„Jeigu uždarai mokyklos pastatą, kuris senas ir neefektyvus, tai ir atsiranda pinigų, nešildant tuščių klasių. Neišleidžiant tiek daug pinigų pastatams, galima daugiau jų išleisti mokytojų algoms“, – LRT RADIJUI sako Estijos Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos generalinis sekretorius Martas Laidmetsas.
LRT tęsia sprendimų žurnalistikos projektą „LRT ieško sprendimų“ ir šį kartą nagrinėja Estijos mokyklų tinklo reformą.
Kaip Estijos mokyklų tinklo pertvarka padėjo pasiekti aukštų mokymosi rezultatų? Kokių privalumų ir trūkumų atnešė mažesnių mokyklų uždarymas ir naujų valstybinių gimnazijų steigimas?
Geriausi Europoje
„Pastato tinkas gali būti pasenęs, sienos medinės, o gal ir stiklinės. Tačiau tikrasis mokyklos veidas – tai, kas jos viduje“, – tai mažos Hyjumos mokyklos Estijoje himno žodžiai.
Pastato tinkas gali būti pasenęs, sienos medinės, o gal ir stiklinės. Tačiau tikrasis mokyklos veidas – tai, kas jos viduje.
Ar tikrai taip jau nesvarbu, iš ko pastatytas mokyklos pastatas, netrukus aptarsime. Tačiau prieš tai priminsime vieną faktą: estų mokiniams Europoje nėra lygių. Neseniai tarptautinės moksleivių vertinimo programos (PISA) tyrimai, skirti vertinti penkiolikmečių gebėjimą įgūdžius ir žinias pritaikyti skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse, parodė, kad Estija aplenkė net Suomiją.
Mokinys ir turi aplenkti mokytoją, sako vieni ekspertai. Kiti džiaugiasi atsargiau, tikindami, kad ne Estija itin gerai pasirodė, o kiti, įskaitant suomius, testus šįkart atliko prasčiau. Bet kuriuo atveju priežastis aiškinosi ir tebesiaiškina ne tik vietinė Estijos, bet ir tarptautinė žiniasklaida.
„Žinoma, kai sužinojome apie PISA testų rezultatus, visi buvo labai laimingi, – sako Marju Himma, mokslo ir švietimo žurnalistė, Tartu universiteto tyrėja. – Tiesą pasakius, tam tikru atžvilgiu mes to ir tikėjomės, nes per pastaruosius dešimt–penkiolika metų įgyvendinome daug reformų. Tikėtina, kad tie pokyčiai ir lėmė gerus rezultatus, tačiau priežasčių yra daug, o tyrimų, nustatančių, kas labiausiai tai lėmė, nėra.“
Vietoje 4 tūkstančių terminų leidžia išmokti 2 šimtus
Kad nėra vienos priežasties, kodėl PISA testų rezultatai geri ir kodėl taip gerai veikia Estijos mokyklinis ugdymas, sutaria visi, o tarp populiariausių minimos šios: geri mokytojai, geras darželių lankomumas, net aukštas moksleivių IQ.
Pokyčiai mokymo plane: kažkada turėję mokytis keturis tūkstančius biologijos terminų, dabar Estijos septintokai ar aštuntokai mintinai mokosi tik du šimtus, tačiau gerai išmoksta suprasti, kaip tie terminai veikia reprodukciniame skirtingų rūšių procese.
„Žinoma, tėvai ir mokiniai reikalauja aukštos kokybės ir tikrai nori gerų mokyklų“, – sako M. Laidmetsas, Estijos Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos generalinis sekretorius.
Tartu universiteto Švietimo instituto švietimo technologijų profesorius Margus Pedaste įsitikinęs, kad galiausiai žmonės ima suprasti, jog svarbiau yra geras išsimokslinimas, nei turėti mokyklos pastatą kaip socializacijos vietą.
