„Prognozavome, kad paskutinį dešimtadienį dar gali rimtai pašalti, tačiau šis džiaugsmingas reikalas sumenko“, – LRT RADIJUI sako klimatologė Audronė Galvonaitė. Jos teigimu, šiemet žiemos nesulauksime.
– Trečiadienį sinoptikai kai kur fiksavo šilumos rekordus. Ar tai tapo sausio kasdienybe?
– Ne tik sausio, bet ir gruodžio, ir lapkričio. Reikėtų priprasti ir susitaikyti su tuo, kad mes gyvename tokiame laikotarpyje, kai sinoptikams yra labai sunku ką nors prognozuoti, nes bendra atmosferos cirkuliacija yra tiek išbalansuota, kad reikia labai kruopščiai žiūrėti. Kartais net neišeina nieko padaryti, nes išlenda koks nors darinys ir pažeria įvairiausių siurprizų.
– Jeigu sinoptikai artimiausias dvi savaites nežadėtų sniego, ko gero, neapsiriktų?
– Anksčiau buvo taip, kad sausis būdavo pats šalčiausias mėnuo, tačiau pliusinių temperatūrų ir atodrėkių taip pat pasitaikydavo apie du kartus per mėnesį. Dabar atvirkščiai: nuolat matomi atodrėkiai ir porą kartų per mėnesį naktimis pašąla. Orai ir klimatas keičiasi.
– Išėjusi į lauką nesijaučiate kaip pavasarį?
– Bent jau trečiadienį jaučiausi kaip balandžio pabaigoje: žemė kvepia, augalai pradeda lįsti, saulė šviečia, viskas žydi. Mano kieme jau lenda garšvos, pas kitus snieguolės žydi, miškuose žibutės, grybus kažkas renka, leidžia sulą.
Pirmasis toks išskirtinis laikotarpis buvo 2008-aisiais, kai pirmąkart vidutinė metinė temperatūra, parodanti klimato kaitą ir temperatūros augimą, pasiekė gana dideles aukštumas ir per visą žiemą 2008-aisias metais, jeigu prisimenate, nebuvo sniego. Vasario mėnesį mūsų žemdirbiai išėjo arti laukų, o kovo mėnesio pabaigoje pražydo alyvos. Tada vis tiek buvo drungna, o ne šilta, kaip dabar. Per visą žiemą lijo lietus, žydėjo našlaitės.
2007-aisiais buvo taip pat šilta. Buvo tarsi 2008-ųjų preliudija. 2019 metai buvo patys karščiausi nuo matavimų pradžios – 1,9 laipsnio yra labai daug. Sakyčiau, kad priartėjome prie tos ribos, kai jau bijojome, kad neperžengtume 1,5 laipsnio. Dabar jau beveik remiame 2 laipsnių ribą. Pasaulis pažengęs ne iki tiek, bet jau per 1,2 laipsnio kai kurios vietovės yra peržengę.
Kadangi šioje srityje dirbu labai ilgai, bandžiau suskaičiuoti, kiek metų kalbu apie klimato kaitą. Greitai bus 30 metų. Man labai patinka žurnalistų klausimai: „Ar tikrai klimatas kinta? Iš ko jūs matote?“ Sakau: „O jūs nematote?“ Reikia būti visiškai aklam, kurčiam, kad nematytum, kaip klimatas kinta.
Dabar atvirkščiai: nuolat matomi atodrėkiai ir porą kartų per mėnesį naktimis pašąla. Orai ir klimatas keičiasi.
– Ar šiemet sulauksime žiemos?
– Prognozavome, kad paskutinį dešimtadienį dar gali rimtai pašalti, tačiau šis džiaugsmingas reikalas sumenko. Dabar manoma, kad viena ar kita žiemiška diena gali pasirodyti. Buvo manoma, kad gal vasarį, kuris yra šalčio ir pūgų mėnuo, tačiau dabar vasario pradžia bus šilta, kaip ir sausio vidurys.
Minėjau, kad šie metai yra išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Eurazijoje, kurią šildome, nes mūsų atlantiniai ciklonai yra tokie galingi ir greiti, kad jie pasiekė Jakutiją. Anksčiau žiemą gaudavome Sibiro anticikloną, o dabar jis negauna energijos iš Arkties, kur ledynai nutirpo. Mes jau šildome ir Aziją, ne tik save. Visi esame vienoje valtyje.
– Jūsų žodžius patvirtina ne tik ilgametė patirtis, bet ir tarptautiniai tyrimai. Vienas jų – „GreenMatch“ tyrimas, skelbiantis, kad mūsų regionas nuo klimato kaitos nukentėjo labiausiai. Jūsų manymu, mums tai rūpi?
