Lietuvoje

2020.01.01 12:31

2019 metai Lietuvoje – kaip Generolo Vėtros lentos dūžtančios skeveldros parodė susipriešinimą

Žygintas Abromaitis, LRT televizijos laida „Metų panorama“, LRT.lt2020.01.01 12:31

Kiekvienų metų pabaigoje dažnai susimąstome apie išgyvenimus, pamokas, kurias buvome priversti išmokti. 2019-ieji Lietuvą privertė atsigręžti atgalios ir pažvelgti į istoriją dar sykį, kitaip. Pirmiausia, teko vėl atlaikyti Rusijos spaudimą ir bauginimus, bandant įvykdyti teisingumą už nusikaltimus 1991-ųjų sausį. Istorinis nuosprendis Sausio 13-osios byloje tapo išbandymu, kurį atlaikėme, jausdami ir Europos paramą.

Bet čia pat teko kelti klausimą – ar esame pasirengę įvertinti istoriją ir suprasti savo praeitį Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentos dūžtančios skeveldros parodė susipriešinimą, kur argumentų net nebepakanka. Kazio Škirpos asmenybės dualumas sukėlė diskusijų, ar patriotizmas ir nusižengimai gali sugyventi vienas su kitu? Ir tai, regis, dar nėra pabaiga – Lietuva turės mokytis ieškoti atsakymų, nes istorinių šešėlių aplink – vis dar daug.

Nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams netaikoma senatis. Anksčiau ar vėliau atėjo toji diena, kai teisingumas triumfavo. Ilgus metus trukusioje Sausio 13-osios byloje skelbiamas nuosprendis.

Tądien žmonės kalbėjo, kad tai ne tik viena didžiausių ir svarbiausių bylų Lietuvos istorijoje, bet ir įvykdytas teisingumas. Nukentėjusiųjų ar žuvusiųjų artimiesiems tai paguoda. Kiekvienam lietuviui – vienas svarbiausių modernios Lietuvos įvykių.

Maskvos atsako laukti ilgai nereikėjo. Rusija ėmė persekioti, kurti bylas prieš teisėjus ir prokurorus, prisidėjusius nagrinėjant bylą. Juk jų versija su istoriniais kadrais nesutampa. Tačiau Lietuva dar sykį pademonstravo, kad iškreiptai istoriją mato tik Kremlius.

493 balsai už, prieš – 43, o 86 europarlamentarai susilaiko. Tokia persvara, Lietuvos iniciatyva, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią Rusiją nutraukti bylą prieš Sausio 13-osios bylos teisėjus ir prokurorus.

„Tai yra ataka prieš Europos Sąjungos apskritai pamatus. Teisėjai yra neliečiami, teisėjai negali būti spaudžiami nei iš vidaus, nei iš išorės. Visi suprato, šiandien – Lietuva, rytoj gali būti kitos valstybės, dėl kurių kokių veiksmų, sprendimų Rusija prieštaraus“, – sako europarlamentarė Rasa Juknevičienė.

Metų panorama. Palydėkime metus su įsimintiniausiais įvykiais Lietuvoje ir už jos ribų

Kaip sunku istoriją vertinti, Lietuva įsitikino praėjus vos porai savaičių po Sausio 13-osios bylos pabaigos.

Daugelį metų ant Vrublevskių bibliotekos sienos kabėjusi Generolo Vėtros lenta buvo sutrupinta į gabalus. Smūgiai kūju, regis, sudaužė ne tik lentą, bet ir visuomenę.

Vieniems tautos didvyris, kitiems – žmogus siejamas su Holokaustu. Ir vieni, ir kiti turi tvirtų argumentų. Vilniaus merui Remigijui Šimašiui teko rinktis vieną pusę, tačiau kaina buvo didelė. Sudaužytą lentą savivaldybė atkūrė ir pakabino, o tada staigiai, naktį, niekam nematant, nuėmė.

„Kartais vaikai išpila rašalą ant sienos ir sako: tėveli, ateik, tave mokytoja kviečia į mokyklą. Šiuo atveju, galiu pasakyti tik vieną: sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę“, – sako prezidentas Gitanas Nausėda.

Pasipiktinusi ir prezidento žodžių tarsi paskatinta visuomenė pati sukėlė vėtrą. Tokią, kokios miesto valdžia pažaboti net nebeketino – Jono Noreikos atminimo lenta be Vilniaus valdžios pagalbos vėl grąžinta ten, kur ir buvo. O ir padariniai vis dar likę.

Kitas - savivaldybės įmonės „Grinda“ aikštelėje. Ir nors meras metų pabaigoje iš gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sulaukė naujų faktų, kad Jonas Noreika gelbėjo žydus Šiauliuose, naujų vėtrų sostinės valdžia jau bando išvengti.

Meras Remigijus Šimašius neslepia: istorinių klausimų šįmet buvo gal net daugiau, nei norėjosi. Konfliktų antrą kadenciją pradėjus – taip pat. Protestai savivaldybėje kilo ir pervadinant prieštaringai vertinamo Kazio Škirpos alėją

„Tie sprendimai buvo nors ir sunkūs, neslėpsiu, sunkūs ir man asmeniškai, nes teko didelį spaudimą atlaikyti ir centrinės, aukščiausios valdžios institucijų, bet man atrodo, kad tai buvo reikalingas dalykas ir aš, tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad nepritrūko jėgų tuos sprendimus priimti“, – sako meras.

Dar vienas tikrai ne ką lengvesnis sprendimas gali savivaldybės laukti 2020 metais. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė išvadą dėl Petro Cvirkos veiksmų ir pripažino, kad jie nebuvo Lietuvos naudai.

„Arba mes jį turime nukelti, arba su jo naratyvu sužaisti taip, perkonstruoti tą erdvę taip, kad jis neštų visiškai kitokią žinią. nebebūtų tiesiog stabas ant didelio postamento be jokių išlygų ir klaustukų“, – tikina R. Šimašius.

Ar Lietuva pasirengusi įvertinti istorija? Ar visuomenė išmoko kaip reikia spręsti tokius iššūkius?

„Klausytis ir kalbėtis. Ir ne tik tai politikams. O gal politikams kurį laiką tylėti ir neskubėti daryti sprendimų, nes, kai staiga nukabinama kokia nors lenta, ar staiga užkabinama, kas nors norima labai greitai nugriauti, paskui nepastatysi“, – pastebi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Vytautas Ališauskas.

Tačiau didvyrius Lietuva moka pagerbti. Ir, kaip pareiškė prezidentas, ieškoti reikia ne skirčių, o sankirtų. Netikėtai atrasti 1863–1864 metų sukilimo dalyvių palaikai ir jų iškilmingos laidotuvės šįmet Vilniuje suvedė ir Lenkiją, ir Baltarusiją, ir Ukrainą. Simbolinė proga suartėti – su Lenkija kiek atšildyti pastaruosius kelerius metus įšalusius santykius, baltarusiams parodyti tikrąją demokratijos svarbą, o Ukrainai – toliau rodyti kryptį į Vakarus.