Lietuvoje

2020.01.05 07:00

Žymiausi partizaninio laikotarpio Lietuvos išdavikai: kodėl ir kaip jais tapo?

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2020.01.05 07:00

Išdavystė – labai sudėtinga ir skausminga tema. Pokariu, kai vyko partizaninė kova, išdavystė buvo ypač skaudi, nes ji reiškė kitų žmonių mirtį arba bent jau kelionę į Sibiro gulagus. Kodėl atsirado žmonių, kurie tapo išdavikais? Kas pasikeitė jų viduje, kad jie nuspręsdavo nusiųsti kitus žmones į tikrą mirtį?

Istorijos detektyvai. Viduramžiai Lietuvoje: mokslus baigę budeliai, valdovo teismo sistema ir skyrybos XVIII amžiuje

Šias žmogaus sielos paslaptis Virginijus Savukynas aiškinosi kartu su psichologu Gediminu Navaičiu.

– Jūsų, kaip psichologo, aš norėčiau paklausti, ar egzistuoja išdaviko tipas, ar galima sakyti, kad štai, žmogus, turintis tokių savybių, atitinkamomis sąlygomis gali tapti išdaviku, o kitas – niekaip?

– Puikus klausimas. Mano tėvas su kitais karininkais 1940 m. buvo ištremtas į Sibiro lagerį. Ten ištrėmus, jie staiga suprato, kad ištremti be jokio teismo sprendimo. Greitai surengė teismą, ir pusė jų buvo nuteista už antitarybinę agitaciją, kita pusė – už tėvynės išdavimą. Aš esu tvirtai įsitikinęs ir Jūs, ir žiūrovai, kad nė vienas iš tų žmonių nemanė, kad yra tėvynės išdavikas. Priešingai, jie tikriausiai manė, kad yra tėvynės gynėjai, patriotai.

Visgi yra psichologinių duomenų, kaip mes suvokiam išdavystę, sakysim, Jums ir žiūrovams siūlau dalyvauti verslo projekte ir sakau, kad investuokite 100, 1 000, 10 000 eurų ir uždirbsit 10 kartų daugiau. Malonus pasiūlymas, tačiau yra rizika – 50 proc., kad nepasiseks, ir tai priklauso nuo gamtos: vėjai, sausros, lietūs... Tada apie 40 proc. atsisako investuoti, nes per didelė rizika. Tas pats pasiūlymas – investuokite, bet partneriai jus gali išduoti. Praeityje jie tai jau darė dažnai. Ta pati tikimybė – 50 proc., kad jie išduos. Dvigubai padidėja, kurie atsisako dalyvauti šiame projekte. Regis, pasakiau tą patį rizikos procentą. Kodėl? O todėl, kad žmogus visgi nori pasitikėti aplinkiniais, būti bendruomenės nariu, kai sieja bendros vertybės, nuostatos, ir jeigu jos yra griaunamos, griaunamas savęs suvokimas, labai daug kas griūna. Gal geriau neinvestuosime ten, kur partneriai nepatikimi. O dėl gamtos – ką čia bepasakysi. Atrodo, paprastas tyrimas, bet jis daug ką pasako.

– Pasako, kodėl išdavystė yra tokia bjauri, kodėl taip sukrečia. Laidoje mes kalbame apie istoriją, labai sudėtingą pokario laikotarpį. Iš tiesų žmonės būdavo tokiomis sąlygomis, kurias mes sunkiai įsivaizduojame. Skaičiau vieną dokumentą. Moteris ir jos sūnus buvo uždaryti „enkavėdistų“. Sūnus buvo kankinamas, moteris buvo įtariama kaip partizanų ryšininkė. Jai tardytojas pasakė: arba pasakai, kur yra bunkeris, tada tavo sūnus sugrįžta namo. Nesakai – lieka pas mus. Dabar įsivaizduoju, kaip ta moteris turėjo jaustis. Ji girdėjo kankinamo sūnaus riksmus, ji turėjo pasirinkti – nežmogiškas pasirinkimas. Kaip tai vertinti?

