Lekiančios kulkos, žmonių riksmai, baimė, kad Lietuva neteko laisvės ir nerimstanti kova, kad tėvynė būtų nepriklausoma. Tokią Sausio 13-osios naktį prisiminė buvęs LRT darbuotojas Vladas Turčinavičius, lemtingą naktį saugojęs Radijo ir televizijos pastatą. „Aš pamačiau minią žmonių, kurie degino laužus, gėrė arbatą ir vėl man nušvito veidas, kad niekas dar neprarasta“, – Sausio 13-osios minėjimui skirtame renginyje sakė V. Turčinavičius.
Lemtingus sausio įvykius prisiminęs buvęs LRT darbuotojas Vladas Turčinavičius pasakojo buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Kino specialistu dirbęs vyras buvo tuomečio Valstybinio radijo ir televizijos komiteto narys. Jis pasakojo, kad 1988-aisiais komitete susikūrė Sąjūdžio taryba, kurios nariu jis ir tapo. Kiek vėliau tapo ir Vilniaus miesto savivaldybės deputatu.
„Tai suteikė drąsą ir veiksmą. <...> Daug kas tikėjo, kad nieko nebus, kad amžinai bus taip (kad Lietuva nebus laisva – LRT.lt). O aš jiems sakiau – ar gali amžinai būti tas, kas atėjo su ginklu, teroro būdu į valdžią? Aišku, kad ne“, – pasakojo V. Turčinavičius.
Žinią gavo iš Skirmanto Valiulio
Prisimindamas 1991-ųjų sausio įvykius V. Turčinavičius pasakojo, kaip kartu su kitais LRT darbuotojais gynė radijo ir televizijos pastatą: „Sausio 12-ąją gavau įpareigojimą iš Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos ginti radijo namus. <...> Na, ir 18 val. mes susirinkome ir tarėmės, kaip mes čia ginsime.“
Atsinešėme lentų, užkalėme skersai ir išorės, ir vidines duris, o laiptus užklojome stalais, kad nepakiltų į viršų.
V. Turčinavičius prisiminė, kad apie 20 val. jį ir kitus, saugojusius radijo pastatą, pasikvietė Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Skirmantas Valiulis. Jis visiems pranešė, kad yra žinių, jog Radijo ir televizijos pastatas gali būti puolamas, todėl turi būti saugomas, bet jokia fizinė jėga negali būti naudojama.
„Mes grįžę apsitarėme, kad mums reikia užbarikaduoti radijų namų duris. Stalino laikų pastatas – sienos storos, durys dvigubos. <...> Atsinešėme lentų, užkalėme skersai ir išorės, ir vidines duris, o laiptus užklojome stalais, kad nepakiltų į viršų, kur yra redakcijos, garso aparatinė studija, o taip pat, trečiame aukšte įrengta „Panoramos“ studija“, – prisiminė V. Turčinavičius.
Jis pasakojo, kad per aparatinės langus matė pro šalį važiuojančius tankus ir su nerimu laukė, kada tankai pasuks prie Radijo ir televizijos pastato. Kaip kalbėjo V. Turčinavičius, iš pradžių jie matė tankus, važiuojančius Televizijos bokšto pusėn. Po vidurnakčio, apie pusę pirmos, pasak jo, prie Radijo ir televizijos atvyko kelios tanketės ir vienas tankas.
„Ir žiūrime, kad jau suka į Žemaitės gatvę ir į Konarskio. Tankas atsistojo ant kryžkelės, tanketės dvi sustojo prie radijo namų, o ten – daugybė žmonių, saugojusių pastatą. Mes nežinojime, bet kitas pastatas buvo užimtas labai greitai, išvaikyti žurnalistai, redakcijos.
Na, o mes buvo viduje, laiptinėje išjungėme šviesą, stovėjome prie antro aukšto betoninės sienelės. Stovėjome ir klausėme, kaip prie durų spiegia mėtomos moterys, mušami žmonės, nes bandoma buvo prieiti prie durų. O jie priėjo ir nieko negalėjo padaryti, negalėjo įeiti. Tai tęsėsi gal pusantros valandos“, – pasakojo V. Turčinavičius.
Į langus pasipylė šūviai
Jis prisiminė, kaip iš lauko buvo šaudoma į pastatą. Kulkos strigo pastato sienose, o vėliau, kai buvo per langus šaudoma į vidų, ir lubose. Kaip pasakojo V. Turčinavičius, į langus lėkusios kulkos nė vieno iš jų nepalietė, o prašvilpė tiesiai virš galvų.
