Lietuvoje

2020.02.22 15:12

Negalią turintis sportininkas siunčia pozityvią žinutę ir buria „likimo draugus“

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.02.22 15:12

„Sakė, kad ir draugų neturėsi, o ir vežimėlį primatuoja vos ne „išmiera“ didesnį, nes nebejudėsi, reikia „ant išaugimo“. Klausydavau ir galvodavau, kad ne, taip neturi būti“, – šypsosi judėjimo negalią turintis sportininkas Augustas Navickas. Nors po patirtos traumos buvo sunku, dabar A. Navickas nusiteikęs pozityviai.

A. Navickas – pirmasis Lietuvoje paralimpinėse žaidynėse dalyvavęs irkluotojas. Prieš ketverius metus jis dalyvavo Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, o dabar intensyviai treniruojasi šiais metais vyksiančioms Tokijo paralimpinėms žaidynėms.

Šiuo metu A. Navickas, kaip pats sako, buria likimo draugus, kurie po patirtų traumų ar kitų išgyvenimų vis dar yra „emocinėje duobėje“ arba nori pradėti judėti, tačiau nežino kur tai daryti. Anot sportininko, idėja kviesti žmones prisijungti ir sportuoti kartu kilo prisiminus savo paties kelią ir savijautą po patirtos traumos.

„Manau, kad dabar galiu pasidalinti savo patirtimi ir ieškoti daugiau žmonių, kurie norėtų aktyviau ir sveikiau gyventi. Kai pats patyriau traumą ir pradėjau ieškoti tokių galimybių, nelabai radau, kur galėčiau prisijungti. Pasisekė, kad atsirado irklavimas, bet kol kas sportuoju vienas, todėl norisi, kad atsirastų daugiau žmonių.

Man sportas yra kaip darbas, esu paralimpinis sportininkas. Kiekvieną dieną treniruojuosi po kartą arba du, bet norėtųsi, kad atsirastų grupelė, kuri iš pradžių susitiktų bent kartą per savaitę, galbūt ir daugiau, kad kartu susirinktume, pasportuotume. Į veiklą įtraukti ir kitus norisi“, – portalui LRT.lt pasakoja A. Navickas.

Pirmieji metai po traumos – nežinomybė

Sportininkas prisimena, kad traumą patyrė prieš 7–8 metus. Dar prieš patirtą traumą, sako jis, sugalvojo pakeisti gyvenimo būdą, kadangi gyveno jaunatvišką ir nerūpestingą gyvenimą, nusprendė pradėti tvarkytis, darbuotis ir, žinoma, aktyviau sportuoti. Tada rudenį A. Navickas persikėlė gyventi pas močiutę į sodybą, atsivežė dviratį, pradėjo bėgioti, dirbti.

„Kiek ten truko... Gal antrą savaitę išvažiavome pasivažinėti dviračiais, nuo didelio kalno greitai važiavau, užšokau ant mažesnio ir pašokau į orą – aiškiai per greitai važiavau. Ir viskas. Nukritau pilvu ant dviračio vairo ir skilo stuburo slankstelis. Pažeidė stuburo smegenis. Tokia trauma buvo“, – prisiminimais dalijasi sportininkas.

Vėliau buvo pereinamasis laikotarpis, kai nežinai, ar vaikščiosi, ar ne, pasakoja A. Navickas. Jo teigimu, tuo metu niekas atvirai nepasako situacijos, o ir gydytojai dar nežino ir negali prognozuoti, kas bus. Pirmieji metai po traumos buvo nežinomybė.

„Vėliau jau pats pasiskaitęs kaip ir žinojau, kad lyg ir nevaikščiosiu, bet per pirmus metus dar gali kažkas būti, todėl mankštiniesi, treniruojiesi, o vėliau jau matai, kad tikriausiai nieko nebus. Tada nusiteiki, kad reikės gyventi su negalia, nesėdėti kažkokiam gailestyje, o žiūrėti, kokios dabar galimybės. Su tokiu požiūriu ir pradėjau optimistiškai gyventi“, – kalba sportininkas.

Užuojautos ir gailesčio nereikia

Vis dėlto vyras pripažįsta, kad ne tik iš aplinkos, bet ir iš neįgaliųjų girdėdavo keistų pasakymų, kad dėl negalios jis praras draugus, kad gyvenimas tarsi pasibaigė.