– Tarptautinė teisė šitą situaciją numato. Galbūt televizijos žiūrovams žinomas gestapininkas Prancūzijoje K. Barbie. Jis naudojo tą patį, kaip ir „enkavėdistai“, metodą – siūlydavo šeimai išrinkti, ką sušaudyti iš šeimos narių. Tai yra laikoma ypatingu nusikaltimu, ir tie, kurie jį vykdė, tokiu būdu organizavo tardymus, po II pasaulinio karo buvo teisiami mirties bausme. Tam „enkavėdistui“ pagal tarptautinę teisę (tikslių paragrafų ir susitarimų nepasakysiu) grėstų bent jau labai didelė bausmė, nes tai laikoma ypatingai žiauriu kankinimu.

Kaip Jonas Deksnys tapo „pavargusiu herojumi“?

J. Deksnys, „pavargęs herojus“, kaip jį įvardijo jo bičiulis A. J. Greimas, buvo žmogus, pasiryžęs rizikuoti viskuo, kad tik būtų išlaisvinta sovietų pavergta Lietuva, tačiau tapo išdaviku ir vėliau savo sąžinę skandino alkoholyje. Kodėl taip susiklostė jo likimas? Pabandykime paieškoti atsakymų.

J. Deksnys gimė 1914 m., kai Lietuvą okupavo sovietai, jis buvo uždarytas į kalėjimą. Iš ten išėjo tada, kai naciai pradėjo karą su sovietais. Atgavęs laisvę, jis nesėdėjo sudėjęs rankų: buvo laikraščio „Laisvės kovotojas“, taip pat pogrindinės radijo stoties redaktorius. Ši veikla nepatiko naciams, todėl 1944 m. gegužės 1 d. jį suėmė ir uždarė į Vokietijos kalėjimą. Iš jo išlaisvino amerikiečiai. Kitam žmogui būtų pakakę nuotykių, tačiau ne J. Deksniui. Be to, pasibaigus karui Geležinė uždanga tarp Rytų ir Vakarų nusileido greičiau, nei apie tai pranešė W. Churchillis.

Anglų žvalgyba atkreipė dėmesį į Baltijos kraštų partizanus : juk jie gali ne tik kovoti su sovietais, bet taip pat surinkti vertingą žvalgybinę informaciją. Taip Didžiosios Britanijos parengta grupė dar 1945 m. išsilaipino Latvijos pajūryje, tačiau jos nariai buvo suimti, o kankinami pasakė viską, ką žinojo. Gavę radijo šifrus sovietai nusprendė imtis kontržvalgybos operacijos. Siuntė pranešimus britams, o šie patikėjo, kad jų desantininkams pasisekė, todėl nusprendė stiprinti žvalgybos pajėgas, ir čia kaip tik po ranka buvo ambicingas J. Deksnys, kuris veržėsi veikti.

„J. Deksnys, pogrindininkas, veikęs ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis. Jo charakterio savybė – šiek tiek linkęs į avantiūrą, bet drąsos pirmajame gyvenimo laikotarpyje tikrai užteko. Kas 1945 m. į Lietuvą iš Vakarų savanoriškai ryžtųsi grįžti, kai nežinai, nei kur, nei kas ten vyksta? O jis grįžta“, - pasakoja istorikas Darius Juodis.

Tačiau pataikė tiesiai į NKVD pinkles. Jis susitiko su žmogumi, kuriuo pasitikėjo, tačiau nežinojo, kad jis savo sielą jau atidavęs priešui. Tai J. Markulis. Viskas vyko pagal senas čekistinės operacijos taisykles: kartu su partizanų vadais įkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą, tik dar nežinojo, kad visa tai vyksta su NKVD žinia, o jis pats pateko į kruopščiai suplanuotą operaciją.

„Kitas dalykas – jo veiklos maksimalizmas, bet ir ambicijos, noras visus burti ir vadovauti. Emocijos ir pasidavimas jausmams jam kai kada pakiša koją“, – teigia D. Juodis.

1946 m. pabaigoje jis iš Lietuvos patraukia į Švediją. Nors lietuviai ir demaskavo J. Markulį, tačiau neturėjo priemonių, kaip apie tai pranešti britams, tad po 3 m. J. Deksnys nusprendžia sugrįžti į Lietuvą. Operacijai vadovavo Didžiosios Britanijos žvalgyba. Vykdamas į Lietuvą jis nežinojo, jog jo jau laukia „enkavėdistai“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, jis iš karto papuolė į nelaisvę. Štai tada ir įvyko jo virsmas. Jis tapo išdaviku. Nuo to laiko Deksnys dirbo NKVD – siuntė radijo pranešimus į Vakarus ir dezinformavo Vakarų šalių žvalgybas, lietuvių išeivių organizacijas, stengėsi diskredituoti Lietuvos partizanų kovą.