– Nežinau. Bent iš klausimų, kurių gaunu 3–4 per savaitę, manau, kad niekam nerūpi, nes jie vis kartojasi. Ar mes kalbame, ar nekalbame, aš turiu vieną pasiūlymą: klimatologai pasakė, kad klimatas keičiasi, ir, jeigu 3–4 kartus per savaitę jūs to klausiate, klimatas nuo to nei nustos keistis, nei kas nors radikalaus įvyks, nes tai ne orai, o klimatas. Labai dažnai klimatas ir orai yra painiojami. Orų gali būti įvairiausių, jie keičiasi keliskart per dieną, o klimatas yra ilgas procesas. Mes skambiname varpais, nes jis pradėjo kisti labai sparčiai. Nuo septinto dešimtmečio jis kinta taip sparčiai, kad paprastai klimato kaitos žmogus neturėtų matyti per savo gyvenimą, o dabar pokyčiai yra akivaizdūs ir per vaiko gyvenimą, ne tik per suaugusiojo. Dažnai girdimas argumentas, kad klimatas kito ir anksčiau. Taip, jis kito per milijonus, bet ne per 20–30 metų, kai vyksta labai spartūs pokyčiai ir jie darosi netgi labai pavojingi.
– Ar Jūs sakote, kad per 30 metų mes Lietuvoje vis dar konstatuojame klimato kaitą, o ne keliame klausimus, ką su tuo daryti?
– Negalvokite, kad mes išskirtiniai. Kadangi man teko ilgą laiką dirbti šioje srityje, aš važinėjau susitikti su pasaulio klimatologais, kurie susiduria su tais pačiais klausimais: „Ar tikrai klimatas kinta ir kas čia bus?“ Aš siūlau tuos klausimus, kuriuos žurnalistai užduoda po kelis kartus per savaitę, užduoti tiems asmenims, kurie yra atsakingi už priemonių pritaikymą. Tai, kad mes ką nors pasirašome ir vyksta debatai iki muštynių – kas iš to? Nutariama, kur padėti kablelį. Reikia vykdyti tai, ką pasirašome, o ne tik konstatuoti, kad klimatas kinta.
Ilgą laiką daugelyje pasaulio šalių šis klausimas buvo labai aštrus: vieni aiškino, kad kinta, kiti ne. Vieni sakė, kad nekinta, esą artėja naujas ledynmetis. Galiausiai priėjo prie išvados, kad klimatas kinta ir tai yra žmogaus nuopelnas. Reikėtų užduoti klausimą valdžios atstovams, pramonininkams ar mokslininkams, ką jie padarė per tą savaitę, kokias technologijas pritaikė, kokius mokslinius tyrimus atliko. Dabar jau yra išleistos knygos, kuriose kalbama ne apie klimato kaitos sustabdymą, o apie prisitaikymą: ką daryti, kad mes neišnyktume. Kai paklausite atsakingų žmonių, gal kas nors pajudės.
– Antrus metus iš eilės biudžeto skylės kaišomos iš klimato kaitos fondo.
– Galvojama, kad šitaip prisitaikysime: nuimsime pinigus, klimatas išsigąs ir nustos kisti. Ne viskas grįsta pinigais. Pirmiausia yra švietimas, reikia remti jį, kad žmogus suprastų, kas vyksta ir ar yra grįžtamasis procesas. Ar mes jau taip nužingsniavome, kad grįžtamojo ryšio atgal nėra ir reikia galvoti apie prisitaikymą. Nenukeliausime kažkur, kaip fantastiniuose filmuose, susiradę naują planetą, kur vietos gali ir neužtekti. Galų gale reikia naujų technologijų, veislių, kad augalai nesikankintų prie dabartinio klimato. Mes kaip įpratome burokus ar bulves auginti, taip nenoriai ir judame iš tos vietos. Žinoma, būtina pradėti nuo savęs, o čia pinigų nereikia: išjungti lemputę, kai jos nereikia, kad mūsų prietaisai būtų tausojantys energiją ir pan.
– Sakote, kad reikia prisitaikyti, nes procesas yra nebegrįžtamas. Vienas iš tyrimų sako, kad, kylant vandenynų lygiui, greičiausiai mūsų regione jis galėtų pakilti iki vieno metro. Tokiu atveju užtvindymo pavojus iškiltų Palangai, Neringai, bet neaišku kada, sakykime, artimiausią dešimtmetį. Ar apie tai kalbama?
– Kalbama. Kai dirbau Aplinkos ministerijoje, vykdavo seminarai ir konferencijos, buvo atliekami tyrimai. Labai dažnai išeinama ir sakoma, kad, Arkties vandenyne ištirpus visam ledui, paskęsime. Tokiu atveju siūlau pasimokyti fizikos, nes Arkties vandenyne ledas yra vandenyje, jis daug vandens išstūmęs jau dabar ir to pakilimo beveik nebebus iškilus. Keičiasi vandens sudėtis, spalva, visai kitas įšilimas. Šalia viso to, kad ištirps visas ledas, pradeda tirpti amžinojo įšalo zona ir atsiveria ertmės, iš kurių veržiasi natūralus metanas, dar labiau spartinantis klimato kaitą. Viskas yra grandininėje reakcijoje. Klimato sferos yra tarpusavyje susijusios ir, pakitus vienai, automatiškai kinta kitos. Labiausiai yra pažeidžiama atmosfera, o po to ir biosfera, kur mes gyvename.
– Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas sako, kad kovą su klimato kaita pasaulio valstybės pralaimi.
– Kol kas pralaimi, nes mes daugiau viską darome atvirkščiai: ne kovojame, o skatiname. Vieną dieną pasirašome, o kitą dieną nutariame, kad nebereikia. Jeigu mums atrodo gražiau mūsų politiniai žaidimai, tai nuo to klimatas nenustoja kisti.
Išsamiau – laidos „Svarbus pokalbis“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
