Lietuvoje

2020.01.13 10:48

Laisvės premiją gavęs Kentra prisiminė brolio žodžius: „Albinuk, nebėra Lietuvos“

už laisvę kovojo visa šeima; atnaujinta 11.20
Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.01.13 10:48

Iškilmingo Seimo posėdžio metu laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai įteikta Laisvės premija. Sausakimšoje parlamento Kovo 11-osios salėje skambėjo padėkos kritusiems už Lietuvos laisvę, dainos ir linkėjimai nepamiršti kovų, atvedusių į nepriklausomybę.

Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra, gimęs 1929 metais, buvo jauniausias vaikas Onos ir Juozapo šeimoje. Jo tėvas buvo ūkininkas, siekęs, kad Šilalė taptų mūriniu miesteliu ir savo lėšomis nupirkęs žemės sklypą, kuriame buvo molio, tinkamo plytų gamybai. A. Kentros mama Ona, gimusi Čikagoje, ugdė ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus.

„Rengdavo literatūrines popietes, kur buvo skaitomi Vakarų Europos rašytojų kūriniai. Jai buvo labai svarbi Lietuvos istorija ir, savaime suprantama, Lietuvos ateitis. Todėl labai sąmoningai pasirinko nepasitraukti iš Lietuvos, o pasilikti ir ginti ją nuo okupacijų“, – sakė Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Pasipriešinime dalyvavo visa šeima – keturi sūnūs buvo partizanais, o mama su dviem dukromis buvo ryšininkės. Tądien, kai Šilalės miškuose davė priesaiką, A. Kentrai tebuvo 16 metų. Jis lygiavosi į savo brolį Joną Kentrą-Rūtenį, kuris karsėjo griežtumu ir teisingumu.

Kentrų šeimos lemtis buvo niūri. Jaunėlis Albinas, kaip nepilnametis, buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Po sunkių metų lageryje jis, per klaidą, išėjo kita pavarde, todėl galėjo įstoti ir baigti Vilniaus universitetą. Ten jis baigė anglų kalbos ir literatūros studijas, įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame studentai galėjo mokytis užsienio kalbų, klausytis laisvojo pasaulio radijo laidų.

„Albino užsispyrimo ir sumanumo dėka, pogrindiniais būdais geriausiais lietuvių dailininkų darbais buvo išpuoštas Vilniaus universitetas, tai išlikę iki mūsų dienų. Albiną Kentrą – žmogų su kamera – matome beveik visuose istorinės atminties renginiuose, bet ne ant scenos sakantį kalbas, nors pasakyti turi ką, o su kamera, kuriantį archyvą Lietuvai“, – kalbėjo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Pats A. Kentra iškilmingo posėdžio metu dėkojo už suteiktą premiją ir sakė, kad skiria premiją seserims, broliams, šeimai, Šilalei, Vilniaus universitetui, Žemaitijai ir, apskritai, visai Lietuvai.

„Šiandien mes švenčiame ir laisvės dieną todėl, kad mūsų laisvės kova visuomet buvo sąskambyje su tautos giesme. Dėl to, mes laimėjome tą laisvės dieną. Dėl laisvės aukojosi daug kilnių žmonių, ypač kaimo žmonių, kurie visomis išgalėmis rėmė Lietuvos laisvės kovotojus. Dėl to jiems teko patirti tardymus, kalėjimus.

Laisvės kovotojai gynė kiekvieną Lietuvos žemės pėdą, už ją aukota daug gyvybių. Šiandien, kur mes beriame sėjamą grūdą, už tai, kad mes galėtume tai daryti, jiems numirti reikėjo“, – kalbėjo A. Kentra, pridurdamas, kad Lietuva už savo laisvę kovėsi viena.

Jis prisiminė, kad jo šeimos kova už laisvę prasidėjo tuomet, kai brolis Jonas, per paties sukonstruotą radiją, išgirdo ir graudžiai pasakė: „Albinuk, nebėra Lietuvos.“

Pagerbė tylos minute

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kreipdamasis į susirinkusiuosius parlamente kalbėjo, kad visi, dalyvavę Sausio 13-osios įvykiuose, kad gyvenimas iki lemtingos nakties ir po jos buvo visiškai kitoks. Pasak jo, tai buvo lūžis mūsų tautos istorijoje bei virsmas mūsų savimonėje.

„Kai vakarai ankstėja, vis džiugiau sutinkame kiekvieną rytą. Dienos ilgėja šiandienos žmonėms, bet prieš 29-erius metus diena nebeprašvito ir sustingo keturiolikai didvyrių“, – sakė Seimo pirmininkas, pakvietęs prisiminti žuvusiuosius Sausio 13-ąją ir pagerbti juos tylos minute.

