Lietuvoje

2020.01.08 16:34

Smurto aukos kalbėti vis dar bijo – su tyrėjomis prašė susitikti miške, netgi kapinėse

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2020.01.08 16:34

Smurtas artimoje aplinkoje sudaro penktadalį visų nusikaltimų ir vis dar lieka aštria Lietuvos problema. Atlikto tyrimo metu pastebėta, kad valstybės institucijos ne visuomet geba kalbėtis tarpusavyje, nukentėjusiems trūksta aiškios informacijos, vyrauja pranešimai tik apie fizinį smurtą, todėl kitos smurto formos gali būti sunkiau atpažįstamos.

Vilniuje sausio 8 d. vykusią diskusiją „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“ pradėjęs socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis pabrėžė, kad kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, ne visada galime kliautis vien statistiniais ar kiekybiniais duomenimis – labai svarbu ir emocijos.

Viceministro teigimu, Lietuvoje yra ir gerosios praktikos, tačiau ne viskas vyksta taip, kaip dažnai norėtume. Vis dėlto, pabrėžė jis, nors visada atrasime niuansų, kurie gali būti gerinami, geroji praktika kuriama – keičiasi standartai, reagavimo greitis.

„Jei moterys jaustų, kad į jas žiūrime kaip į žmogų, augtų pasitikėjimas ir kreipimųsi skaičius, daugiau galėtume padėti“, – pasitikėjimo svarbą akcentavo E. Bingelis.

Smurtas artimoje aplinkoje – penktadalis visų nusikaltimų

Diskusijos metu buvo pristatyta atlikto kokybinio tyrimo, skirto įvertinti teikiamos pagalbos smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims kokybę bei prieinamumą, rezultatai. Tyrimo metu buvo padaryti pusiau struktūruoti tiesioginiai interviu su 21 smurtą patyrusiu žmogumi ir 13 smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos smurto aukoms ekspertų.

Tyrimas atskleidžia, kad smurtas artimoje aplinkoje vis dar lieka aštria Lietuvos problema: valstybės institucijos ne visuomet geba kalbėtis tarpusavyje, nukentėjusiems trūksta aiškios informacijos, kur galima kreiptis pagalbos, smurtą patyrę neįgalieji yra informaciniame vakuume, vyrauja pranešimai tik apie fizinį smurtą ir tai rodo, kad ekonominis, psichologinis ar seksualinis smurtas gali būti sunkiau atpažįstamas.

Tyrimą atlikusi dr. Giedrė Purvaneckienė pastebėjo, kad smurtas artimoje aplinkoje sudaro penktadalį visų nusikaltimų. Ji atkreipė dėmesį, kad nors šiuo metu pranešimų dėl smurto artimoje skaičius sumažėjo, taip galėjo nutikti ir dėl Vaiko teisių apsaugos reformos „baubo“, kai dirbtinai sukelta baimė visuomenėje sustabdė moteris kreiptis pagalbos.

Tyrėja pabrėžė, kad kovojant su smurtu artimoje aplinkoje labai svarbu priimti Stambulo konvenciją. Ši konvencija svarbi ir dėl švietimo – Lietuvoje nėra mokoma apie lyčių lygybę, smurtą artimoje aplinkoje, kalbėjo G. Purvaneckienė.

Kritikos teko ir Mediacijos įstatymui. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo nuostatos, numatančios privalomosios mediacijos taikymą šeimos ginčuose. Privalomoji mediacija reiškia, kad ginčo šalys turėtų pabandyti pasinaudoti mediacija ir susitarti dėl konkrečių dalykų, kurie bus aktualūs ir ateityje, pavyzdžiui, dėl turto dalybų, vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos. G. Purvaneckienė tvirtino, kad mediacija nėra tinkama smurto atveju, kadangi tada auka ir smurtautojas nėra vienodoje galios pozicijoje.

Aukas lydi nuolatinė baimė

Tyrimą atlikusi dr. Vita Venslovaitė apgailestavo, kad baimė yra vienas pagrindinių leitmotyvų, lydinčių smurto aukas.

„Baimė prasidėjo nuo to momento, kai dar nepradėjome analizuoti šių interviu. Baimė jautėsi jau tada, kai mes tarėmės su nukentėjusiais dėl interviu. Daugelis kalbėti atsisakė, nes tiesiog bijojo. (...) Apie baimę daug pasako ir vietos, kuriose susitikdavome su nukentėjusiomis. Susitikdavome viešose vietose, prie kapinių, netgi prie miško“, – prisimena tyrėja.

