Lietuvoje

2020.01.19 13:24

Biržiečio karvedžio istorija: atsidūrė caro kariuomenėje, pasikeitė pavardę ir išsižadėjo šeimos

LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2020.01.19 13:24

Svarbiausias sovietų armijos karvedys Georgijus Konstantinovičius Žukovas iki šiol populiarus filmų personažas. Giminystės ryšių su minėtu herojumi turinti Rita Juknevičienė LRT TELEVIZIJAI sako, kad Žukovas buvo kilęs nuo Biržų, tačiau, atsidūręs caro prieglobstyje, pasikeitė pavardę ir atitrūko nuo giminės.

Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos satyroje generolas Žukovas – vienas juokingiausių personažų. Rusijoje šis filmas uždraustas: ne taip turi būti rodomi rusai didvyriai.

„Rusijoje TRS didžiosios žvaigždės, tie apdovanojimai, tikrai buvo dalijami ne kasdien, tik Brežnevo laikais jos buvo devalvuotos. Juos suteikdavo už labai ryškius nuopelnus. Su tomis trimis didvyrio žvaigždėm jis (G. K. Žukovas – LRT.lt) jau buvo lyderis, o gavęs dar ketvirtą, tapo absoliučiu lyderiu.

Jis buvo įsitvirtinęs kaip geriausias karys, pergalės maršalas. Rusijoje išvis karys labai šventas reikalas. Kai pats mokiaus jūreivystės mokykloje Leningrade, močiutė man yra užleidusi vietą tramvajuje. Įsivaizduojate? Čia nesuvokiamas dalykas“, – sako karo istorikas, prof. dr. Valdas Rakutis.

Po karo Sovietų Sąjungoje jam statė paminklus. Rusijos prezidento įsakymu buvo įsteigtas aukštiesiems karininkams teikiamas jo vardo ordinas. Jis laikytas išskirtinių gabumų strategu. Antrojo pasaulinio karo metais jis atrėmė nacių puolimą prie Maskvos, Leningrado ir Stalingrado, galiausiai sėkmingai nuvedė sovietų armiją iki Berlyno. Sakoma, kad generolui Žukovui nerūpėjo nuostoliai. Jam rūpėjo tik pergalė.

Legendinis SSRS maršalas Georgijus Žukovas galėjo būti vaikystės takų išsižadėjęs Jonas Žukas iš Biržų krašto

Rusijoje TRS didžiosios žvaigždės, tie apdovanojimai, tikrai buvo dalijami ne kasdien, tik Brežnevo laikais jos buvo devalvuotos. Juos suteikdavo už labai ryškius nuopelnus

„Yra tokia rusiška kariavimo maniera, tai jis labai ryškus jos atstovas. Nesvarbūs kareiviai, svarbiausia – pasiekti rezultatą. Iš dalies svarbūs tie kareiviai, bet jeigu jau jie miršta, tai jau čia jų reikalas. Juo pasitikėjo Stalinas. Tiek pasitikėjo, kad turbūt vieninteliam leisdavo išsakyti kritiką. Todėl, kad jis buvo tiesaus charakterio. Kariai turi sakyti, ką galvoja. Buvo prasčiokas, grubus, keikėsi – toks sovietinis rusiškas žmogus. Su komanda jam lengviausiai eidavo susitarti.

Esminiai momentai, kai jis suveikė, tai Kolchingolo upės operacija. Lietuvoje ji mažai žinoma, bet tai buvo japonų ir rusų ankstyvieji karai. Tada jis įrodė esąs vadas. 1940-ų metų Maskvos krizė buvo Žukovo reikalas: jį atšaukė iš Leningrado, pasiuntė į Maskvą, kur buvo visiškas chaosas. Sovietų kariuomenė buvo visiškai pairusi, net nežinojo, kur armijų štabai dedasi. Žukovas buvo tas žmogus, kurį siųsdavo ten, kur buvo labai blogai“, – pasakoja istorikas.

Šaknys Lietuvoje

Apie šlovingąjį generolą Georgijų Žukovą LRT TELEVIZIJOS pašnekovė ponia Rita yra perkaičiusi, matyt, viską, kas tik parašyta. Maršalo atsiminimų knygą ji su ponu Kastyčiu, ko gero, galėtų cituoti mintinai. Jiedu – pusbrolis ir pusseserė, dabar vilniečiai, o kilę nuo Biržų. Judviejų mamos – Anelė ir Aleksandra Žukaitės – buvo seserys, abi seniai mirusios. Tos mamos turėjo brolį Joną Žuką. Rita, Kastytis, plati jų giminė, kaimynai Biržuose ir visi jų šeimą pažinoję tvirtina, kad legendinis sovietų generolas Žukovas iš tikrųjų buvo J. Žukas.

