Lietuvoje

2020.02.01 17:42

Disidentas Vytautas Bogušis: įpykęs tėvas yra į mane sviedęs sovietinį Baudžiamąjį kodeksą

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2020.02.01 17:42

Disidentas, buvęs Lietuvos Laisvės Lygos narys Vytautas Bogušis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Istorijos detektyvai“ sako iš artimųjų nesulaukęs paramos dėl to, kad viešai oponavo sovietinei valdžiai.

Pašnekovas netgi prisiminė epizodą, kai supykęs tėvas, per klaidą buvęs sulaikytas KGB darbuotojų, grįžo namo ir sviedė į jį pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. Likimo ironija – ta knyga buvo sovietinis Baudžiamasis kodeksas.

– Dar būdamas jaunuolis tapote disidentu. Pirmiausia nuo to tikriausiai nukentėjo Jūsų tėvelis. Kaip jis nukentėjo?

– Iš mano bendramokslių lengviausia buvo daryti spaudimą man ir tėvui. Kitų bičiulių tėveliai buvo frezuotojai, staliai, geležinkelio darbuotojai, mano vienintelio tėvas – universiteto, Muzikos akademijos, to meto konservatorijos dėstytojas. Per tai lengviausia daryti spaudimą. Kaip profesorius Bronislovas Genzelis man neseniai pasakojo, jis pats matė dokumentus, kuriuose net Mykolas Burokevičius rašydavo skundus prieš mano tėvą, kaip ir prorektorius Bronius Sudavičius, esą kaip toks žmogus gali dirbti universitete, jeigu jo sūnus užsiiminėja antitarybine veikla, neatsikratęs buržuazinių nacionalistinių pažiūrų, praktikuojantis katalikas, „gilioje klerikalistinėje įtakoje“ ir pan.

Kadangi tėvas gerai kalbėjo vokiečių, lenkų, rusų kalbomis, universitete vesdavo ekskursijas. Visą tai atėmė ir uždraudė jo parašytą scenarijų. Į smagratį jis pateko antrą kartą – įstojęs į Matematikos fakultetą jis nuslėpė, kad jo tėvas Antanas Bogušis iš Leipalingio buvo išbuožintas ir represuotas. Tėvas buvo pašalintas iš universiteto, atsidūrė kariuomenėje Kazachstane. Po to įstojo į Filologijos fakultetą ir neakivaizdžiai baigė. Prasidėjo mokslinė karjera, nors niekada nebuvo komunistų partijos narys. Ir štai atsiranda sūnus.

Istorijos detektyvai. Neįsivaizduojami Antano Nausėdos likimo vingiai lageryje ir Vytauto Bogušio disidentavimo laikmetis

– Sūnus palaidūnas.

– Ir pradeda gadinti nuotaiką. Jam daro spaudimą, kaip perauklėti. Dėl ko nestojau į komjaunimą, paaiškinti negaliu. Būdamas 15 metų susipažinau su Viktoru Petkumi, Antanu Terlecku, nėjau į demonstracijas, buvau susiformavęs. Tėvas patyrė ir represijų. Reikia padėkoti rektoriui Jonui Kubiliui – jis tėvą ypač gynė. Tėvas dar buvo Rankraščių skyriaus vedėjas ir būtų buvęs išmestas iš darbo. Kagėbistai man primindavo, kad keliausiu į sovietinę kariuomenę, kad nesvajočiau apie aukštąjį mokslą ir koks bus tėvo likimas.