„Sakė, kad ir draugų neturėsi, kad jau viskas. O ir vežimėlį tau primatuoja vos ne išmiera didesnį, nes nebejudėsi, reikia ant išaugimo. Klausydavau ir galvodavau, kad ne, taip neturi būti. Toks požiūris yra, kad neįgaliojo tarsi gailėtis reikia, o tada jis ir pats savęs pradeda gailėtis, būna toks pasyvus, nieko nebenori daryti, nors visos galimybės yra – vis vien 21 amžius, nebe viduramžiai.

Reikia tik noro ir sugalvoti, ką nori daryti – sportuoti, dirbti, studijuoti, mokytis... Galimybės tokios pačios – nesvarbu, ar esi neįgalusis, ar ne“, – tvirtina A. Navickas.

Sportininkas akcentuoja, kad labai svarbu, jog visuomenėje nevyrautų tokia nuostata, kad žmogus su negalia nieko negali, kad nebūtų gailesčio.

„Kartais ir pasidalinus kokiu nors įrašu socialiniuose tinkluose pamatai komentarų, kad tau viskas bus gerai, laikykis, tikėk ir viskas bus gerai. Bet ir dabar man viskas gerai, noriu tai parodyti, kad gali būti gerai, o tokios užuojautos nereikia“, – šypsosi A. Navickas.

Gali bet ką daryti – tik sugalvok

Sportininkas pripažįsta, kad nebuvo taip, jog kažkas ateitų ir pasakytų, kad daugiau nebevaikščiosi. Tokios praktikos Lietuvoje nėra, o tai – šiek tiek ydinga, svarsto sportininkas. Pasak A. Navicko, užsienyje šiek tiek kitaip – ten, žinodami, kad yra 98 proc. tikimybė, jog žmogus nebevaikščios, gydytojai tai ir pasako. Taip žmogus nusiteikia, gali galvoti, kaip toliau gyventi.

Būna daug atvejų, kai gydytojai tokios žinios iš karto nepraneša, o žmonės didžiules pinigų sumas skiria įvairioms reabilitacijoms, tikina vyras. Tačiau dauguma jų iš tikrųjų nevaikščios, o gydytojai neprisiima atsakomybės ir nepasako, apgailestauja A. Navickas ir priduria, kad pinigus būtų geriau išleisti gyvenimo ir aplinkos pritaikymui, geresniam vežimėliui.

„Pinigų reikia. Aš, kaip nevaikštantis, galiu pasakyti, kad technikos galimybių yra visokių, gali bet ką daryti, tik sugalvok – slidinėk, šokinėk, kaituok. Viskas pritaikoma, tik kainuoja nemažus pinigus, todėl kartais pinigus geriau skirti ne reabilitacijoms“, – pabrėžia vyras.

Žmonės su negalia gyvena izoliuoti

Pasak A. Navicko, patyręs traumą suprato, kad mieste nebuvo matęs žmogaus neįgaliojo vežimėlyje. Žinai, kad jų yra, bet kažkodėl mieste jie nesirodo – reiškia, tam yra kažkokia priežastis, svarsto jis.

„Svarbiausia, kad atsirastų bendruomeniškumo, kad nebūtų atskirties. Pas mus tokia praktika, kad surenka visus neįgaliuosius į autobusą, išveža į dienos centrą ir tada parveža atgal. Atvažiuoja žmonės iš užsienio ir klausia: kur pas jus visi neįgalieji. O užsienyje matai žmones tai su vaikštyne, tai su vežimėliu – jie tarp visų. O pas mus žmonės su negalia labiau izoliuoti“, – teigia A. Navickas.

Sportininkas apgailestauja, kad ne visos miesto erdvės pritaikytos žmonėms neįgaliojo vežimėlyje, tačiau sutinka, kad situacija gerėja – viešosios erdvės tampa prieinamesnės, keičiasi ir žmonių požiūris.

„Tik neseniai paštas Klaipėdoje persikėlė į naujas patalpas, anksčiau jis būdavo neprieinamas. Turėdavau prašyti žmonos, kad siuntinį arba laišką paimtų. Kartą pašte paprašiau, kad mane išneštų į lauką, tai pašto vadovė paklausė, ar reikės nešti ir iki namų, kodėl nebūnu namie“, – prisimena A. Navickas.

Reikėjo priprasti ir prie to, kad dabar kai kurie paprasti veiksmai užima daugiau laiko nei anksčiau. Reikėjo pakeisti požiūrį, kad tai, ką padarydavai per minutę, dabar gali užtrukti dvi ar tris, tačiau bėgant laikui prie to pripranti, šypsosi sportininkas.