Kaip Kovo 11-osios salėje kalbėjo V. Pranckietis, išaušusi ilgėjanti diena buvo tuščia ir neteikianti džiaugsmo: „Bet ar galima džiaugtis, kai tavo laisvę ką tik apipylė krauju ir sumalė tankų vikšruose. Susidorojo su gynėjais, buvusiais be ginklo, be pykčio, tik su siekiu būti savo teisėtai pasiektoje laisvėje.“

Parlamento vadovas kalbėjo, kad kai pilki grindiniai sugėrė jaunų žmonių kraują, buvo paskelbta, kad sužeistiesiems reikia kraujo. Anot V. Pranckiečio, žmonės atidavė dalį savęs kovojusiems prie šturmuojamų pastatų ir nevadino to auka.

„Tą dieną, tą ilgėjančią dieną vieni Lietuvos vaikai ėjo ginti laisvės, kiti – maži vaikai – liko žaisti namuose, o motinos užtikrino rūpestį, saugumą ir kryptingą supratimą, kad užaugę tęstų – kurtų laisvą laisvų piliečių šalį. Tada dar ne visi suprato, kiek daug pakeitė ši kruvina naktis, kaip viskas po jos pasikeis ir kad bereikalingų aukų nebuvo“, – kalbėjo V. Pranckietis.

Prisiminė lemtingus įvykius

Žodį Seimo salėje tarė ir laisvės gynėjas Robertas Gradauskas. 1991-ųjų sausį jis dar buvo studentu, mokėsi Kaune. Išlaikęs egzaminą jis lėkė į Vilnių ginti laisvės ir prie Televizijos bokšto buvo sunkiai sužeistas.

Norėčiau pasakyti, kad daug gražaus laiko prabėgo, mūsų valstybės kelias buvo vingiuotas, bet kuriuo atveju – tai buvo mūsų, Lietuvos žmonių, nueitas kelias.

„Tą lemtingą naktį man buvo 21-eri metai. <...> Norėčiau pasakyti, kad daug gražaus laiko prabėgo, mūsų valstybės kelias buvo vingiuotas, bet kuriuo atveju – tai buvo mūsų, Lietuvos žmonių, nueitas kelias. Ne okupantų nuvestas, o mūsų nueitas, mūsų žingsniais“, – kalbėjo R. Gradauskas.

Jo sūnui šiuo metu yra tiek pat metų, kiek pačiam R. Gradauskui buvo 1991-ųjų sausio 13-ąją. Kalbėdamas apie tai, ką galėtų pasakyti savo sūnui, R. Gradauskas sakė: „Aš tarčiau – pažiūrėkite į žuvusiųjų gimimo metus, kiek jiems metų buvo: 22, 28, 17, 24, 21, 17, 24, 21, 20.“

Pasak jo, Sausio 13-ąją ginti laisvės besirinkę žmonės kiekvienas turėjo savo motyvus. Kaip kalbėjo R. Gradauskas, dalis jų galvojo apie laisvę, kiti savo mintis realizavo žodžiais, o tų žodžiu padrąsinti kiti atvyko į Vilnių.

„Visa tai – tautos bendra mintis, bendra mintis – išsiliejo tuo, kuo mes tapome. Atvažiavo tankai ir tauta sustojo prie Televizijos bokšto kaip vienas kūnas. Mes stovėjome taip, tarsi vienas kitą jaustume taip, kaip savo kūno dalį. Susikibome rankomis ir minties pasitraukti į šoną nebuvo.

Atvažiavo tankai, išsirikiavo prieš mus. Didelis variklių gausmas užmušė visas mintis, jauti, kaip po kojomis dreba žemė, matai išsirikiavusius kareivius ir neturi jokių minčių, kad gali išeiti sveikas ar kitaip pasitraukti: prieš tave – priešas, o už tavęs – žmonių viltis“, – pasakojo laisvės gynėjas, pridurdamas, kad žmonės buvo pasiruošę už laisvę paaukoti gyvybes.

Jis taip pat kalbėjo, kad pyktis ir kai kurių valstybių priešiškumas niekur nedingo bei priminė Sakartvelo, Ukrainos istorijas.

Dvasios pavergti nepavyko

2013-ųjų Laisvės premijos laureatas, kardinolas Sigitas Tamkevičius iškilmingame posėdyje kalbėjo, kad giliai atmintyje jam įsirėžė vaizdas, kurį, aukodamas mišias sausio 13-ąją, jis matė per Seimo koridoriaus langą.

„Vieni vyrai nešė armatūrą ir statė barikadas, o kiti karštai meldėsi, nes visiems buvo aišku, kad mūsų laisvę gali apginti tik Dievas. Sausio 13-oji liko kaip mūsų tautos Golgota, tačiau ji yra ir mūsų tautos pasididžiavimas. Su Dievo pagalba apgynėme laisvę“, – sakė S. Tamkevičius.

Kaip kalbėjo kardinolas, okupantai fiziškai mus pavergė ir mes neturėjome jėgų jam pasipriešinti. Tačiau jam rūpėjo pavergti ir mūsų dvasią, bet to padaryti nepavyko.

„Negelbėjo ir galingas represinės KGB struktūros bei sovietinės propagandos aparatas, turėjęs tikslą, kad mes, pamiršę Dievą ir tėvynę, šlovintume savo pavergėjus. Jis nepajėgė pavergti lietuvio sąmonės ir uždaryti jos į dvasinį lagerį“, – kalbėjo kardinolas.