Lietuvoje

2020.01.07 05:30

Monkevičius: man būtų gėda, jei būčiau atsukęs nugarą premjerui

Modesta Gaučaitė, LRT.lt 2020.01.07 05:30

„Aš iš tikro nesiruošiau. Turėjau įdomų darbą, galvojau, kad baigęs rektoriaus kadenciją tęsiu įdomiausią darbą – su studentais ir mokslininko laboratorijoje“, – prisiminęs tapimą ministru portalui LRT.lt pasakojo švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Sausio 15-ąją bus metai, kai A. Monkevičius ketvirtą kartą stojo prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vairo. Portalui LRT.lt jis atviravo, kad pradėti eiti pareigas viduryje kadencijos – sudėtinga. Jis neprisidėjo prie programos sudarymo ir turi tęsti projektus, kuriuos pradėjo kažkas kitas. O ir į ministro kėdę jis sėdo ne pačiu lengviausiu laikotarpiu.

Tačiau ministras portalui LRT.lt sakė negalėjęs atsukti nugaros premjerui Sauliui Skverneliui, prieš metus pakvietusiam jį prisijungti prie 17-osios Vyriausybės ministrų komandos.

„Man pačiam teko dar visai neseniai būti tose pozicijose, puikiai išmanau tuos reikalus ir būdamas daugelio jų vietoje sakyčiau tą patį“, – apie neseniai virusius akademinės bendruomenės protestus kalbėjo A. Monkevičius, prieš metus dar ėjęs Mykolo Romerio universiteto rektoriaus pareigas.

Jis taip pat prisiminė, su kokiomis problemomis susidūrė, kai pirmą kartą tapo ministru.

– Jūs ministru dirbate jau ketvirtą kartą. Dabar, kai jau metus šioje kadencijoje dirbate ministru, ar galite įvertinti, kuo ši kadencija skiriasi nuo buvusių anksčiau?

– Turbūt įdomiausia ir vertingiausia kadencija ministrui yra ta, kurią jis pradeda nuo pat pradžių. Tai reiškia, kad ne nuo dienos, kai tampi ministru, o nuo tada, kai yra formuojama politinė programa, kai su bendraminčiais gali matyti, kokie yra visuomenės lūkesčiai, kaip gali būti švietimas keičiamas matant ilgalaikę perspektyvą.

Turbūt įdomiausia ir vertingiausia kadencija ministrui yra ta, kurią jis pradeda nuo pat pradžių.

Man tokia proga buvo 2000-ieji metai. Tuomet dar anksti pavasarį su žmonėmis ir iš politikos, ir iš universitetų diskutavome, kad nėra nacionalinės švietimo strategijos, kad švietimo įstatymas yra įstrigęs Seime, kad nėra įteisinta daug dalykų, kuriuos reikia įteisinti. Visiškai nevyko mokyklų kompiuterizavimas, apie internetą ir kalbėti nebuvo galima, geltonųjų autobusiukų programa buvo tik prasidėjusi ir įstrigusi, didžiojoje dalyje savivaldybių mokytojų atlyginimai vėlavo po 2–3 mėnesius. Ši kadencija buvo įdomi, visus ketverius metus buvo galima su komanda kažką veikti, daugiau padaryti per ilgesnę perspektyvą.

Kitos mano kadencijos buvo trumpesnės, kai reikėjo ar reikia įgyvendinti anksčiau suprojektuotus darbus ir pats nesu prisidėjęs prie politinės programos rengimo. Tai yra žymiai sudėtingiau.

– Formuojant kitų metų valstybės biudžetą buvo labai daug pasipiktinimo ir iš bendrojo ugdymo, ir iš aukštojo mokslo bendruomenės. Vilniaus universitetas pirmą kartą savo noru dviem dienoms sustabdė veiklą, protestavo ir daugiau švietimo bendruomenės atstovų. Ar tikėjotės tokios reakcijos? Ar matote savo atsakomybę šiuo klausimu?

