Istorijų apie archeologą Heinrichą Schliemanną, atkapsčiusį Homero aprašytą Trojos miestą, apstu, tačiau faktas, kad atradėjas buvo susijęs su Lietuva, žinomas ne visiems. Žurnalistas ir kraštotyrininkas Denisas Nikitenka pasakoja, jog Klaipėda buvo ypač reikšminga žymaus archeologo gyvenime ir karjeroje.
Pasaulio istorijoje dažnai pasimeta kai kurie esminiai faktai, ir jų reikšmė nepelnytai nuvertinama. Tokių reikšmingų įvykių, kaip legendinės Trojos su visais jos turtais atradimas, fone bet kas pasakytų: „o kuo čia dėta Klaipėda?“ Lietuvos uostamiestyje, tuomečiame Mėmelyje, nutiko vienas užsienio istorijos tyrinėtojų neakcentuojamas įvykis – nelaimė, leidusi po dvidešimties metų archeologui mėgėjui atrasti laimę ir pasiekti gyvenimo svajonę.
Trojos atradimas įrašė H. Schliemanno pavardę į archeologijos istoriją auksinėmis raidėmis. Klaipėda šiam pasaulio klajūnui tapo miestu, kuriame prasidėjo praturtėjimo kelias.
„Klaipėdoje, tuometiniame Mėmėlyje, įvyko vienas dalykas, kuris iš tikrųjų buvo kertinis H. Schliemanno gyvenime, karjeroje ir archeologijos istorijoje. Vienas iš įkvepiančių pavyzdžių, kai žmogus kantrus, kryptingai dirbantis ir turintis didelę svajonę, kokia ji beatrodytų utopiška kitiems. Jis vis dėlto įrodo, kad ta svajonė gali virsti tikru dalyku“, – sako žurnalistas ir kraštotyrininkas Denisas Nikitenka.
Įkvėpė „Iliada“
H. Schliemannas visą gyvenimą save vadino prūsu. Jo tėvas Ernstas Schliemannas buvo pastorius, bet labai nuodėmingas: mėgo svaigalus, moteris, o už pinigų grobstymą prarado darbą. Bet būtent jis padovanojo sūnui Homero „Iliadą“, įkvėpusią ieškoti Trojos. Kai, gimdydama devintą vaiką, mirė mama, devynmetis H. Schliemannas pasinėrė į knygas. Jam Homero aprašytas Trojos karas ir karaliaus Priamo auksas neatrodė tik legenda.
„H. Schliemannas nuo pat vaikystės žavėjosi ir domėjosi antikiniu pasauliu, ypač Graikija. Jam visa tai atrodė tarsi tikrų įvykių aprašymai. Žmogus savyje turėjo tyrinėtojo gyslelę ir buvo smalsus. Jis buvo poliglotas ir mokėjo 18 kalbų. Gyrėsi, kad naują kalbą išmoksta per šešias savaites. Antikinę Graikų kalbą jis mokėjo puikiai – Homero „Iliadą“ skaitė originalia kalba. Jis galėjo nagrinėti ne vertimus, o prototipinę kalbą“, – pasakoja D. Nikitenka.
H. Schliemannas nuo pat vaikystės žavėjosi ir domėjosi antikiniu pasauliu, ypač Graikija. Jam visa tai atrodė tarsi tikrų įvykių aprašymai
Praėjo nemažai metų, kol gyvenimas H. Schliemanną atvedė į Klaipėdą. Žmogus, neturėjęs galimybės mokytis gimnazijoje ir universitete, pats išmoko kalbų, studijavo archeologiją ir net įgijo daktaro laipsnį.
Nuo keturiolikos metų už menką atlyginimą dirbdamas krautuvėlėje taip sudėliojo ateities ir gyvenimo tikslo planą, kad trisdešimties metų jau buvo turtuolis.
Prekiavo per Klaipėdos uostą
Klaipėdos uostas daug šimtmečių kitataučių buvo vadinamas Mėmeliu. 19-ame amžiuje miesto klestėjimą daugiausia lėmė jūrinė prekyba bei medienos apdirbimas. Didžiausią mastą jūrinė prekyba pasiekdavo kilus politinei įtampai. Pavyzdžiui, per Krymo karą, prasidėjusį 1853-aisiais. Apimtys buvo rekordinės, nes buvo blokuojami Rusijos imperijos uostai.
H. Schliemannas tuo metu gyveno Sankt Peterburge, bet Klaipėdoje buvo dažnas svečias. Čia jo prekės atplaukdavo garlaiviais, o karas buvo greitas būdas pasipelnyti.
„Per tokio Mejerio firmą H. Schliemannas užsakė labai didelę partiją prekių, kurios buvo plukdomos į Klaipėdą dviem garlaiviais. Ten buvo šimtai dėžių indigo dažų ir įvairios kitos prekės. 1854-ais metais Klaipėdoje kilo didelis gaisras, nusiaubęs milžinišką miesto dalį. H. Schliemannas tais metais atvyko į Klaipėdą ir matė visa rūkstantį miestą“, – teigia LRT TELEVIZIJOS pašnekovas.