1980-ųjų rugsėjo mėnesį buvau tardomas Abručio byloje. Atsisakiau vykti į apklausas. Buvau registruotas Savičiaus 13–8, kur gyvena mano tėvai, bet susituokęs gyvenau Tallat–Kelpšos, dabartinėje Skapo gatvėje, o kvietimus siunčia ten. Vieną rytą atvažiavo milicija ir paklausė: „ar čia gyvena Vytautas Bogušis?“ Mano tėvas irgi Vytautas. Jis, dėvėdamas pižamą, atsakė: „taip“. Tėvą atvežė, įmetė į laikino sulaikymo kamerą su girtuokliais ir pralaikė dvi valandas. Atvažiavo Burokas ir tardytojas Vilutis matė, kad visai ne tas Bogušis. Tėvas išsitraukė pažymėjimą ir parodė, kad jis – universiteto darbuotojas. Milicijos skyriaus viršininkas Burokas jo atsiprašė, apibarė savo darbuotojus ir tėvas iškeliavo.

Dirbau Asfalto ir betono gamykloje akmenų skaldytoju. Kartą nuėjau pietų: tėvas surūgęs, o mama pasakoja, kad tėvas vietoje manęs sėdėjo kameroje. Mane suėmė kvailas juokas. Tėvas buvo ramus mokslininkas, bet jo nervai neišlaikė: pastvėręs knygą (o tai buvo Baudžiamasis kodeksas), metė į mane, bet pataikė į mamą. Tėvui pažadėjau, kad pats nueisiu į prokuratūrą pas Abručio tardytoją Vilutį. Jis mane įgrūdo į tą pačią kamerą ir pralaikė ten aštuonias valandas. Parodymų nedaviau, nepasirašiau, bet jis man atkeršijo – nedavė pažymos. Turėjo išmesti iš darbo už pravaikštą, bet cecho viršininkas pasiūlė parašyti pareiškimą atgaline data ir išėjau savo noru.

– Bet vis tiek turėjote išeiti iš darbo.

– Be abejo, kitaip mane būtų išmetę.

– Iš tiesų kagėbistai, sovietinė sistema, prokurorai ir tardytojai ne tik žiūrėdavo į įstatymų raidės, bet kiek galėdami stengdavosi apkartinti Jūsų gyvenimą.

– Be abejonės. Lazda turi du galus: jeigu nedirbi daugiau kaip pusę metų, pagal to meto tarybinę teisę, esi veltėdis. Už veltėdžiavimą taikoma baudžiamoji atsakomybė. Garsų poetą Rimą Buroką uždarė Lukiškėse, dar kelis žinau, kurie už veltėdžiavimą buvo nuteisti. Susiradus darbą tokiomis priemonėmis gali atleisti ir nuteisti, kaip kriminalinį nusikaltėlį.

– Ar nebuvo abejonių ir minčių, kodėl priešintis sovietinei sistemai, kodėl protestuoti?

– Sunku atsakyti, kodėl partizanai priešinosi, kodėl atsirasdavo studentų, jaunimo grupės. Tiesiog tam tikra dalis žmonių visą laiką priešinosi sistemai. Nedidelė dalis ir tai visai natūralu. Tikrai negimiau disidentu, tarybų valdžios priešu ar labai dideliu Lietuvos patriotu. Nulėmė tam tikros sąlygos – 1974-aisiais mano suolo draugas patarnavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir pasiūlė man patarnauti. Ten zakristijonu dirba V. Petkus, susipažįstu su J. Volungevičiumi, A. Terlecku, L. Protusevičiumi, Šiaulių disidentais. 1975-ųjų metų lapkričio viduryje vyksta S. Kovaliovo teismas, atvažiuoja S. Sacharovas ir grupė rusų disidentų. Mes, 16-mečiai „chunveibinai“, nueiname prie Aukščiausiojo teismo, bet niekas ten neleidžia. Sužinome, kas yra Nobelio taikos premija, Sacharovas, sužinome apie Krymo totorius, pasipriešinimą. Mane egzaminavo A. Terleckas: turėjau skaityti ir konspektuoti komunistų pogrindininkų knygas – lapajevus, požėlas, angariečius, išmokė, kas yra Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai. 1976-aisiais tą aš jau žinojau. Vieną kartą Česnavičiui pasakiau, kad tarybų valdžios priešais mus tikriausiai padarė KGB. 1974 ar 1975 metais buvo apėmęs vaikiškumas. Nežinau, kodėl sugalvojome apsirengti baltais baltiniais Vasario 16-ąją. Auklėtoja supanikavo gelbėdama save ar mus – liepė eiti ir persirengti, bet mes nėjome. Aš net kaklaraiščio neturėjau – pasikabinau jį iš tėvo spintos. Toks buvo pirmasis incidentas, paskui prasidėjo didesni. 1976-ųjų gegužę parašau pareiškimą į LKP CK, kad į mokyklą atvažiuoja KGB, suima vaikus, išveža, tardo, gąsdina, verčia duoti melagingus parodymus prieš Petkų, Terlecką, niekina Bažnyčią. Jaunam žmogui tai sukelia tam tikrą reakciją. Aišku, įvyksta konfliktų su tėvais. Prieinama iki to, kad mus pašalina iš mokyklos.