– Pirmiausia, manau, kad įvairių piliečių interesų grupių, suinteresuotų šalių asocijavimasis, kai aktyvūs žmonės reiškia nuomonę įvairiais klausimais, yra tikrai geras dalykas. Aišku, protestai neturėtų atnešti žalos besimokantiems studentams ir pan. Bet tai, kad yra aktyvi akademinė bendruomenė, mano galva, yra demokratijos apraiška.

Kalbėkime apie rezultatą. Niekada nėra, kad ir per pastarąjį dešimtmetį, tiek išaugę aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai. Nėra to buvę. Jie išaugo 40 proc. per pastaruosius dvejus metus. Buvo siūlymas ir toliau auginti, atsižvelgiant į tai, kad yra labai dideli kontrastai kitose švietimo grandyse. Tarkime, bibliotekininkai, kultūros žmonės, kurie dirba švietimo sistemoje, ikimokyklinio ugdymo specialistai – visiškai užmiršti. Reikėjo ir jiems skirti dėmesio, reikėjo balanso ir jis buvo pasiektas.

Šiemet augimas šiai sričiai yra beveik 100 mln. eurų. Tai yra ne taip ir mažai, retai kuriais metais toks augimas yra buvęs. Tai yra iš biudžeto, bet struktūrinių fondų. Toks paradoksas, kad kai nėra augimo, nėra ką dalinti, ir protestų mažiau būna, bet kai jau yra šiek tiek augimo, tuomet atsiranda suinteresuotų šalių, kurios tikrai išreiškia argumentuotą požiūrį. Aš jam pritariu.

Juk aš pats esu mokytojas, mokslininkas. Puikiai viską suprantu ir žinau. Man pačiam teko dar visai neseniai būti tose pozicijose, puikiai išmanau tuos reikalus ir būdamas daugelio jų vietoje sakyčiau tą patį. Jaunas mokslininkas dabar gauna dvigubai didesnę stipendiją, negu gavo prieš trejus metus. Tai yra gerai. Bet žmogus, kuris ką tik užbaigė doktorantūrą, pradėjo dirbti dėstytoju, gauna beveik tą patį atlyginimą. Tai nėra gerai.

Tačiau ar galima tai pakeisti žaibiškai, per vienerius metus? Galima vietoje manęs pasodinti bet ką ir vis tiek nieko daugiau negalės padaryti, išskyrus argumentuotai kalbėtis. Neužtenka Vyriausybės, reikia kalbėtis ir Seime. Čia reikalinga skaidri lobistinė veikla. Investicijos į aukštąjį mokslą duoda didelę grąžą. Sutaupėme lėšų ir esame sutarę su Strateginės analizės centru, kad atliks tarptautinį tyrimą, taigi, žinosime ir palyginsime su kitomis šalimis, kiek vienas euras, investuotas, tarkime, į aukštąjį mokslą, duoda grąžos valstybei socialine ir ekonomine prasme.

Akademinė bendruomenė pagrįstai kelia klausimus, reikalauja, bet man atrodo, kad jie irgi nėra labai naivūs, jie puikiai supranta, kad aš, kaip jų atstovas, neturiu beribių galimybių.

Akademinė bendruomenė pagrįstai kelia klausimus, reikalauja, bet man atrodo, kad jie irgi nėra labai naivūs, jie puikiai supranta, kad aš, kaip jų atstovas, neturiu beribių galimybių. Jos yra tokios, kokios yra. Galėtų kas nors sakyti, kad galėjau iš vienų paimti ir duoti kitiems, tačiau tie beveik 100 mln. eurų yra pagrįsti kolektyvine sutartimi, tai yra įstatymo lygmens sutartis, kuri leis kitais metais nebenukrypti ir daryti kažką geriau. Kasmet atlyginimai augs ne mažiau kaip 10 proc., o jei tik leis ekonominė situacija ir bus palankios politinės aplinkybės, mes galėsime gerinti šitą padėtį.

