Lietuvoje

2020.01.12 13:38

Unikalus Sausio 13-osios įrašas: 2 val. 15 min. Naktis. Lietuvos radijas tyli

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2020.01.12 13:38

„Šiandien prisižiūrėjau. Iki gyvenimo galo man čia viskas stovės prieš akis turbūt“, – taip apie kruvinus Sausio 13-osios įvykius kalbėjo tą naktį LRT radijo korespondentės ligoninėje sutiktas jaunuolis. Tą naktį budėjusių žmonių išgyvenimai – pirmą kartą pilnai viešinamame žurnalistės radijo pasakojime.

Publikuojame Lietuvos radijo korespondentės Janinos Mecelicaites-Mateikienės Sausio 13-osios nakties įrašą, kurį ji iš savo asmeninių archyvų perdavė LRT radijo fondams. Iki šiol šis įrašas nebuvo pilnai viešintas.


„Šį įrašą darau prie Lietuvos televizijos ir radijo. 2 val. 15 min. Naktis. Aplink televiziją stovi tankai, Lietuvos radijas ir televizija apsuptas kareivių. Šiuo metu Lietuvos radijas tyli“, – garso pasakojimą iš Sausio 13-osios įvykių pradeda J. Mecelicaitė-Mateikienė.

Staiga pasigirsta stiprus sprogimo garsas, žmonių šūksniai, žurnalistės krūptelėjimas.

„Į žmones atsuka vamzdį! Kęstuti! O kur Vidas? (...) Šūvis ir aptemsta gatvės. Byra namų stiklai“, – skamba susijaudinęs J. Mecelicaitės-Mateikienės balsas.

„Po to – didžiulis šūvis ir visi stiklai išbyrėjo“

Šalia LRT pastato – daugybė žmonių. Sutikta moteris pasakoja, kad prie LRT atėjo vos prasidėjus įvykiams – atbėgo tiesiai iš namų. Vykstant pokalbiui aplink girdisi sprogimai.

„Ką matėm? Sužeistus žmones, kareiviai atsukę automatus šaudo, nežinau, kaip papasakoti, siaubas, šaudo į žmones, langai byra, stiklai... Čia yra siaubas, ne žmonės, bet gyvuliai. Kitaip negalima pasakyti – žmonės verkia, ten yra vaikų. Ir vis tiek žmonės stovi, saugo, sako, kad už Lietuvą“, – pasakoja moteris.

Šūvis ir aptemsta gatvės. Byra namų stiklai.

Šalia Lietuvos radijo ir televizijos pastato sutiktas vyras sako, kad žmonės vejami namo, raginami grįžti „pas savo žmonas“. Rusų kalba nuskambėjo ir pranešimas, kad „komitetas paėmė valdžią į savo rankas, o ilgai apgaudinėtas parlamentas nuverstas“.

„Po to – didžiulis šūvis ir visi stiklai išbyrėjo. Ten daug sužeistų, kadangi stiklai krito žmonėms ant galvų, daug kruvinų tikrai“, – vyro balse girdisi patirtas siaubas.

Ginti radijo ir televizijos atvyko žmonės iš kitų miestų – LRT žurnalistė kalbina iš vakaro į Vilnių iš Lazdijų atvykusį prokuroro padėjėją: „Specialiai važiavau į namus pasiimti lietuviškos vėliavos, kurią siuvausi tais karštais metais, kai už ją dar buvo galima turėti nemalonumų. Vakar buvau prie mūsų Aukščiausios Tarybos, budėjau, mačiau avariją, kaip susidūrė šarvuočiai. Žinoma, visi tuo momentu apsidžiaugė. Bet tai buvo mūsų trumpalaikė pergalė. (...) Priėjau prie krantinės ir čia išgirdau automatines salves, per radiją išgirdau, kad jau viskas, kad jau užimamas radijas mūsų“.

Vyriškis pasakoja išgirdęs tokią informaciją iš karto atlėkė prie LRT pastato. Jis kalba apie sužeistus žmones, prisimena, kaip kareiviai sprogdino įvairius užtaisus, o kareiviui užtaisą išmetus pro langą, jį pagriebė šalimais stovėjęs vaikinas. Tada užtaisas ir sprogo, sužeidė vaikino plaštaką.