Per Krymo karą visas miestas buvo paverstas didžiuliu sandėliu – prekių buvo prigrūsta įvairiuose pastatuose. Bet tuo metu apie gaisrinę, statybos reikalavimus, nustatant gatvių plotį ir namų aukštį, negalvota. Per didįjį Klaipėdos gaisrą, prasidėjusį nuo šiukšlių krūvos ir lajaus sandėlio, sudegė du trečdaliai miesto. Supleskėjo bažnyčios ir mokyklos, 330 gyvenamųjų namų, visi minėto pono Mejerio sandėliai, kuriuose turėjo būti ir H. Schliemanno prekės, ir paties Mejerio namas.
Vėliau atsiminimuose H. Schliemannas aprašė, kaip jautėsi viską praradęs tą dieną: „Miestas plytėjo prieš mus kaip milžiniškos kapinės, kuriose aprūkę, juodi mūrai ir kaminai stovėjo kaip didžiuliai antkapiai, kaip rūstūs ženklai laikinumo visko, kas žemiška. Smūgis buvo labai stiprus: po aštuonerių su puse metų įtempto darbo įsigijau Peterburge 150 tūkst. talerių kapitalą ir dabar visa tai prarasta.“
„Jis sėdo į pašto karietą, važiuojančią į Sankt Peterburgą, ir tada aprašė įdomią istoriją. Karietoje jis sėdėjo šalia vieno žmogaus ir bėdojosi dėl sudegusio turto, o tas žmogus jam pasakė dirbantis Mejerio firmoje ir kad vienintelio H. Schliemanno prekės nesudegė. Šalia sandėlio buvo įlankėlė, kurios vanduo greičiausiai sustabdė ugnį“, – pasakoja kraštotyrininkas.
1854-ais metais Klaipėdoje kilo didelis gaisras, nusiaubęs milžinišką miesto dalį. H. Schliemannas tais metais atvyko į Klaipėdą ir matė visa rūkstantį miestą
Dabar rasti vietą, kur buvo H. Schliemanno prekės, galima tik pagal miesto rotušę. Beje, Klaipėdos dangoraižis pastatytas kadaise buvusios gaisrinės vietoje. O štai tvenkinio – nė žymės.
Tapo Rusijos monopolininku
Užuot viską praradęs, H. Schliemannas vienintelis turėjo indigo dažų, kurie buvo naudojami Rusijos armijos uniformoms. Taip sustiprėjo jo viltis rasti tris tūkstančius metų prieš Kristų gyvavusią Trojos karalystę, sudegintą per Trojos karą maždaug 12-ame amžiuje prieš Kristų.
Tai, kas buvo nelaimė vieniems, tapo laime kitiems. Iš tikrųjų Rusijos imperijai nelaimė buvo Krymo karas, kai 1853–1854-aisiais buvo užblokuoti visi Rusijos uostai. Į Peterburgą nepatekdavo prekės. Klaipėdos reikšmė labai išaugo, nes čia buvo galima perkrauti įvairiomis prekėmis. Neabejotinai H. Schliemannas apie tai žinojo, tačiau naudojosi Klaipėdos uosto sandėliais savo prekėms perkrauti ir gabenti jas į Rusijos imperiją.
Karas – dar vienas būdas padidinti turtus. Taip nutiko ir šį kartą. Tiesa, viskas galėjo baigtis blogiau, negu planavo talentingas verslininkas ir laimingasis archeologas mėgėjas. Tik dėl laimingo atsitiktinumo jis neprarado turtų, o tapo didesnio turto savininku. Tai padėjo ir vėlesniems darbams Trojoje, kitose Mažosios Azijos vietovėse, Egipte ir Šiaurės Afrikoje.
H. Schliemannas, likus dvejiems metams iki gaisro, vedė garsaus Peterburgo advokato dukterį Jekateriną. Santuoka jam padėjo tapti įtakinga asmenybe Rusijos verslo pasaulyje, patekti į imperatoriaus Aleksandro II interesų lauką. Per Krymo karą jis Rusijos armijai tiekė paraką, salietrą, šviną. Svarbiausia, kad H. Schliemannas tapo monopolininku, pagrindiniu indigo dažų, kuriais mėlyna spalva buvo dažomos kareivių uniformos, tiekėju.
„Gramas indigo dažų 19 amžiaus antrojoje pusėje, kaip rašoma, buvo brangesnis už gramą aukso, nes indigo milteliai išgaunami iš Indijoje augančio augalo“, – aiškina pašnekovas.