Tačiau kartu esame numatę ir įsipareigojimus. Man, kaip ministrui, reikia atsakyti ir už kokybę. Visa tai yra nukreipta į kokybės auginimą, manau, kad ir universitetai apie tą patį kalbėjo. Mūsų aukštasis mokslas jau dabar kuria neblogą pridėtinę vertę, bet, aišku, yra ką gerinti. Matome, kad trūksta investicijų į mokslą, bet vėlgi čia atskira tema, reikia didesnių išteklių.

– Jei kalbėtume apie aukštąjį mokslą, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos edukologijos universitetų jungimas įvyko. Į priekį pasistūmėjo ir Vilniaus bei Šiaulių universitetų sujungimas. Kol kas labiausiai stringantis atrodo Mykolo Romerio ir Vilniaus Gedimino technikos universitetų jungimasis. Kaip manote, ar pastarasis susijungimas būtų sėkmingesnis ar gal net jau ir įvykęs, jei jūs būtumėte likęs MRU rektoriumi?

– Nenoriu spekuliuoti ir interpretuoti tokių dalykų. Mes jau anksčiau kėlėme reikalavimą, kad reikia pasimokyti ir iš kitų vykstančių jungimų. Kodėl minėti jungimai, net ir tas, kuris jau įvyko, šiandien turi nesklandumų ir problemų? Todėl, kad tai yra sudėtingi procesai, turi būti įgyvendinami projektai, pasiruošta finansiškai. Yra dukart išleistos Europos Sąjungos rekomendacijos, kuriose apibendrinama Europoje vykdytų universitetų tinklų pertvarkų patirtis. Labai aiškiai pasakyta, kad sutaupymas niekada negali būti sujungimų tikslas. Niekada tai nėra pasiteisinę, jei tikslas yra tik sutaupyti. Tikslas yra sinergija ir kokybė.

Pavyzdžiui, sėkminga patirtis – Aalto universitetas Suomijoje. Jis buvo iš trijų sujungtas į vieną. Tam buvo ruošiamasi 5–6 metus, suartintos bendruomenės, pradėti bendri mokslininkų projektai. Ne nuo administracijos ar kėdžių perstumdymo viskas priklauso. Tai priklauso nuo to, kokie yra investiciniai projektai, kurie skirtingų krypčių mokslininkus suartina į bendrą veiklą. Mokslininkai įgauna patyrimą ir tuomet patys nori jungtis, atsiranda sinergija ir jie patys kuria tą vertę.

Bet jei mes galvojame, kad tik mechaniškai sujungsime, sukilnosime fakultetus, ar čia bus tai, ko siekiama šita reforma? Dar būdamas rektoriumi kėliau šitą klausimą, tą patį sakė ir mano kolega Alfonsas Daniūnas (VGTU rektorius – LRT.lt). Mes būtume ir toliau tą klausimą kėlę, reikalavę atsakymų, raginę neskubėti ir nesakyti, kad jei Lietuvoje neliko vieno ar dviejų universitetų, tai jau yra reforma.

Yra didžiulis potencialas, jis turi didelę vertę, abu universitetai savo srityse yra gana stiprūs, kai kuriose srityse lyderiauja. Jei projektas nebuvo numatęs visko nuo pradžių, tai ir forsuoti jo negalima. Taško padėto nėra.

– Kaip manote, ar per kitus metus gali pavykti įgyvendinti likusius universitetų jungimus?

– Visa tai Vyriausybė pakoregavo, aptarė. VU ir ŠU jungimas jau yra įteisintas ketinimų protokolu tarp dviejų universitetų. Numatytos lėšos, pagal šitą ketinimų protokolą rengiamas planas, kad tai turėtų įvykti per kitus ar dar kitus metus.

Dėl kitų jungimų, iš tiesų, jei akademinės bendruomenės pačios šiuo metu nenori, tai kaip ir išaiškino Konstitucinis Teismas, prievartos būti negali. Nebent tais atvejais, kai universitetai bankrutuoja, patys likviduojasi. Tik matant tokią grėsmę galima būtų priimti sprendimus.