Mamą kvietė tardyti gal keturis, tėvą – septynis kartus

– Ar Jus tėvai palaikė?

– Jokiu būdu nepalaikė. Kaip galima palaikyti, kai tėvas ir taip jau buvo nukentėjęs, darbas kabojo ant plauko, be manęs – dar du vaikai: sesuo ir jaunesnis brolis. Jam reikėjo tuo rūpintis.

– Ar iš tėvų buvo priekaištų?

– Žinoma, net labai didelių. Mamą kvietė tardyti gal keturis, tėvą – septynis kartus. Nepriklausomybės metais sesuo prisipažino, kad daug kartų. Ji dirbo A. Mickevičiaus bibliotekoje. Ypač po mano pareiškimo į CK reakcija buvo didelė, kai pagąsdino, kad keliausime į sovietinę kariuomenę. Buvau rimtai nutaręs neiti į sovietinę kariuomenę.

– Tada būtumėte ėjęs į kalėjimą.

– Teisingai, atsėdžiu kalėjime ir viskas, bet A. Terleckas įtikino, kad neverta: atsėdėjus vėl gali paimti į statybos batalioną. Atsisakysi – vėl nuteis. Pasiūlė, kad, prieš eidami į kariuomenę, parašytumėme pareiškimą. Keturiese parašėme AT prezidiumo pirmininkui A. Barkauskui, pavadinome jį prezidentu ir pabaigoje – net valdovu. Parašėme, kad jis yra suverenios valstybės valdovas ir, nors mes ir neatsisakome tarnauti sovietinėje kariuomenėje, prašome spręsti klausimą, kad galėtumėme tarnauti Lietuvoje. Netgi buržuazinėje fašistinėje Lietuvoje, kuri buvo priklausoma nuo užsienio imperialistų, savo karių nesiųsdavo tarnauti nei į Vokietiją, nei į Angliją. Aišku, čia tam tikras sarkazmas.

– Koks čia sarkazmas, čia atviras tyčiojimasis.

– Visiškai taip. Šitame mūsų pareiškime sakoma: „J. Baltušis visą laiką tvirtina, kad Lietuva laisva, nepriklausoma ir niekada nebuvo taip gera gyventi Lietuvoje, kaip dabar. Jeigu neišsiųstumėte tarnauti į svetimą Rusiją, patvirtintumėte Baltušio ir kitų propagandistų žodžius, kad Lietuvoje tikrai labai gera gyventi.“ Rašome, kad esame praktikuojantys katalikai ir t. t.

– Ir kaip reagavo?