„Ir vis grasinimai, liepia išsiskirstyti“

Pusė trijų nakties. Stovintys tankai nepaiso žmonių, pastato stiklai – išdaužyti. J. Mecelicaitė-Mateikienė sako, kad išsprogdinti stiklai krito ir ant jos. Budinti mokytoja išsigandusi tikina, kad tokiems svetimos valstybės karių veiksmams nėra jokių pasiteisinimų. Ji kalba, kad ilgos tankų bei tankečių kolonos važiavo lėtai, manevruodamos, moters teigimu, taip kareiviai siekė įbauginti susirinkusius žmones.

Žurnalistė kalbina vyriškį, kuris tuo metu, kai buvo šturmuojamas LRT pastatas, buvo vartus užstojusiame autobuse. Tokioje strateginėje vietoje pastatytas autobusas neleido į pastato vidų patekti kareiviams. Vyriškis pasakoja matęs, kaip desantininkas perlipo per autobusą ir per autobusą į žmonių minią pradėjo mėtyti vadinamąsias uždegtas šaškes. Vis dėlto jį sustabdė priėjęs kitas kareivis. Tik sustabdė ne norėdamas apsaugoti žmones, o savą techniką.

„Sakė, kad nepataikytų į savus, tai tas susilaikė, o paskui paėjęs toliau į priekį prie paradinių durų ten mėtė (degančias šaškes – LRT.lt). Vėliau pastebėjau vairuotojus iš Kupiškio, du desantininkai pribėgę su lazdomis ir automatu priglušino, aš jiems pasakiau, kad lįstų pro autobusą, jie išlindo ir atvažiavusi greitoji juos paėmė“, – prisimena vyriškis.

Pasiteiravus, ar nebijojo, vyras atsako, kad tuo metu drebėjo širdis, baiminosi, kad tik kareiviai nepamatytų jo šešėlio. Pamatę, kad pro autobusą prasibrauti nepavyks, kareiviai išėjo į gatvę, eidami šaudė į viršų.

Ir kulkos zvimbė pro galvas, ir tankai šaudė, bet žmonės nepalūžo, nė vienas nesiskirstė, nepabėgo.

„Vienam jaunuoliui nukirto pirštus prie pat mūsų autobuso. Jis blaškėsi, bet jį sugriebė keli vyrai ir nuvežė į traumatologinį, nes kaip tik greitoji buvo. Jis šoko pagautas nenorėjo (važiuoti – LRT.lt), bet jį įstūmė surištą. Baisūs dalykai. Ir vis grasinimai, liepia išsiskirstyti. Sakė, kad čia gelbėjimo komitetas, neliekite kraujo, kad buvo apgaudinėjama liaudis, o dabar Vyriausybė yra tikra, kuri stovi už mūsų vaikus, už mus pačius ir nori tik gero. Tai yra tikras melas. Tai visiems aišku“, – konstatuoja vyriškis.

„Stovėjome ir paprasčiausiai galvojome: kas bus, tas bus, mes nepasiduosime“

3 val. nakties, LRT žurnalistė – užbarikaduotoje Tarpmiestinėje telefono stotyje. Apie kareivių agresiją pranešta Helsinkiui, Švedijai, Tokijui, Frankfurtui, Izraeliui, informuoja darbuotojai. „Pranešėme, kad užimtas Radijo ir televizijos komitetas, bokštas, ministrų taryba, atakuoja tarptautinę ir tarpmiestinę telefono stotį. Pasakėme, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė okupuoja mūsų laisvą Lietuvą“, – konstatuoja vyriškis.

Šalia stoties būriuojasi taikūs žmonės, dega laužai, kai kurie žmonės čia praleido visą naktį, kiti laukia jau nuo ryto.

„Stovėjome ir paprasčiausiai galvojome: kas bus, tas bus, mes nepasiduosime“, – jaudinasi sutikta moteris.