Tačiau jei nėra įrodymo, kad taip bus geriau, nei yra šiuo metu, vargu ar Seimas ir Vyriausybė imsis tokios iniciatyvos. Tik skatinimo būdu galima tai daryti. Mano galva, tiems junginiams, kokie formuojasi, reikia dar nemažai padėti – tiek VU ir ŠU, tiek VDU ir ten esantiems branduoliams. Laukia dar labai didelis galvosūkis, kaip su ribotais ištekliais jiems padėti susitvarkyti siekiant kokybės.

Kitų naujų jungimų tikrai nenumatome. Galvojame apie tai, kaip reikėtų matyti kolegijų tinklą, padėti ten įgyvendinti kai kurias idėjas, kai kolegijos gali asocijuotis su universitetais ar tarpusavyje, išvengti dubliavimo, padidinti efektyvumą, kokybę, sieti tai su regionine plėtra.

– Trumpai pakalbėkime ir apie mokytojus. Šiuo metu yra susiklosčiusi tokia situacija, kad su viena mokytojų profsąjunga pasirašėte kolektyvinę sutartį, bet su kita jau kurį laiką vyksta derybos, kurios neaišku, kada baigsis. Vis dar kalbama apie streikus, trumpasis streikas jau ir buvo surengtas. Kaip jūs šiuo metu matote mokytojų situaciją?

– Mes atnaujinome 2017-aisiais su penkiomis profesinėmis sąjungomis pasirašytą kolektyvinę sutartį, nes ji galiojo iki 2020-ųjų. Atnaujintoje sutartyje numatėme dalykus, kurie leis jau kitais metais formuojant biudžetą užtikrinti tvarumą pokyčių, apie kuriuos kalbame – mokytojų atlyginimų suvienodinimą, pasirūpinimą pagalbos specialistais, aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo užmokesčio sisteminį didinimą. Įgaliojimus pasirašyti gavau tik tada, kai sutarėme, kad visos šalys sutinka, jog galime realiai įgyvendinti sutartyje numatytus finansinius dalykus.

Dar su viena profesine sąjunga, vadovaujama Andriaus Navicko, turime projektą. Gavome atsakymus iš Finansų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuriuose yra tam tikrų pastabų dėl kai kurių dalykų. Yra siūlymas suvienodinti tuos pagrindinius reikalavimus su kitų profesinių sąjungų, kad būtų kiek galima bendresni finansiniai įsipareigojimai.

Bet sutartyje su A. Navicko profesine sąjunga mes dar turime numatę kitų papildomų dalykų. Pavyzdžiui, aiškiau išreikštas reikalavimas pradėti anksčiau mažinti maksimalų vaikų skaičių klasėje. Kai kuriuos reikalavimus galime įgyvendinti ne tik finansinėmis, bet ir administracinėmis priemonėmis, nors ne visur tai galime padaryti, nes daugeliu atvejų mokyklų steigėjos yra savivaldybės. Tiesa, ministras turi galimybių savo įsakymu nustatyti klasių dydžius.

– O ar galima drąsiai sakyti, kad toje sutartyje iš tikro atliepiami visų švietimo bendruomenės atstovų lūkesčiai? Kai kurie akademinės bendruomenės atstovai sakė, kad tik labai maža dalis to, ko jie prašo, yra atspindėta.

– Suprantama, bet tai yra apibrėžta įstatymu. Įstatymas numato, kaip Vyriausybė turėtų sudaryti tokias sutartis. Tokiu atveju tie, kurie mato, kad galbūt jų interesai nelabai atspindėti, turėtų vienytis į profesinę sąjungą, deleguoti savo atstovus, kad jie dalyvautų tokiuose kolektyviniuose susitarimuose su Vyriausybe. Kito kelio nėra.

Yra naujovių, kurias turime galvoje: kaip reikėtų greičiau atnaujinti ugdymo turinį, kaip reikėtų pertvarkyti mokyklų tinklą, kaip reikėtų ankstinti ugdymą.