„Britų žvalgyba ant to užkibo – jie siuntė dezinformaciją apie padėtį krašte, o tie tikėjo. J. Lukša grįžęs į Lietuvą perdavė, kad Deksnys yra MGB rankose, bet ar kas patikėjo ta radiograma? Net Lietuvos diplomatijos šefas užrašė: tai gali būti jų asmeninių santykių išdava“, - teigia D. Juodis.

Taigi juo dar ilgą laiką pasitikėjo britų žvalgybininkai. Jis buvo geras koziris NKVD rankose. Kai baigėsi partizaninė kova, Deksnys nebuvo paleistas į poilsį – šnipinėjo intelektualus ir apie juos rašė pagiežingas ataskaitas KGB. Viešai iš jo buvo reikalaujama pripažinti savo paklydimus ir atgailauti. Tą jis ir darė savo straipsniuose. Beje, nesijautė laimingas, nes, kaip prisimena amžininkai, kartėlį, nuoskaudas, sąžinę jis skandino alkoholyje.

„Tas jo agento darbas vedė į moralinę rezignaciją – žmogus viskuo nepatenkintas, leidžia laiką restorane, ko nepasakysi apie Markulį“, - pasakojo Arvydas Anušauskas.

J. Deksnys mirė 1982 m. kovo 22 d.

– Susipažinome su J. Deksnio gyvenimo istorija. Jis buvo veiksmo žmogus, net negalima buvo įtarti, kad jis norėjo Lietuvą išduoti, bet ėmė ir palūžo. Kodėl?

Gediminas Navaitis: – Kai kalbame apie postūmį link išdavystės, dažnai situacija supaprastinama, kalbama arba apie fizinį poveikį, arba kad žmogus buvo papirktas. Ne viena specialioji tarnyba ilgai dirba rengdama metodus, kaip paveikti žmones. Yra tyrimas, padarytas Pentagono užsakymu po Korėjos karo.

Amerikiečiai, kurie pateko į nelaisvę, Šiaurės Korėjos konclagerius, buvo žiauriai baudžiami, jiems trūko maisto. Ten perėjusių į priešo pusę ir pasidavusių propagandai buvo labai mažai arba išvis nebuvo. Daug daugiau belaisvių, kurie tarsi pakeitė savo pažiūras, pradėjo bendradarbiauti su priešu, buvo tarp tų, kurie pakliuvo į kinų konclagerius.

– Kodėl?

– Tai ir buvo tas įdomus tyrimo klausimas, kuo gi skyrėsi elgesys. Kinai nesielgė taip žiauriai ir nevertė badauti. Konclageris – ne sanatorija, kai kuriems žmonėms būdavo sukuriamas labai nuobodus gyvenimas. Sėdite vienas kameroje: niekas labai neskriaudžia, maistas vienodas, gyvenimas nuobodus. Pakviečia tardyti simpatiškas tardytojas, maloniai kalbasi. Klausia vardo, pavardės, laipsnio, numerio. Šituos duomenis pagal tarptautinius susitarimus karys, pakliuvęs į nelaisvę, gali apie save suteikti. Prideda klausimą, pajuokaukime: buvote paimtas į nelaisvę Vilniuje? Akivaizdu, kad priešas žino, kur paėmė į nelaisvę, jūs nieko neišduodate. Atsakytumėt?

– Be abejo, nėra ko net slėpti.

– Jūs pasakėte, mes užrašėm ir davėm pasirašyti. Nėra nieko baisaus, bet padarėte žingsnelį link bendradarbiavimo. Už malonų pokalbį gavot saldainį, banano gabalėlį – menkas papirkimas. Be to, žinote, kad maloniai pasikalbėjote, užuot nuobodžiai sėdėjęs kameroje.

– Arba net būtum kankinamas.