„O ko čia bijoti? Ar to atvažiavome? Jei bijotume, būtume namie likę. Dėl to ir atvažiavome, iki paskutiniosios reikia stovėti, mūsų tikslas – stovėti. Mes esame lietuviai, turime ginti savo laisvę. (...) Ir kulkos zvimbė pro galvas, ir tankai šaudė, bet žmonės nepalūžo, nė vienas nesiskirstė, nepabėgo. Iki paskutiniosios turime nepalūžti, laikysimės“, – viliasi šalia budintis vyras.

„Esu matęs labai daug traumų, bet šitiek dar nesu“

3 val. 15 min. Pranešama nuo I-osios Tarybinės ligoninės. Čia susirinkę nemažai žmonių, matosi kraujas. Studentas medikas apgailestauja, kad priimta apie 40 ligonių, daugiau nei 15 žmonių jau paguldyti su šautinėmis bei muštinėmis žaizdomis. Atvežti šeši nuo šautinių žaizdų žuvę žmonės.

„Kaip galime, taip priimame. Suvažiavo, kiek buvo galima iškviesti – iš namų subėgo visi, kas galėjo. Dabar dirba penkios operacinės, darbas vyksta, maždaug užtenka vaistų, tvarsčių, nes kitos ligoninės padeda, atvyko studentai medikai. O kas toliau bus, gyvenimas parodys“, – kalba ligoninėje dirbęs gydytojas Romualdas Burba.

Šalimais – jauni žmonės, sutvarstytomis kojomis.

„Buvome prie Radijo ir televizijos stoties, iš pradžių stovėjome, laukėme, paskui atvažiavo visi tankai, sustojo, išlipo kariai ir pradėjo šaudyti, mėtyti granatas. Mes stovėjome priekyje, todėl mums granata nukrito tiesiai į kojas. Sužeistos abi kojos. Baisu labai, pikta, kad taip elgiasi žmonės, kurie gal net neverti to žodžio žmogus, kad taip tiesiai šaudo“, – graudinasi sužeista mergina.

Sukruvintu chalatu pasirodo docentas Noreika.

„Čia visi kruvini, suvežė nemažai – penkis iš karto atvežė nušautus, turime penkis žuvusius vietoje, ministras buvo atėjęs, matė du žuvusius Raudonajame Kryžiuje, vienas žuvęs yra Santariškių klinikoje. Aukų, be abejo, yra daugiau, mūsų visos operacinės dirba. Labai gražiai susirinko visas mūsų personalas, visas kitų ligoninių personalas, gydytojai subėgo, studentai.

Esu matęs labai daug traumų, bet šitiek dar nesu. Situacija savotiška. Esu 1968 metų Prahos įvykių (Prahos pavasario – LRT.lt) dalyvis, mačiau panašią situaciją Čekoslovakijoje, mačiau 1968 metais verkiantį miestą, aš tą patį matau dabar čia“, – teigia gydytojas.

„Tik norėjau, kad jie greičiau nuvažiuotų nuo kojų“

Sužeistas guli Televizijos bokštą saugojęs penkių vaikų tėtis Antanas Sakalauskas, jam tankas pervažiavo kojas. Tik norėjau, kad jie greičiau nuvažiuotų nuo kojų – užvažiavo ant kojų, pabuvo, greta buvo senyva moteris, pusiau po manimi ir dar keli vyriškiai, mes čia gal keturi turėtume būti, prisimena Antanas.

„Prie pat Televizijos bokšto stovėjome, prie to bortelio, kuris yra aplink Televizijos bokštą, iš pradžių stovėjome prie langų, arti, bet iš patrankų pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais, pradėjo byrėti stiklai. Tam, kad nesusižeistų, žmonės paėjo šiek tiek toliau nuo langų, o tada dar toliau, kad krintantys stiklai nesužeistų. (...) Privažiavo apačioje tankai, ten pradėjo tuščiais šoviniais šaudyti, lyg ašarines dujas, garanatas mėtyti, tokie dūmai ėjo, o paskui (...) pradėjo važiuoti aplink bokštą. Bėgo vieni kariai ant tankų, šarvuočių, kiti bėgo visai palei žmones ir paskui į minią pradėjo važiuoti“, – patyrimais dalijasi Antanas.