Norėdama gerinti švietimo kokybę, prieš dešimtmetį Estija pradėjo mokyklų tinklo reformą, kuri reiškė, kad mažoms mokykloms atokesnėse vietovėse dažnai tekdavo užsidaryti, atverti duris kitoms reikmėms arba bent jau kitoms įstaigoms atiduoti vyriausiųjų klasių moksleivius. Už valstybės duotus pinigus renovuoti turimas patalpas arba nugriauti ir jų vietoje pastatyti kitas. Šalyje įsteigta aštuoniolika visiškai naujų valstybinių gimnazijų – ir tai ne pabaiga.
Mažiau, bet kokybiškiau
Kohtla Jervės valstybinės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Lilian Reinmets neabejoja, kad nauja aplinka ir infrastruktūra prisideda prie geresnių rezultatų.
„Vaikams, manau, irgi svarbu jausti, kad jie nėra kažkur nuo visko atskirti, toliau nuo sostinės ar didžiųjų miestų. Jautiesi, kad irgi esi svarbus. Kad irgi turi galimybę mokytis naujame pastate, kaip ir kiti mokiniai likusioje šalies dalyje. Visos sistemos esmė – suteikti vienodas galimybes visiems mokiniams, kurioje šalies dalyje jie bebūtų“, – sako visiškai neseniai duris atvėrusios gimnazijos vadovo pavaduotoja.
Vaikams, manau, irgi svarbu jausti, kad jie nėra kažkur nuo visko atskirti, toliau nuo sostinės ar didžiųjų miestų. Jautiesi, kad irgi esi svarbus.
Čia trys šimtai mokinių mokosi nuo dešimtos iki dvyliktos klasės, o tiksliau – trijuose lygiuose. Jie, kad baigtų gimnaziją, per trejus metus turi išklausyti šešiasdešimt aštuonių privalomų dalykų kursą. Taip pat trylika dalykų iš šešių sričių, kurias pasirinktinai siūlo pati gimnazija (tarp šalies rytuose, netoli Narvos, esančios gimnazijos siūlomų – estų kalba, inžinerija, žiniasklaida). Ir kelis laisvai pasirenkamus.
Kai visos mokyklos yra bendroje sistemoje, pasakoja L. Reinmets, tai šalis geriau mato, kaip kuriai sekasi, ir turi platesnį supratimą. Savivaldybėms priklauso mokyklos, kurios ruošia mokinius iki devynių klasių, o toliau jie eina į pasirinktą valstybinę gimnaziją. Estijoje siekiama valstybinių gimnazijų nuo pustrečio šimto sumažinti iki pusantro šimto, ir tikslas jau beveik pasiektas.
Valstybinėse gimnazijose pavasarį būna laisvai pasirenkamųjų dalykų savaitė – net ir kitose gimnazijose gali rinktis pamokas, kurių tavo gimnazijoje rinktis iš viso nėra galimybės.
„Manau, mums sekasi gerai, nes statoma ir daugiau tokių mokyklų, keičiama visa sistema. Tikslas yra gerinti kokybę. Jeigu mokinių mažai ir mokykla maža, jie neturi daug pasirinkimo galimybių, dalykų, kurių norėtų mokytis, laisvai pasirenkamų pamokų. O kai yra mažiau mokyklų ir pačių mažiausių išvis nelieka, tada tų galimybių daugėja. Tarkime, valstybinėse gimnazijose pavasarį būna laisvai pasirenkamųjų dalykų savaitė – net ir kitose gimnazijose gali rinktis pamokas, kurių tavo gimnazijoje rinktis iš viso nėra galimybės“, – sako L. Reinmets.
Nemokama nakvynė, maistas ir transportas
Kiek kilometrų mokykliniu autobusu kasdien turi nuvažiuoti mokinys? Kohtla Jervės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja tikina, kad tai priklauso nuo to, ką pasirenka pats vaikas.