Buvo 20 amžiaus pradžia. Žukų šeimoje augo 10 vaikų – penki broliai ir penkios seserys. Ritos mama Aleksandra iš seserų buvo vyriausia. Gyveno gausi šeimyna Karajimiškio kaime, pora kilometrų nuo Biržų. Tėvas Petras Žukas ir mama Konstancija Žukienė, kad išmaitintų dešimt savo vaikų, sukosi kaip išmanė. Šeimos pagrindinis rėmėjas buvo gretimo Mantagailiškio kaimo dvaras.

„Abu seneliai tarnavo dvare. Senelis buvo liokajus pono, kuris buvo vokietis, o jo žmona lenkė. Močiutė buvo kambarinė. Abu tarnavo ir ponas jiems davė 3,5 ha žemės. Tie ponai, kaip aš suprantu, kadangi jie labai gerai tarnavo, juos labai šelpdavo, pavyzdžiui, kokią sermėgą atiduodavo, kad vaikams pasiūtų, nes močiutė buvo labai naginga, pasisiūdavo ką reikia“, – pasakoja Rita Juknevičienė.

Juo pasitikėjo Stalinas. Tiek pasitikėjo, kad turbūt vieninteliam leisdavo išsakyti kritiką

Pono dovanotoje žemėje įsikūrę ir su dvarininkais artimai susibičiuliavę Žukai, įskaitant vaikus, neblogai pramoko vokiškai bei lenkiškai. Jonas buvo itin gabus, nuo mažumės linkęs į mokslus. Baigė keturias Biržų gimnazijos klases, mokykloje bičiuliavosi su būsimuoju poetu Juliumi Janoniu. Tačiau, dideliam sūnaus apmaudui, tėvas Petras Žukas gniaužė Jonuko norą siekti mokslo aukštumų ir atkakliai spaudė prie ūkio. Užaugęs Jonas dėl to labai pyko ant tėvo. Tėvo ir sūnaus santykiai, anot giminaičių, iki pat Jono išvykimo į Rusiją liko šalti. O išvažiavo Jonas iš gimtojo kaimo 1915-aisiais, eidamas devynioliktus metus.

„Paėmė į vaiską. Gavo šaukimą. Seneliai buvo išvažiavę į Rygą žąsų parduoti. Mūsų pagrindinis miestas buvo Ryga – kas gi tau važiuos 200 kilometrų į tą lenkyną? Mama jį išleido. Kaimynas nuvežė į Panevėžį, o seneliai grįžę labai išsigando. Su arkliu nuvažiavo į Panevėžį ir dar spėjo pasimatyti. Tai buvo jų paskutinis pasimatymas su sūnumi“, – kalba R. Juknevičienė.

Į caro kariuomenę paimto Jono likimo namiškiai ilgai nežinojo. Pirmas laiškas į Biržus atėjo tik po kelerių metų, kai Rusijoje nurimo 1917-ųjų metų revoliucija. Jonas savo šeimai rašė, kad iš pradžių buvo papuolęs Baltarusijon, paskui išvežtas į Petrogradą, ten pasitaikiusi galimybė baigti karo akademiją. Dar laiške Jonas užsiminė, kad vedė rusaitę. Deja, tų Jono laiškų neišliko. Ponia Rita tik pamena, jog jos mama Aleksandra pasakodavo, kad brolio laiškai iš Rusijos visada būdavo santūrūs ir atsargūs, naujienas Jonas, lyg ko bijodamas, pranešdavo puse lūpų, vis palikdamas namiškiams susiprasti patiems.

Kaimynas nuvežė į Panevėžį, o seneliai grįžę labai išsigando. Su arkliu nuvažiavo į Panevėžį ir dar spėjo pasimatyti. Tai buvo jų paskutinis pasimatymas su sūnumi

„Po tos revoliucijos, aišku, caro armijos, gal jis ir kokį laipsnį jau turėjo, gal ir karininkas jau buvo. Juos susėmė visus ir uždarė į Petropavlosko tvirtovę komunistai, kai atėjo į valdžią 1917-ais metais. Caro armijos karininkus. Įdomu, ką su mūsiškiais padarė, o šitas turbūt nutarė, kad gal... Nežinau, gal kad rusę buvo vedęs? Kaip jis užsiliko, kaip nebuvo nušautas ar kur paskandintas. Ir su močiute susirašinėjo, o mano senelio nemėgo. Jis ją labai mylėjo, jos vardas buvo Konstancija“, – sako Rita.