– Apie kankinimus net niekas nekalba. Pakviečia dar kartą: ant stalo – amerikietiškas laikraštis su bataliono vadu pulkininku, didvyriu. Po to kalba, kad jūs irgi iš to bataliono. Akivaizdu, to neneigiat. Jūsų pulko vadas Džonas? Ginčytis? Viskas laikraštyje. Jūs jau suteikėt gana daug duomenų, kurių neturėtumėt teikti. Jie nėra paslaptis, bet jų teikti negalima. Parašykite šeimai, kad su sveikata viskas gerai, buvo žadėta suteikti medicininę pagalbą ir ji buvo suteikta. Viskas tiesa?

– Taip.

– Padiskutuokim apie bendresnius dalykus: blogai, kad esate čia, o nesate su savo šeima.

– Aišku, kad blogai. Bet išleiskit, ir aš nuvyksiu pas savo šeimą.

– Karas, o jį turbūt sukėlė žmonės, kurie tuo suinteresuoti.

– Taip, nesuinteresuoti nesukelia karo.

– Tokių žmonių veikiausiai yra ir Amerikoje?

– Ir taip žmogus vedamas, kad jis pasijustų auka.

– Kadangi tokių žmonių yra ir Amerikoje, sutinkate, kad nėra idealių valstybių, ir ji turi trūkumų.

– Be abejo.

– Tai surašykite tuos trūkumus.

– Dar vienas žingsnis.

– Šioje schemoje svarbu, kad žmogus sukuria įsipareigojimų sistemą, jis rašo. Kai kalbame, galite atsiriboti nuo to kalbėjimo. Surašęs trūkumus pradedate abejoti: gal nerašyti? Bet tardytojas – malonus žmogus, pavaišina arbata. Jis sako: dabar teks paklausyti paskaitos apie Kiniją, jos pasiekimus, komunizmo privalumus. Konspektuokite, o jeigu neužsirašėte, noriu baigti niekam nereikalingą tardymą, pasikalbėti apie gyvenimą, šeimas, gal arbatos išgerti. Yra jūsų kolegos sąsiuvinis – nukopijuokit tuos užrašus ir pasirašykite. Tokiu būdu iki kur atėjome?

Su jumis, kaip su belaisviu, elgiasi gerai, jūs pateikėt informacijos apie kariuomenės situaciją daugiau, negu reikėjo pateikti, sutikote, kad Amerikoje yra žmonių, kurie nori sukelti karą ir iš to pelnosi, parašėte tekstą apie komunizmo privalumus ir jį pasirašėte. Dabar surengsime politinių rašinėlių konkursą, kuriame galite gauti prizų – apelsinų, bananų. Dalyvaudamas pastebite, kad konkursą laimi ne tik tie, kurie šlovina komunizmą, bet ir kurie kritikuoja. Tačiau tarp pasisakančių už Ameriką turėtų būti ir koks kritikos sakinys. Tą sakinį išimame ir įdedame. Kokį tekstą turime? O dar į radiją galima kviesti.

Kada jūs, kaip karys, pranešate apie save daugybę informacijos, skundžiatės, kad esate atplėštas nuo šeimos, tų, kurie sukėlė karą, pasisakote, kad komunizmas turi daugybę privalumų, – jūsų nuotrauką ir šitą lapelį mes dabar mėtysime. Net to nepastebėdamas jau esate šitoje pusėje. Kaip žmogus, norintis būti nuoseklus, pradedate ginčytis su kitais. Daug žmonių iškrenta iš šitos schemos. Jie sustoja, nepradeda bendradarbiauti, bent psichologiškai, kažkuriame etape: jeigu jų yra 100, – pirmąjį praėjo 80, antrąjį – 60, trečiąjį – 40. Turime 10, kurie jau bendradarbiauja.

– Pasakėte liūdną dalyką apie žmogaus prigimtį. Geriausia perverbuoti ne kankinimais, bet tarsi Pavlovo šunį apdovanojant už gerą elgesį: prisidėk, bendradarbiauk po žingsnelį, ir tu jau pamatai, kad esi kitoje pusėje, kelio atgal nebėra.