Pastebėta, kad nukentėję žmonės baiminasi kreiptis pagalbos, nes išgyvena gėdos jausmą, kaip bus vertinami artimųjų, draugų ar kaimynų. V. Venslovaitė sakė, kad baimę skatina ir nepasitikėjimas institucijomis. Kaip labiausiai stereotipinė institucija paprastai suvokiama Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes ji suvokiama kaip tarnyba, galinti atimti vaikus. Suteikti tinkamą pagalbą trukdo netikslūs pranešimai bei tai, kad streso būsenoje auka neįsimena informacijos, tikino V. Venslovaitė.

„Nukentėjusieji labai norėtų policijos palaikymo, kadangi dažniausiai jie pirmieji, kuriuos aukos pamato (...) Deja, ne visada taip yra. Aukos labai stipriai išgyvena, kai susiduria su skeptišku policijos požiūriu“, – apgailestavo tyrėja.

Ji išskyrė, kad baimė, jog Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai atims vaikus, taip pat suvokimas, kad tarnybos specialistai yra ne pagalbininkai, o baudėjai, trukdo kreiptis pagalbos ir sustabdo smurto aukas nuo tokio žingsnio.

„Labai sudėtinga, kai susiformavusi tokia nuomonė“, – svarstė V. Venslovaitė.

Prevencijos programų yra, tik jos ne visada pasiekiamos

Anot VU Filosofijos fakulteto dėstytojos, sociologės, tyrėjos dr. Rūtos Žiliukaitės, susidūrusiems su skirtingomis institucijomis nukentėjusiems neretai sunku suprasti, kas ir už ką yra atsakingas, aukos turi susidariusios nuomonę, kad institucijos tarpusavyje nebendradarbiauja. Toks nusiteikimas nesudaro prielaidų kreiptis pagalbos.

Nors pagalba svarbi, vis dėlto reikėtų pradėti nuo prevencijos, svarstė viena tyrimo autorių, VU Filosofijos fakulteto dėstytoja dr. Irena Stonkuvienė. Anot jos, kai kalbame apie prevenciją, reikėtų kalbėti ir apie visuomenės švietimą. I. Stonkuvienė išskyrė, kad smurtas kartais gali būti suvokiamas ir kaip kultūrinis palikimas – tam duoda pagrindo ir lietuviškos patarlės, žmonių nuostatos, kai smurtas būna pateisinamas.

„Nesutinku, kad nėra prevencinių programų – jų yra tiek daug, bet jos ne visada pasiekiamos“, – pažymėjo tyrėja.

I. Stonkuvienė teigė, kad dėmesio turime skirti ne tik aukoms, bet ir smurtautojams, vykdyti programas, skirtas jiems.

Baimę stiprina nepasitikėjimas

Nukentėję asmenys skundėsi informacijos apie pagalbos galimybes stoka, teigė nepasitikintys psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, kartais jaučiantys skeptišką teisėsaugos pareigūnų požiūrį, nesuprantantys atvejo vadybininko vaidmens. Baimingas nukentėjusiųjų nuostatas sustiprina tai, kad smurtą, ypač psichologinį, labai sunku įrodyti.

Savo ruožtu ne visi valstybės institucijų darbuotojai yra patyrę dirbti su smurto šeimose aukomis ir ne visuomet supranta, kad svarbią informaciją gali tekti pakartoti kelis sykius, kad būtina numalšinti nukentėjusio žmogaus baimę, nekaltinti, jei nepriima pagalbos. Vis tik apklausiami teisėsaugos institucijų pareigūnai akcentavo, kad mokymų smurto artimoje aplinkoje klausimu pakanka ir šiuo metu siūlo siekti didesnės mokymų kokybės ir gylio.

Smurtas prieš negalią turinčius žmones tyrėjų buvo išskirtas specialiai, nes tai visuomenės grupė, kuriai reikia specializuotos pagalbos ir kuri yra iš dalies izoliuota nuo informacijos, mat neįgaliųjų organizacijos praktiškai nedirba su smurto artimoje aplinkoje tema.

Tyrėjų teigimu, policijos pareigūnai dažnai būna vieninteliai, iš kurių neįgalieji gauna informaciją apie savo teises, jeigu nukenčia nuo smurto savo šeimose, tačiau pastebima, kad pareigūnams kai kuriais atvejais gali trūkti kompetencijos bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis. Mokslininkai pažymėjo, kad prieš neįgaliuosius dažnai smurtauja juos prižiūrintys ar slaugantys asmenys, kurie gyvena iš neįgalaus asmens gaunamų išmokų. Jų manymu, išeitimi galėtų būti neįgaliųjų apgyvendinimas institucijoje, nors čia vienareikšmiško sprendimo nėra, nes smurtas galimas ir institucijoje.