Atitrūko nuo šeimos

Kaip Jonas gyveno Rusijoje, kaip kilo karinės karjeros laiptais, biržiečiai giminės nežinojo. Džiaugėsi bent tuo, kad nuo šeimos atskilęs brolis nepamiršta savų, retkarčiais brūkšteli laiškelį. Deja, vieną dieną Jonas ryšį su šeima nutraukė.

„Nustojo bendrauti kažkur apie trisdešimtus metus. Tėvai pasakodavo, kad jis laiške rašė, jog, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, man reikia keisti pavardę ir daugiau prašau nerašyti man, neieškot, ir aš jums nerašysiu. Toks buvo paskutinis jo laiškas. Norėjo nebūti užmuštas tiesiog, nes, matyt, jau buvo su šiokiu tokiu laipsneliu, kai švonderiai, komunistai, atėjo. Aišku, kad užsiliko tik tie, kurie nuėjo“, – teigia R. Juknevičienė.

Istorijos skiriasi

Savo atsiminimų knygoje generolas Žukovas pasakoja, kad jis gimė Rusijoje, Kalugos srityje, Strelkovkos kaime, neturtingoje valstiečių šeimoje. Nurodoma gimimo data sutampa su biržiečio Jono Žuko – 1896-ieji. Tie patys ir išėjimo kariuomenėn metai – 1915-ieji. Maršalas atsiminimuose pasakoja tapęs eiliniu kareiviu ir jau pirmuosiuose mūšiuose buvęs sunkiai sužeistas, sirgęs šiltine.

Karvedžių biografijas tyrinėjantis istorikas atkreipia dėmesį, kad šaltiniuose pateikiami skirtingi Žukovo biografijų variantai, kaip, beje, ir ankstyvosios jo nuotraukos, o kai kurios nesutampančios detalės verčia svarstyti, ar nėra išgalvotos.

„Ten daug keistų dalykų. Viena iš paskutiniųjų versijų, kurią man pavyko sužinoti, kad jo tėvas, atseit, pamestinukas. Tada išvis neaišku, kokios jisai kilmės. Jį neva priėmė moteris, kuri davė savo pavardę. Turėjo būti amatininku, išvažiavo į Maskvą pas dėdę, mokėsi amato, bet prasidėjo pirmasis pasaulinis karas ir jį sumobilizavo į kariuomenę. Matote, labai svarbi ta jo prasčiokiška kilmė. Paskui, nuo 1920-ų metų, jo karjera vyksta labai greitai“, – sako istorikas V. Rakutis.

Tėvai pasakodavo, kad jis laiške rašė, jog, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, man reikia keisti pavardę ir daugiau prašau nerašyti man, neieškot, ir aš jums nerašysiu. Toks buvo paskutinis jo laiškas

Kas galėtų paneigti, kad išsižadėti tikrosios savo biografijos Jonui Žukui buvo naudinga? Biržiečiai giminės spėja, kad įsigalėjus Stalino režimui, likti Žuku Jonui tapo itin pavojinga. Kažin, kaip būtų susiklosčiusi Jono karjera, jei būtų iškilę faktai apie tai, kad tėvai ir jis pats jaunystėje turėjo artimų ryšių su vokiečiu dvarininku, kad jo broliai Biržuose priklausė buržuazinei, kaip režimas laikė, organizacijai – Šaulių sąjungai? Galbūt versija apie bemokslį rusą bernioką jam iš tiesų buvo patogesnė, negu faktai apie prakutusį ambicingą svetimtautį?

„Tai visiškai įmanomas dalykas. Tais laikais reikėjo turėti popierius, kurie padėtų daryti geresnę karjerą. Tarp kitko, čia nėra būdinga tik sovietų kariuomenei. Lietuvos karininkai sulietuvindavo savo pavardes, Lenkijoje – sulenkindavo.

Apie lietuviškas šaknis esu girdėjęs dar sovietmečiu. Tokių kalbų būdavo. Nesu ekspertas tuose reikaluose, bet kuo va išsiskiria šitas žmogus, tai individualistiniu charakteriu. Čia rusams labai nebūdingas dalykas, nes jie daugiau kolektyvistiniai žmonės. Vadai ten įdomūs. Raudonojoje armijoje buvo nemažai lietuviškos kilmės vadų, Gurevičius, pavyzdžiui, kurie per 1937-ų metų valymus nukentėjo. Lapis toks buvo. Kova dėl išlikimo po Lenino mirties, atėjus Stalinui, buvo labai intensyvi ir reikėjo prisitaikyti“, – pasakoja karo istorikas.

Išsamiau – laidos „Istorijos detektyvai“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

Legendinis SSRS maršalas Georgijus Žukovas galėjo būti vaikystės takų išsižadėjęs Jonas Žukas iš Biržų krašto