„Mūsų mokykloje, jei kalbame apie mokinius iš trijų mokyklų, kuriose panaikino gimnazines klases, tai mokiniai vežami apie trisdešimt kilometrų, – sako L. Reinmets. – Tačiau jei artimiausia esanti valstybinė gimnazija, be privalomųjų, nesiūlo tų dalykų, į kuriuos nori gilintis, tai mokinys gali rinktis kitą valstybinę gimnaziją. Kai kurios iš jų suteikia galimybę apsigyventi bendrabutyje – mūsiškėje to nėra, bet kitur yra.“
Be bendrabučių, valstybė užtikrina nemokamą transportą ir nemokamą maitinimą. Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vaidas Matulaitis sako, kad reformos pradžioje, prieš dešimtmetį, Estijoje buvo nemenkas pasipriešinimas vykstantiems pokyčiams. „Mokytojai ir mokyklų vadovybės bijojo dėl savo darbo. Tėvams buvo neramu, kad iš kaimynystėje esančios mokyklos vaikams reikės važiuoti kažkur toliau“, – Estijos žmonių nuotaikas švietimo reformos pradžioje prisimena V. Matulaitis.
Mokytojai ir mokyklų vadovybės bijojo dėl savo darbo. Tėvams buvo neramu, kad iš kaimynystėje esančios mokyklos vaikams reikės važiuoti kažkur toliau.
Tačiau PISA testų rezultatai tyrė mokinius, kurie dar neina į gimnazines klases. Kaip tuomet paaiškinti mokyklų tinklo reformos naudą, tarkim, penkiolikmečiams? Anot M. Laidmetso, Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos generalinio sekretoriaus, viskas labai paprasta: kai vietos valdžia atsakinga tik už pagrindinį išsimokslinimą, o šalies valdžia – už gimnazijas, stiprėja ir vienos, ir kitos mokyklos. O griaunant senus, energetiškai neefektyvius pastatus, susitaupo lėšų žmogiškiesiems ištekliams.
„Jeigu uždarai mokyklos pastatą, kuris senas ir neefektyvus, tai ir atsiranda pinigų, nešildant tuščių klasių. Arba jei niekieno nebenaudojamų pastatų vietoje pastatai naujus, efektyvesnius. Žinoma, mes mokyklų statymui naudojome ir Europos Sąjungos (ES) fondų lėšas, tačiau mokytojų algas mokame iš valstybės biudžeto. Taigi laikome tai prioritetu, tačiau ir vidinėje sistemoje radome resursų: neišleidžiant tiek daug pinigų pastatams, galima daugiau jų išleisti mokytojų algoms“, – tikina M. Laidmetsas.
Mokytojai bijojo likti be darbo
Lietuvoje nereta baimė, kad uždarant mokyklas be darbo liks mokytojai. Baimių dėl darbo vietų būta ir Estijoje. Pasak žurnalistės M. Himmos, prieš daugiau nei dešimtmetį Estijoje kaimo mokyklose mokytojai nedirbo visu etatu.
„Jie vykdė projektus. Tai reiškia, kad kelias valandas jie dirbo vienoje mokykloje, kelias kitoje, gal kartais ir trečioje ar ketvirtoje. Mokytojai nebuvo tokie motyvuoti, negaudavo atlygio už visą etatą, o tai tik dar mažino jų motyvaciją, – buvusią mokytojų darbo situaciją komentuoja Estijos žurnalistė. – Reforma kaip tik ir sprendė šią problemą: mokytojai gavo krūvio ir mokinių, kuriuos galėjo mokyti vienoje ir toje pačioje mokykloje, gerą algą. Mokytojų vidutinė alga dabar siekia bendrą šalies vidutinės algos vidurkį ir toliau auga, ir auga ta kryptimi, kad minimali mokytojų alga prilygtų Estijos darbo užmokesčio vidurkiui.“
Priklausomai nuo savivaldybės, mokytojų atlyginimai siekia nuo 1 300 iki 1 600 eurų, neatskaičius mokesčių.
V. Matulaitis patvirtina, kad mokytojo profesija Estijoje yra tikrai vertinama. „Per paskutinius šešerius metus mokytojų algos vidutiniškai augo 40 proc., – tvirtina jis. – Masinių atleidimų iš darbo nebuvo. Paprasčiausiai didelė dalis dirbančių pensininkų tapo tiesiog pensininkais.“ Priklausomai nuo savivaldybės, mokytojų atlyginimai siekia nuo 1 300 iki 1 600 eurų, neatskaičius mokesčių.