– Bet jeigu atsidurtumėte Korėjos kare, būtumėte paruoštas: žinote, kaip vyks veiksmas, ir todėl jus paveikti būtų sunku. Atitinkamų tarnybų specialistai dirba, kaip paveikti, bet lygiai taip pat dirbama, kaip atsispirti poveikiui. Vien informacija, kaip vyks veiksmas, jau yra tas būdas, kuris leidžia žmonėms neiti išdavystės keliu. Tai, apie ką šiandien kalbame, yra iš dalies naudinga žvelgiant ne tik į istoriją, bet ir dabartinę propagandą, su kuria daug žmonių susiduria.

– Ar Jūsų išdėstyta schema netinka ir J. Deksniui? Nežinoma, ar jį kankino, bet jis persimetė. Netgi po to, kai partizaninė kova baigėsi, rašė straipsnius, kuriuose gailėjosi, pripažino savo nuodėmes, sakė blogus žodžius apie draugus, likusius Vakaruose.

– Kokie konkrečiai metodai buvo taikyti, vargu ar galime išmąstyti, bet pažiūrų pakeitimo, smegenų plovimo schemos egzistavo ir tada, juo labiau, kad kalbam apie panašų laiką. Manau, kad „enkavėdistai“ su Kinijos specialiosiomis tarnybomis dalijosi patirtimi. Bendros nuostatos galėjo egzistuoti. Toks žmogus iš dalies suvokia, kad daro ne tą – atsisako savo vertybių, pažiūrų. Tokių žmonių asmeninis gyvenimas tampa gana prastas. Jie dažniausiai įninka į alkoholį, narkotikus, nesugeba palaikyti ilgalaikių šeimos ryšių. Norėtų, kad aplinkiniai jiems pritartų, bet kartu žino, kad nepritars, vadinasi, jaučiasi blogai.

Juozo Markulio kelias į išdavystę

J. Markulis gimė 1913 m. JAV. Vėliau jo šeima sugrįžo į Lietuvą. Jaunasis Juozas nusprendė pasukti kunigystės keliu. Mokėsi seminarijoje tol, kol sutiko savo būsimą žmoną A. Januškevičiūtę. Tada ir suprato, kad pašaukimo kunigystei neturi. Jis įstojo į Medicinos fakultetą, vedė Aldoną, o 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, įstojo į Karo mokyklą. Ją baigė po metų.

Ir štai ką per baigimo iškilmes jis kalbėjo: „Geriau liūtu mūšyje kristi, nei supančiota avimi mekenti pažemintam žiūrint į išniekintą motiną tėvynę, dūstančius nedalioje brolius. Mūsų nedaug, bet mes pasiryžę tapsime visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų.“

Labai gražūs žodžiai. Kai kas juos įgyvendins, žus pokario kovose. Kai kas, tačiau tai nebus J. Markulis. Mes menkai žinome, kaip jis reagavo į Lietuvos okupaciją 1940 m. Tikriausiai nei sveikino Raudonąją armiją, nei kūrė pasipriešinimo planus. Nacių okupacijos metais irgi nesiruošė kovoti.

Ir štai atėjo antroji sovietų okupacija. Daugelis profesorių buvo nužudyti arba pasitraukė, jam atsivėrė didelės karjeros perspektyvos, jis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Tačiau sovietinis režimas nieko veltui nedalijo. MGB jį pastebėjo ir nusprendė pasinaudoti. Jį užverbavo. Iki galo nėra aišku, kaip ir kada tai padarė. Dažniausiai nurodomas 1945 m. sausis, tačiau nėra išlikusių dokumentų, kaip ir nežinomi jo motyvai. Iš pradžių Markulis atlikinėjo smulkias užduotis – pranešinėjo apie savo pažįstamus kunigus, draugus.