„Mes kritome už tos mūrinės sienelės. Išgirdome, kad su buože daužo stiklo, lango rėmo likučius. Atidarė langą ir įlipo vienas desantininkas. Bandė nulipti ir nusirito į cokolinį aukštą, o pasikėlęs pradėjo ardyti duris. Paskui įlipo kiti, gal trys, ir mes pasitraukėme į koridorių, ten buvo durys su stiklais. Mes matėme, kaip jie ardė barikadas, lupo lentas. Kai jie atidarė duris, mes pasitraukėme į garso aparatinę“, – apie tai, kas Radijo ir televizijos pastate dėjosi sausio 13-osios naktį pasakojo V. Turčinavičius.
Mes matėme, kaip jie ardė barikadas, lupo lentas. Kai jie atidarė duris, mes pasitraukėme į garso aparatinę.
Buvęs LRT darbuotojas prisiminė, kad kai pasigirdo pirmieji tankų šūviai, visi labai išsigando. Anot jo, buvo merginų, kurios pastato viduje slėpėsi spintose. Nuo tankų šūvių garso, kaip pasakojo V. Turčinavičius, iškrito pastato langai.
„Mes užsidarėme, akustinės durys, šiek tiek girdėjosi, kad koridoriumi kažkas vaikšto, bet įeiti jie ten negalėjo, nes durys labai masyvios. Mes ten gal iki 4 val. ryto buvome. Buvo monitorius, matėme Eglės Bučelytės („Panoramos“ vedėjos – LRT.lt) kalbą, kaip ji pranešė Lietuvai viską“, – prisiminė V. Turčinavičius.
Pamatęs, kad nutrūko televizijos transliacija, V. Turčinavičius sakė turėjęs nuspręsti, ką daryti toliau. Tuomet, pasitarę, aparatinėje užsidarę vyrai, kartu su V. Turčinaviumi, nutarė, kad reikia išeiti. Bedarydamas duris jis sulaukė smūgio buože į kairįjį petį: „Desantininkas buvo mažo ūgio, pamatęs, kad mes ten aštuoniese, išsigando, pradėjo spiegti, rėkti, galbūt norėjo, kad pagalba ateitų.“
„Nušvito veidas, kad Lietuva laisva“
Kaip pasakojo V. Turčinavičius, gynėjai iš Radijo ir televizijos pastato išėjo itin nusiminę. Jie pamatė minią žmonių, greitosios pagalbos automobilį, į kurį kėlė sužeistą žmogų, ir stovinčias tanketes: „Iš jų girdėjosi balsas, toks lojantis, kuris sakė, kad yra Nacionalinis gelbėjimo komitetas, kad „jau Landsbergio „klika“ nuversta, mes dabar jus išlaisviname“. Tokie maždaug buvo žodžiai.“
Jis prisiminė matęs verkiančius, išgąsdintus žmones. Perėjęs į kitą S. Konarskio gatvės pusę jis pamatė, kad buvo šaudoma į gyvenamojo namo pusę, kuris stovi tiesiai prieš Radijo ir televizijos pastatą.
Netrukus po to jis sėdo į turėtą automobilį ir važiuodamas link namų nutarė užsukti į Seimą. „Ten, Seime, buvo postai, ten buvo mano kolegos. Gal du postus aplankiau, papasakojau, kas vyko, jie papasakojo, ką sakė žmonės atvykę nuo Televizijos bokšto.
Aš pamačiau minią žmonių, kurie degino laužus, gėrė arbatą ir vėl man nušvito veidas, kad niekas dar neprarasta, kad mes gyvename, kad Lietuva yra laisva, o mūsų išrinkta valdžia gyvuoja ir dirba“, – pasakojo V. Turčinavičius.
Jis pabrėžė, kad tai, kas negyveno priespaudoje, gali nesuprasti, kokia brangi yra laisvė: „Ar gali įvertinti dabar jaunimas, kas yra laisvė? Sunku. Bet laisvą žmogų lydi pareiga. Laisvas žmogus yra įsipareigojęs prieš savo šeimą, tautą ir valstybę. To reikia, norint, kad mūsų tauta ir valstybė gyvuotų.“
Taip pat skaitykite
Buvusio LRT darbuotojo V. Turčinavičiaus pasakojimas yra Sausio 13-ąjai paminėti skirto renginio „Autentiški liudijimai: Sausio 13-osios dalyvių istorijos gyvai“ dalis.