Kyla klausimas, ar išvengus šios nelaimės H. Schliemannas būtų atradęs Troją. Iš karto po gaisro jis ėmė mokytis senovės graikų kalbos. Po trijų mėnesių savamokslis H. Schliemannas ne tik laisvai skaitė graikiškai, bet ir atmintinai mokėjo Homero „Iliadą“ originalo kalba. Galimybė pamatyti praeitį Homero akimis jam suteikė pranašumą, kaip ir milžiniškas kapitalas, kurį kalė be skrupulų. Į Krymo frontą ėmė plaukti batai su kartoniniais padais, prastos kokybės uniformos.
„Jis buvo toks verslininkas–sukčius. Tam tikra prasme spekuliantas. Jis iš esmės apgavo Rusijos carą, nes 1861-aisiais buvo nutarta panaikinti baudžiavą carinėje Rusioje ir caras turėjo išleisti baudžiavos panaikinimo aktą ant didžiulių popieriaus lakštų. Apie tai sužinojęs, H. Schliemannas nupirko visus esamus popieriaus lakštus carinėje Rusijoje. Tuos, kurių reikėjo šiems dokumentams. Nebuvo popieriaus ir tada H. Š jį pristatė“, – pasakoja D. Nikitenka.
Nenustojo ieškoti
H. Schliemannas turėjo Rusijos ir Amerikos pilietybes bei dvi žmonas vienu metu, nes Rusija nepripažino jo skyrybų su pirmąja žmona Jekaterina. Tokio akibrokšto imperatoriaus rūmai negalėjo nepastebėti. Kai H. Schliemannas pateikė prašymą leisti grįžti ir kasinėti Ukrainos kurganuose, Aleksandras II rezoliucijoje užrašė: „Tegu atvažiuoja – pakarsime.“ H. Schliemannas buvo pasiryžęs viskam, kad tik galėtų ieškoti Trojos.
„Su Trojos atradimu yra gana įdomu. Turkijos teritorija buvo svetima valstybė, todėl reikėjo gauti leidimus ir duoti labai daug kyšių valdžios žmonėms, vietinėms jėgos struktūroms, samdyti, kad saugotų, samdyti kasėjus, jiems mokėti, jau nekalbant apie įvairią archeologinę įrangą, dėl to kad H. Schliemannas rado ne tik Troją. Čia pasisuka istorija visai kita archeologine linkme. H. Schliemannas padarė milžinišką įkvėpimą“, – pabrėžia D. Nikitenka.
Per trejus metus perkasus 250 tūkst. kubinių metrų žemės, 1873-ų metų gegužės 31-ą dieną darbininkai atkasė didelio statinio pamatus. Jį H. Schliemannas iš karto pavadino Priamo namu. Jo slėptuvėje archeologas aptiko Priamo lobį – daugiau nei 8700 aukso papuošalų. Helenos papuošalais padabintos antrosios žmonos Sofijos nuotrauka apskriejo visą pasaulį. Vėliau H. Schliemannas rado ir Agamemnono auksinę kaukę,ir kitus lobius, aprašytus Homero „Iliadoje“. Tačiau tai jau Trojos atradimo istorija, kurios paieškos būdai sukėlė profesionalių archeologų kritikos audrą.
„Be jokio aprašymo susirinkti tai, kas vertingiausia, buvo kapų plėšimai. H. Schliemannas iš esmės irgi buvo juodasis archeologas, nes buvo pamišęs tik dėl Trojos. Jam rūpėjo tik Troja, nors kasinėdamas jis pasiekė net šešių kultūrų sluoksnius. Jis, pavyzdžiui, atrado nežinomą Mikėnų kultūrą, puodų šukes, pastatų likučiai, virš Trojos, bet jam tai buvo neįdomu.
H. Schliemannas iš esmės irgi buvo juodasis archeologas, nes buvo pamišęs tik dėl Trojos
Jis net naudojo dinamitą, kad kastųsi kuo giliau, nes jis buvo apsvaigęs nuo Priamo, nuo Trojos karaliaus lobio, nuo aukso, nuo Helenos papuošalų aprašytų ir įvairių gėrybių. Ir jis taip išsprogdino pačią Troją, kas yra juokingiausia. Todėl, kad radęs tą tikrąją Troja, ji nebuvo tokia įspūdinga, kaip jis tikėjosi“, – teigia D. Nikitenka.
Visą pasaulį išmaišęs Trojos atradėjas mirė Neapolyje antrą Kalėdų dieną nuo ausies uždegimo. Į jo karstą įdėtos dvi knygos – „Iliada“ ir „Odisėja“. H. Schliemannas visą gyvenimą siekė įrodyti savo tiesą ir išgarsėti, bet vargu, ar įsivaizdavo, kad netrukus pats taps tyrinėjimo objektu, o apie Trojos atradimą bus sukurta daugybė filmų, knygų, mokslinių darbų. Nežinia, ar H. Schliemannas sau atsakė į klausimą, kas leido jam įgyvendinti vaikystės svajonę, bet tikra tiesa yra tai, kad deivė Fortūna jam pirmą kartą nusišypsojo Klaipėdoje.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