Tačiau MGB labai greitai suprato, kad jį gali panaudoti ir žymiai rimtesnei operacijai – sukurti fiktyvų partizanų vadų štabą. Planas buvo paprastas – surengti partizanų vadų suvažiavimą ir vienu ypu visus likviduoti. Atrodė, kad viskas einasi kaip iš pypkės, tačiau tam sutrukdė viena aplinkybė – partizanai demaskavo J. Markulį. Tuo metu MGB žaidė šnipų žaidimą su Vakarais. Jie kontroliavo Lietuvoje radijo ryšį ir pranešinėjo tas žinias, kurias norėjo pranešti, tačiau paaiškėjo, kad J. Deksnio brolis taip pat turi radijo ryšį. Tai galėjo sutrukdyti visą operaciją. Deksnį reikėjo suimti. Taip ir buvo padaryta. Markulis galvojo, kad šią informaciją žino tik jis vienas, tačiau žinojo ir kitas žmogus, tai – J. Lukša. Kai buvo suimtas Deksnys, įtarimai krito ant Markulio. Daugelis partizanų negalėjo patikėti, kad gerbiamas žmogus, sakęs tokias patriotines kalbas, gali būti išdavikas. Kai partizanai galutinai suprato, kas per paukštis yra Markulis, MGB jis tapo nereikalingas, be to, jam buvo pavojinga likti Lietuvoje.

Tuomet MGB jį išsiuntė į Leningradą, o ten buvo visai nesaldu. Jis jautėsi atstumtas ir neteisingai užmirštas, netgi yra išlikęs raštelis, kuriame jis yra surašęs nuoskaudas dėl netesėtų „emgėbistų“ pažadų. Vėliau jam buvo leista sugrįžti į Lietuvą, jis tapo medicinos profesoriumi, dėstė Vilniaus universitete. Jis niekada neparodė, jog atgailauja dėl padarytų savo darbų. J. Markulis mirė 1987 m. gruodžio 10 d.

– Kaip apibūdintumėte J. Markulį? Nežinoma, kad šitas žmogus jautė sąžinės priekaištus ar bandė nuskandinti savo širdgėlą alkoholyje. To jis neturėjo. Man labai svarbu, kad nepriklausomoje Lietuvoje jis taip sakė: „Niekada nebūti tėvynės išdaviku, niekados neišsižadėti tėvų tikėjimo, mokėti save suvaldyti, mestis į darbą, į kovą už tėvų žemės laisvę, už brolių gerovę.“ Bet ateina okupantai, ir jis labai noriai bendradarbiauja. Jei būtų likęs nuošalyje, tikriausiai niekas nebūtų pastebėjęs, bet jis pats parodė iniciatyvą. Vieną kartą kalbi taip, o pasikeitė situacija, ir bėgi pas nugalėtojus.

Gediminas Navaitis: – Sakome – „tėvynės meilė“. Vargu ar tai yra išprotavimas. Aišku, ją galima pagrįsti ir racionaliai, bet dažniausiai šnekame apie jausmus. Tėvynės meilę visų pirma apibrėšime kaip jausmą. Paauglė turbūt tiki, kada vaikinas jai aiškina, kad ją myli labiausiai pasaulyje ir be jos gyventi negalės, nusišaus, jeigu ji nebus jam gera. Kiek brandesnė moteris pasidžiaugia tokiais pasakymais, bet jais besąlygiškai netiki. Pagalvokime, kas slypi už tokių deklaracijų, kurias čia girdėjome, besąlygiškų šauksmų, kad be galo myliu tėvynę? Žmogus ne visada linkęs atskleisti jausmus bet kokia proga ir, jeigu yra galimybė, išeiti į tribūną ir prisipažinti meilę tėvams, merginai, tėvynei, juos labai demonstruoti. Natūraliai kyla šiokia tokia abejonė.

– Bet šiandien labai deklaruojama: jeigu kas nors bus, tai ginsiu, imsiu šautuvą...

– Reikėtų man patikslinti. Jeigu sakau, kad ginsiu tėvynę, – tai vienas teiginys, bet jeigu tas pasakymas yra pernelyg emocionalus, tai sukelia tam tikrą abejonę. Kodėl reiktų labai garsiai šaukti, kad myli mamą? Galbūt kažkas viduje kliudo. Tokios deklaracijos kažkam gal leidžia daryti karjerą, todėl labai garsiai pasakojama apie jausmus tėvynei, partijai, savai grupei, kad atrodytum geresnis už kitus. Nepasisekė karjera vienoje srityje – sąlyginai lengviau pereina į jos darymą kitoje srityje, taip pat demonstratyviai gali rodyti savo jausmus kitai grupei, kitai ideologijai.