– Atsakymas adresuotas man, nes pirma pavardė: „Jūsų pareiškimas persiųstas į Respublikinį karinį komisariatą.“ To pasekmė – atsidūriau Tolimuosiuose Rytuose, BAM‘o statybose, Geležinkelio transporto kariuomenėje. Klimato sąlygos – devyni mėnesiai žiema, visa kita – ne vasara. Gyvenome palapinėse, šildėmės „buržuikomis“. Vienintelė vieta, kur aš velniškai keikiau Terlecką, kodėl sutikau eit į kariuomenę, nes pirmas pusmetis buvo košmaras. Į šitą mūsų pareiškimą buvo labai didelė reakcija išeivijoje, jis pateko į užsienio spaudą, buvo išverstas į anglų ir vokiečių kalbas, tarp intelektualų jį parėmė ir išpopuliarino T. Venclova. Per mėnesį 2–3 kartus mane į profilaktinius pokalbius pasikviesdavo Ypatingojo skyriaus kpt. Pankovas, ten tarnaujantis 25 metus.

– O Jūs patyrėte išdavysčių? Buvo taip, kad artimas žmogus, kuriuo pasitikėjote, kuris buvo Jums labai svarbus, po to paaiškėjo, kad skundus rašė ar tiesiog pranešinėdavo KGB.

– Taip, būtų keista, kad taip nebūtų. Tą sužinojau dar okupacijos metais – vienas iš mūsų bendražygių liudijo prieš V. Petkų. Jis buvo suolo draugas, mane nuvedė į bažnyčią, supažindino su V. Petkumi. Jis imdavo pinigus.

– Iš KGB?

– Taip, yra faktų, kurių nepaneigsi. 1980-ais metais jis viską papasakojo, jam buvo labai sunku. Viską surašėme, kiek atsiminė.

– Kokiu tikslu tai padarėte?

– Parašyti pareiškimą ir parodyti, kokiomis priemonėmis dirba KGB, kaip laužo jaunus žmones: jį terorizavo, jo brolis buvo klierikas. Neišgausi informacijos, išmes brolį iš seminarijos. 1980-aisiais jis padarė pareiškimą ir jį pasirašė, atskleidė visą metodiką, kaip KGB laužė žmones, nesilaikydama jokios moralės, siūlydama įvairiausias privilegijas. Buvo atskleista, kaip jis pasirašinėjo dokumentus prieš V. Petkų, A. Terlecką ir kitus. Jis padarė žygdarbį, peršoko per save.

– Nebuvo minčių, vardan ko visa tai darote? Tiek vargų, taip apsunkintas gyvenimas sau ir artimiesiems? Vardan ko pasirašyti tuos pareiškimus?

– Dabar būtų galima pasakyti aktualizuojant – vardan tos Lietuvos. Tiesiog tai tampa gyvenimo būdu: atsiriboji, vengi įsileisti svetimų, daug kuo nepasitiki, nuo tavęs atsiriboja giminės. Norėjome pakrikštyt mūsų pirmagimį Vytautą, prašėme labai gerbiamų giminaičių, kad būtų krikštatėviais, bet viešai būti bažnyčioje jie nesutiko, santykiai atšalo. Lygiai taip pat – su kitais giminaičiais, viskas per atstumą. Bet tam mes buvome pasiruošę, toks gyvenimo būdas nebuvo mielas. Anot pasakėčios, tampi bjaurus ančiukas, bet būdavo ir labai gerų žmonių, gerų viršininkų: vaikų darželio auklėtoja perspėjo mano žmoną, kad buvo atvykę ir klausinėjo, kokius eilėraščius vaikučiai deklamuoja darželyje. Kai su J. Sasnausku buvome išmesti iš mokyklos, mokėmės VIII darbo jaunimo vakarinėje pamaininėje mokykloje. Fizikos mokytojas Zeligmanas pasakė: „Dėl jūsų vis klausinėja KGB“. Jaunystėje studijavau Maskvoje ir klausiau kelių Sacharovo paskaitų. Kai kurias pavardes esu pamiršęs, bet padorių žmonių visą laiką būdavo ir tuo metu tai nuramindavo.

– Ačiū už pokalbį.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT TELEVIZIJĄ.