Buvo ir besipriešinančiųjų
Buvo ir baimių, kurios virto realybe, ir iki šiol yra ryškių įrodymų, kad reformų procesas nebuvo lengvas. Ne visos bendruomenės mokyklų uždarymo idėja džiaugėsi. Pietuose esančios mažos Pikakannu kaimo mokyklos istorija, sako žurnalistė M. Himma, yra turbūt ryškiausias pasipriešinimo reformoms pavyzdys. Tai prasidėjo, pasak jos, 2008-aisiais, kai vietos valdžia pietų Estijoje nutarė, kad maža mokykla turi būti uždaryta, o bendruomenė ėmė protestuoti.
„Jie net laimėjo teismą, nes tuo metu galiojusioje vystymosi strategijoje nebuvo numatytas mokyklos uždarymas. Nebuvo strateginio planavimo. Tačiau svarbu dar ir tai, kad Pikakannu yra aštuoniolika kilometrų nuo Veru, didžiausio pietų Estijos miesto, ir ten buvo mokyklų, tad daug mokinių ėjo į to miesto mokyklas. Pikakannu nebuvo daug mokinių. 2008-aisiais joje buvo tik 47 mokiniai. 2012-aisiais mokykla ėmė veikti kaip privati, ir kasmet mokinių joje vis mažėjo“, – sako M. Himma.
M. Himma, mokslo ir švietimo temas kuruojanti žurnalistė, svarsto, kad laikui bėgant tėvai ėmė vaikus vesti į Veru miestelio mokyklas, o gal tai lėmė ir kitos priežastys. Tačiau praėjusį rugsėjį mokykla vis dėlto užvėrė duris.
„Tai taip pat labai geras visų procesų eigos pavyzdys. Pats pripažinimas ir reformų priėmimas iš tėvų pusės, pripažinimas, kad didesnėse mokyklose yra geresnis išsimokslinimas, – sako žurnalistė. – Taip pat tai svarbus atvejis, nes pamokė tėvus, ką reiškia išlaikyti veikiančią mokyklą. Kai mokykla veikė kaip privati, tėvai ir bendruomenė ja rūpinosi ir suprato, kad tai reikalauja išteklių, darbo, mokytojų, daugybės dalykų. Vietinė bendruomenė galiausiai pamatė, kad neįmanoma išlaikyti mokyklos, kurioje mokosi šešiolika mokinių.“
Politikai klausė mokslininkų patarimų
Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos generalinis sekretorius M. Laidmetsas pripažįsta, kad sunkiausia šioje švietimo reformoje „buvo viską pradėti“.
Pasak jo, žmonės buvo gana atsargūs ir norėjo, kad į mokyklą, į kurią ėjo jie patys ar jų tėvai, eitų ir jų vaikai. „Reikėjo padėti jiems suprasti, kad dabar kiti laikai, daugiau pasirinkimo ir geresnė kokybė. Tačiau, žinoma, visuose miestuose derėjomės su vietos valdžia ir tėvais, kaip atiduoti duoklę tradicijoms, kurios kartais ten gyvavo ir šimtą metų. Sakėme jiems, kad tradicijos liks, tačiau pastatysime naują mokyklą, kurioje liks visi teigiami dalykai iš praeities“, – sako M. Laidmetsas.
Tartu universiteto profesorius M. Pedaste džiaugiasi, kad daug kas pavyko vien todėl, kad politikai klausė mokslininkų patarimų ir rėmėsi ne nuojauta, o duomenimis.
Žmonės buvo gana atsargūs ir norėjo, kad į mokyklą, į kurią ėjo jie patys ar jų tėvai, eitų ir jų vaikai. Reikėjo padėti jiems suprasti, kad dabar kiti laikai, daugiau pasirinkimo ir geresnė kokybė.
„Naujos valstybinės gimnazijos – vienas iš tų dalykų. Jos pastatytos naujai, jose naujai suformuota vadovybė, kuriai suteikiama autonomija formuoti mokytojų, pagalbinių darbuotojų komandą. Joms suteiktas finansavimas iš įvairių šaltinių kurti mokymosi aplinką, mentalinę ir socialinę, taip pat ir fizinę. Inovatyvi aplinka yra patraukli žmonėms, ir tuomet lengviau ir saugiau uždaryti mažas mokyklas“, – įsitikinęs profesorius.