Kosto Kubilinsko kelias į išdavystę

K. Kubilinskas gimė 1923 m. liepos 1 d. neturtingoje šeimoje. Gyveno Rūdos kaime Vilkaviškio apskrityje. Buvo talentingas, lengvai eiliuodavo. Tai pastebėjo Gižų klebonas ir ne kartą mokėjo už jo mokslus katalikiškoje Marijampolės gimnazijoje, jo eilėraščiai netgi buvo išspausdinti leidinyje „Šaltinėlis“. Neabejotinai tai kėlė jo savivertę ir besąlygišką įtikėjimą savo talentu.

1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, jis nestovėjo nei su gėlėmis, nei su raudona vėliava ir nesveikino okupantų. Netgi pogrindiniuose ateitininkų laikraštėliuose išspausdino porą antisovietinių eilėraštukų. Kai vokiečiai okupavo Lietuvą, atsirado poreikis išjuokti bolševikus. Ir čia Kubilinskas atskleidė savo talentą parašydamas keletą eilėraščių, kuriuose buvo išjuokiama sovietinė santvarka.

Tačiau amžinasis reichas sugriuvo žymiai anksčiau, nei galvojo Hitleris. Vokietija pralaimėjo II pasaulinį karą, ir kai Lietuvą okupavo sovietai, K. Kubilinskas liko bolševikų užimtoje tėvynėje. Ir štai tas jaunuolis, kuris šaipėsi iš bolševikų, kaip niekur nieko įstojo į komjaunimą, pradėjo rašyti sovietinį režimą šlovinančius eilėraščius.

Jis įsitaisė dirbti į „Komjaunimo tiesos“ redakciją, įstojo į universitetą, buvo išrinktas Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. Kai vieni ėjo į miškus kovoti, kiti bandė likti nuošalyje, nebendradarbiauti su komunistais, Kubilinskas aktyviai įsiliejo į sovietinį gyvenimą, jis visa širdimi kūrė „sovietinį rojų“ Lietuvoje.

Tikriausiai galvojo, kad jam pasisekė, jis pagavo savo laimės paukštę, tačiau 1946 m. sausį čekistai pasikvietė Kubilinską pakalbėti, priminė jam apie antisovietinius eilėraščius ir pasakė, kad jis visko neteks, jei nebendradarbiaus. To ir užteko, kad jis taptų agentu. Tiesa, virsmas nebuvo staigus. Jo garbei reikia pasakyti, kad iš pradžių jis pranešinėjo nereikšmingas žinias.

Tada buvo imtasi rimtesnių priemonių. Kubilinskas buvo demaskuotas kaip prisiplakęs nacionalistas ir vokiečių talkininkas. Akimirksniu išlėkė iš darbo, iš universiteto ir iš Jaunųjų rašytojų sekcijos. Netrukus poetas suprato, kad jam užvertos ir leidyklų durys. Liko vienas kelias – mokytojauti. Taip jis atsiduria Dzūkijoje, Lynežerio kaime, kur vis dar buvo partizanų valdžia. Tad juos sudomino jaunas ir talentingas mokytojas. 1948 m. pavasarį jį aplankė vietinio būrio vadas Stasys Jovaišas-Gražuolis. Nors partizanai ir žinojo jo prosovietinius eilėraščius, vis dėlto nusprendė, kad tai žmogus su tautine sąžine.

Tačiau K. Kubilinskas turėjo kitų planų. 1948 m. jis kreipėsi į sovietų valdžią prašydamas jam duoti šansą išpirkti kaltę prieš tarybų valdžią ir grįžti prie rašytojo veiklos. Šis raštas buvo persiųstas „enkavėdistui“ I. Počkajui, kuris iš karto suprato, kad Kubilinskas dabar yra pasiryžęs rimtam bendradarbiavimui. Ko daugiau reikia? Poetas, kuriuo pasitiki partizanai, – dirbantis NKVD. Sovietams pasisekė ir tai, kad netoli Lynežerio apsigyveno Kubilinsko vaikystės draugas Skinkys, taip pat puoselėjęs poeto ambicijas ir taip pat užverbuotas Počkajaus. Abu jaunuoliai buvo svetingai priimti pas partizanus – du vilkai ėriuko kailyje.