Išlipo kareiviai ir visi puolė ant žmonių, pradėjo su buožėmis daužyti per galvas.

Vyriškis pripažįsta negalvojęs, kad kareiviai pradės šaudyti į žmones. „Žiauru, netikėjau“, – sako jis. Kiek patylėjęs priduria: „Nors kariuomenė yra kariuomenė. Kareiviams yra įsakymas ir galvoti nereikia“.

„Ir aš negalvojau (kad kareiviai šaudys į žmones – LRT.lt) – na, parėkausim, gausim per sprandus, lazdomis išvaikys, išsiskirstysime. O čia taip. (...) Nesu iš tų drąsių, bet kai tankas pradėjo važiuoti, žmonės gal kiek prasiskirstė, išsilakstė, pastebėjau, kad vienas užmetęs kepurę ant tanko stebėjimo angos.

Ir aš taip iš priekio lyg atsistojau, sakau, gal jau stovėsiu ar eisiu prieš jį, bet kažkaip žioplai pasitraukiau į pakraštį, kur vikšrai yra, o kai sugalvojau, kad reikia bėgti, nelabai buvo kur. Ir ten taip pasivažinėjo šiek tiek – užvažiavo, pastovėjo, žmonės pradėjo šaukti, rodyti... (...) Mes nebuvome ginkluoti, dainavome, prieš tai pašokome, padainavome – atvažiuos, neatvažiuos, tokia nervinė įtampa jautėsi“, – prisimena Antanas.

„Šiandien prisižiūrėjau. Iki gyvenimo galo man čia viskas stovės prieš akis“

Penkta valanda ryto. I-oji Tarybinė ligoninė. Joje dar lūkuriuoja vaikinai, kurie padėjo nuo Televizijos bokšto į ligoninę atgabenti sužeistuosius.

„Atėjome mes prie bokšto maždaug devintą valandą, nebuvo net devynių, užlipome į viršų, ten jaunimas šoko. Paskui pasigirdo iš Lazdynų pusės šūviai, ten tankai pradėjo šaudyti, paskui aptilo. O tada vėl. Pradėjo važiuoti tanketės, tankai, išlaužė tvorą, per tvorą padarė kelią. Visa minia buvo šiek tiek atsitraukusi nuo langų, jie (kareiviai – LRT.lt) išsirikiavo, kai kur tanketė buvo per metrą nuo žmonių, kai kur daugiau. Išlipo kareiviai ir visi puolė ant žmonių, pradėjo su buožėmis daužyti per galvas.

Paskui pasigirdo šūviai man iš dešinės, pradėjo šaudyti, buvo sprogimai. (...) Atsisukau pažiūrėti į šoną – buvo vien dūmai. Visos merginos, moterys pradėjo klykti iš siaubo, o gal ką ir sužeidė ten, gal iš skausmo, nežinau. Paskui pasigirdo iš kairės pusės sprogimas, paskui aš jau tik pasilenkiau ir plūstelėjo minia, dar bandė gintis nuo desantininkų kas kaip, o aš atsitraukęs nuo tankečių atsisukau, pamačiau, kad ten kareiviai daužė langus“, – pasakoja vaikinas.

Jis ir dar keli jaunuoliai padėjo iki ligoninės atvežti sužeistuosius, nunešti juos į skirtingus ligoninės skyrius. Vaikinas pripažįsta, kad nakties įvykiai – baisūs: „Šiandien prisižiūrėjau. Iki gyvenimo galo man čia viskas stovės prieš akis turbūt. Žmones atvežė – vieną su peršauta galva, mačiau pats kraują visą, du su atvirais lūžiais, visko buvo kraupaus“.

Minint 29-ąsias Sausio 13-osios metines LRT kviečia į Laisvės gynėjų pagerbimo renginį prie šalia LRT esančio memorialo, skirto Sausio 13-ajai atminti (S. Konarskio g. 49, Vilnius). Renginys „Atminimo laužai prie LRT“ vyks sausio 12 dieną nuo 17 valandos.