Mėgindamas įvardyti priežastį, kodėl jiems pasisekė įgyvendinti reformas, prof. M. Pedaste sako: „Estijoje, bent jau Tartu universitete, aš tikrai jaučiu, kad bendradarbiavimas su miesto valdžia ir Švietimo ministerija yra labai glaudus.“
„Jie klausia mūsų, tyrėjų ir ekspertų, patarimų. Mes jų labai daug duodame ir dažnai, tiesa, ne visada, jie tų patarimų klauso, – tikina Tartu universitete dirbantis profesorius. – Jeigu jie mato, kad reikia pokyčių, kad jie bus prasmingi ir naudingi, dažniausiai juos ir įmanoma įgyvendinti, net jei politiniame lygmenyje demokratiškai nėra įmanoma, nes tai neatitinka daugumos žmonių supratimo.“
Paklaustas, kas lėmė, kad politikai klausė mokslininkų, Tartu švietimo technologijų profesorius juokauja, kad veikiausiai – gera patirtis. Tyrimai, bendradarbiavimas su Vakarų universitetais, Suomija padėjo nukreipti Estijos Vyriausybę pokyčių linkme. Politikai esą pajuto, kad naudinga klausytis, ką šneka mokslininkai, nes tai padeda stiprinti jų argumentus darant sprendimus.
Efektyvumas – mantrinė Estijos ambicija
O dar lengviau viskas įsivažiavo, kai ėmė gerai veikti pirmieji pavyzdžiai. „Pirma mokykla, kurios gimnazines klases uždarė, buvo Viljandyje. Generalinio sekretoriaus mokyklų tinklui pavaduotojas buvo joje dirbęs ir tas projektas buvo labai sėkmingas. Kai visi pamatė, kad pastatas yra ne vien pastatas, bet ir dvasia mokyklos labai gera, pradėjo važiuoti iš visos Estijos ir sakyti, kad irgi tokios nori, – prisimena M. Pedaste. – Be konkretaus pavyzdžio „parduoti“ idėją buvo sunkiau. O paskui visi ėmė svarstyti apie tai, koks turėtų būti naujos mokyklos pavadinimas jų mieste, kuri alumnų grupė stipresnė, kurias tradicijas palikti, kokia bus mokyklos vėliava. Klausimas iš „ar tą darysime?“ keitėsi į „kaip tai darysime?“
M. Laidmetsas Lietuvai pataria aiškiau nusistatyti, kas už ką atsakingas. „Kas iš vietos valdžios atsakingas už geriausią įmanomą išsimokslinimą, kas atsakingas visoje sistemoje? Nes panašu, kad dabar pasipriešinimas bet kokiems pokyčiams yra toks didelis, kad niekas nenori kalbėti apie pokyčius, o kalba tik apie tai, kur rasti daugiau mokesčių mokėtojų pinigų pakelti algoms. Bet jeigu sistema nėra efektyvi, ji ilgai neveiks“, – konstatuoja M. Laidmetsas.
Lietuvių bendruomenės Estijoje pirmininkas V. Matulaitis sako, kad svarbiausia yra turėti norą eiti į priekį ir neatsigręžti. „Efektyvumas yra tarsi mantrinis žodis. Ir tai yra bendra Estijos visuomenės ambicija. Noras būti geriausiam ne tik savo regione, bet ir visame pasaulyje čia atsiliepia ne tik steigiant aukštųjų technologijų startuolius. Dėl bendro gėrio kūrimo čia tarp valdžios ir visuomenės yra glaudesnis ryšys nei Lietuvoje“, – pastebi V. Matulaitis.
Prof. M. Pedaste iš Tartu universiteto lietuviams rekomenduoja sprendimus priimti remiantis tyrimais ir mokslu. „Taip pat bendradarbiauti su universitetais, priimant politinius sprendimus, – Lietuvai linki profesorius. – Nepamiršti plataus požiūrio į skirtingas idėjas ir bendradarbiauti su gerais kolegomis, pavyzdžiui, iš Estijos. Kad Baltijos šalyse vieni iš kitų mokytumėmės daugiau nei iki šiol.“
Parengė Vismantas Žuklevičius