Ir jie iš NKVD gavo užduotį – likviduoti „Dainavos“ štabą. 1949 m. kovo 6 d. L. Baliukevičius-Dzūkas su keliais palydovais išvyko inspektuoti apygardos. A. Ramanauskas –Vanagas buvo išvykęs į partizanų vadų suvažiavimą. Bunkeryje liko du MGB agentai – Skinkys ir Kubilinskas bei partizanas B. Labenskas-Kariūnas. Tada ir įvyko baisi išdavystė. MGB agentai nušovė Labenską. Įvykdę žmogžudystę, jie nubėgo į Alytų. Ten jų jau laukė čekistai. MGB kariuomenė pradėjo puolimą ir sunaikino Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį. Iš viso dėl šios išdavystės žuvo 15 partizanų. Pati štabų sunaikinimo operacija čekistų buvo pavadinta labai iškalbingai – „Kanibalai“. Beje, už šią įvykdytą užduotį Kubilinskas gavo pinigų – 7 300 rublių. Po to K. Kubilinskas rašė eilėraščius vaikams , galėjo realizuoti savo talentą, tačiau nebuvo laimingas, nes, kaip prisimena amžininkai , užsimiršimo ieškodavo alkoholyje. K. Kubilinskas mirė poilsio viloje netoli Maskvos 1962 m. kovo 9 d.

– Kostas Kubilinskas – tai žmogus, kuris savo kūrybą, talentą kėlė aukščiau už kitų žmonių gyvybes. Vienoje ataskaitoje jis rašė: „Reikia tik vieno, – kad jam būtų sudarytos sąlygos reabilituotis sovietų literatūroje, nuo kurios jis turėjo atitrūkti tik dėl praeities klaidų.“ Apie save Kubilinskas rašo trečiuoju asmeniu.

Gediminas Navaitis: – Atkreipčiau dėmesį į trečią asmenį: kituose politinės psichologijos tyrimuose kalbėjimas apie save trečiuoju asmeniu dažnai minimas kaip tam tikras psichologinis sindromas.

– Koks?

– Atsiriboti nuo to, ką darau: aš esu čia, bet psichologas Gediminas mano kitaip. Jeigu taip pradedu kalbėti, kažką noriu jums pasakyti ypatingo. Gal net aš pats su tuo nesutinku? Viena iš psichologiškai įdomių ir savotiškai juokingų schemų – Stalinas dažnai sakydavo: draugas Stalinas nusprendė. Ką padarysi – jis nusprendė, reikia kažką sušaudyti, jis pats tarsi niekuo dėtas. Šis kalbėjimo stilius – tarsi Mesijo: mes, karalius toks ir toks, nusprendėme. Žmogus praneša, kad jo titulas, pareigos yra svarbiau už viską, svarbiau už tai, kad jis yra žmogus. Nubrėžiama riba tarp vaidmens ir žmogaus. Iš vieno požymio negalime detaliai nagrinėti Kubilinsko asmenybės, bet jis leidžia tas prielaidas išsakyti. Jis atsiriboja nuo poeto vaidmens. Kaip žmogus, jis gal nieko nedarytų, gal net nenušautų, bet dirba dėl to įžymaus poeto. Tai veiksmingas būdas save pateisinti, bet realybėje klausimas lieka tas pats: kodėl gyveni taip, kad turėtum ieškoti pasiteisinimo? Gyvenk taip, kad nereikėtų ieškot pasiteisinimų. Jeigu Kubilinskas būtų rašęs eilėraščius ir nedalyvavęs NKVD provokacijose, veikiausiai mes tuos eilėraščius prisimintume visai kitaip.

– Neduok, Dieve, jeigu kokių nors netikėtumų nutiktų šiandien – ar daug Lietuvoje atsirastų išdavikų?

– Kaip ir visada, atsirastų, bet nemanyčiau, kad Lietuva yra kuo nors išskirtinė, ir jų neatsirastų statistiškai daugiau, negu Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje. Jų visur atsirastų, bet, manyčiau, ir jūsų laida padeda, kad jų atsirastų mažiau.

Plačiau - „Istorijos detektyvų“ laidoje per LRT TELEVIZIJĄ

Parengė Vismantas Žuklevičius

Istorijos detektyvai. Viduramžiai Lietuvoje: mokslus baigę budeliai, valdovo teismo sistema ir skyrybos XVIII amžiuje
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt