viešąjį diskursą, kalbėjimą, dialogą, tai čia yra dar viena mūsų misija. Aišku, pagrindinė misija – ugdyti šalies kultūrinį, politinį, socialinį elitą. Antra mūsų užduotis yra tarptautinio lygio mokslas, tačiau trečia, ne mažiau svarbi, ir čia mes turime atsisukti į tai, kur esame, t. y. valstybė ir visuomenė. Turime per savo ekspertinius siūlymus, sprendimus, komentarus aiškinti pačias aktualiausias problemas ir nelaukti kvietimo. Turime patys ateiti su tokiu pasiūlymu.

– Vienas iš jūsų tikslų – ugdyti savarankiškas ir kritiškai mąstančias asmenybes. Manote, kad universitetas be šeimos, mokyklos įdirbio pajėgus tą padaryti?

– Universitetas turi užbaigti šitą procesą, čia turi įvykti galutinis asmenybės formavimo etapas – labai jautrus ir svarbus. Universitetas ugdo dvejopai: viena vertus, suteikia konkrečią specialybę, aiškias kvalifikacines žinias, tačiau šalia to mūsų tikslas kurti tokias studijų programas, kurios išplėstų horizontą, mąstymą, kuris tikrai ugdytų kritinę savarankišką asmenybę, kuriai nereikėtų dėl skiepų abejoti ar galvoti kitaip. Iš tiesų čia yra universiteto idėja – jis ugdo asmenybes.

– Jūsų dar viena idėja ir noras – kad universitetai atsirinktų studentus, tačiau pasauliui globalėjant tie patys Lietuvos abiturientai šiandien renkasi dažniausiai studijas ne mūsų aukštosiose mokyklose.

– Čia tikrai dar vienas labai svarbus dalykas, tai traktuoju kaip protų nutekėjimą jau šitoje fazėje – jis vyksta smarkiai per anksti. Dar viena universitetų misija– sukurti tokias programas, tokią maksimaliai patrauklią organizacinę studijų struktūrą, kad tie abiturientai liktų pas mus studijuoti ir gyventi Lietuvoje. Šalia visų kitų dalykų privalome orientuotis į tuos gabiausius absolventus, kad jie liktų čia. Todėl su tuo susiję ir atrankos dalykai. Aišku, čia yra toks platesnis klausimas, finansavimo politika ir taip toliau, bet jeigu keistųsi finansavimo politika ir universitetai galėtų patys aktyviau atrinkti studentus, manau, čia būtų galimybė tokiam proveržiui studijų kokybės prasme.

– Jūs istorikas ir žinau, kad norėtumėte parašyti knygą apie Vytautą Didįjį, kodėl jis jūsų dėmesio centre?

– Taip jau susiklostė. Šiuo atveju dažnai manęs klausia, kokios mano vadybinės kompetencijos, nes esu istorikas, Istorijos fakulteto dekanas. Iš tiesų aš vadybininkais domiuosi visą laiką, nes Lietuvos politinis elitas, vadovai, valdovai, diduomenė buvo tie senieji, pavadinkime, iki modernių laikų vadybininkai. Kaip keistųsi istoriškai situacijos, aplinkybės, gyvenimo formos ir taip toliau, tačiau sprendimų priėmimo struktūra, kuo toliau, tuo labiau įsitikinęs, visų pasaulio žmonių labai panaši – tai yra asmeninė atsakomybė, rezultato siekimas, delegavimo gebėjimas, pasitikėjimas su tuo susijęs ir, aišku, įgalinimas čia labai svarbi sąvoka. Čia yra toks mano akademinis interesų objektas, nes Vytautas – visų pirma valdovas, kuris labai ilgai gyveno, ir tuo metu vyko turbūt didžiausia Lietuvoje istorinė transformacija: krikšto priėmimas, Lietuvos vakarėjimas, vesternizacija. Tai yra tas laikas, kai Lietuva iš esmės pasikeitė ir per Vytauto biografiją galima parodyti, kaip per 40 metų Lietuva tapo kitokia.

– Kai kuriems kolegoms kirba nerimas, kas dabar bus su „Didžiųjų magistrų keliautojų klubu“, kai vyriausiasis magistras keičia statusą.

– Ką aš atsinešiau iš savo užsienio studijų patirties – tai kasmetes studijų keliones, kai su viduramžius tyrinėjančiais studentais keliaujame po vis kitą Europos regioną, visų pirma susijusį su Lietuvos istorija. Tikrai nenorėčiau prarasti šitos patirties. Šiemet ketiname vėl vykti į Baltarusiją. Tikrai ištaikysiu laiką, nes tas neformalus bendravimas su studentais tokių kelionių metu, manau, ir jiems daug ką duoda ir mane patį labai daug ko išmokė.