Jeigu tokių interesų grupių bus, o jų yra labai daug, niekada nebus įmanoma jų suderinti. Procesas turi būti aiškus ir tai, sakyčiau, vyko gerai. Jis vyko ilgai, nuo pavasario, profesinės sąjungos, visa jų konfederacija dalyvavo. Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinė sąjunga labai atkakliai, kovingai siekė savo reikalavimų, jei ne profsąjunga, jų nebūtų pasiekta. Mes tikrai daug diskutavome, skaičiavome, dėliojome argumentus, kaip galėtume nesustoti ir aukštųjų mokyklų dėstytojams 2020 metais didinti atlyginimus.

– Kokius darbus planuojate nuveikti iki kadencijos pabaigos?

– Beveik viskas, ką sakiau, yra tęstiniai dalykai, programa, kurią aš įgyvendinu, tad išrasti daug naujų dalykų negaliu. Yra naujovių, kurias turime galvoje: kaip reikėtų greičiau atnaujinti ugdymo turinį, kaip reikėtų pertvarkyti mokyklų tinklą, kaip reikėtų ankstinti ugdymą. Idėjų turime, jas inicijavome, bet tai yra daugiau pilotiniai, bandomieji projektai.

Uždavinys yra tęsti tai, kas numatyta Vyriausybės programoje. Toliau didinti mokytojų darbo apmokėjimą, nors tai yra priemonė, bet ne tikslas. Tikslas yra orientuotas į pasiekimų gerinimą. Turime įvairių tyrimų, jie dar tęsis, ir kompasas aiškiai rodo ir rodys, į ką reikia dėti investicijas, kad gerėtų vaikų pasiekimai. Vadinamieji „edukaciniai liftai“ turi būti sukonstruoti tiems, kurie atsilieka. O atsilieka Lietuvoje berniukai. Jeigu būtų fiksuoti tik mergaičių pasiekimai, mes būtume tarp lyderių Europoje. Nors ir kitose šalyse berniukai atsilieka.

Didelis atotrūkis yra tarp socialinio, ekonominio, kultūrinio ir vadinamojo probleminio ar rizikos sluoksnio vaikų. Jų rezultatai yra silpnesni, bet kalbėti reikia ne tik apie šeimas, o net ir apie teritorijas, regionus. Kai kuriuose regionuose, kur yra žemesnis socialinis, ekonominis kontekstas, natūralu, kad ten net ir geri mokytojai turi žymiai daugiau problemų, jiems sunkiau yra dirbti.

Turime keletą priemonių (situacijai gerinti – LRT.lt). Viena iš jų yra kokybės krepšelis, kuris apima 180 mokyklų ir yra skirtas tam, kur matome pagalbos stygių. Norime padėti ir toms mokykloms, kurios turi išskirtinai geros patirties, kad jos tą patirtį įtvirtintų, paverstų tvaria ir ja dalintųsi. Toks projektas, remiamas ES, mūsų darbotvarkėje yra vienas svarbiausių, jis įsibėgės ir įgaus pagreitį kitais metais. Manau, kad šita priemonė turėtų duoti labai gerų rezultatų.

Yra, aišku, ir daugiau priemonių: mokytojų kvalifikacijos kėlimas, kompleksinis mokyklų vadovų klausimas. Esame pateikę pataisas, kad jau kitais metais bus priemonių, remiamų finansiškai, kad būtų pasirūpinta vadovų socialine situacija, sutvarkysime vadovų vertinimą, kadencijų klausimą, kvalifikacijos tobulinimą, kad iš jų būtų rengiami ir mentoriai.

– Ar buvo, kad per šiuos metus pagalvotumėte „kam man to reikia“? Kaip apskritai jus įkalbėjo dar kartą tapti ministru?

– Esu parašęs nemažai straipsnių, atlikęs tyrimų apie laimę ir švietimą, gyvenimo kokybę darbe, laimę ir darbą. Tuos atsakymus sau esu suradęs, bet laimė kiekvienam žmogui yra vis skirtinga. Daug ko jai reikia. Natūralu, kad laimei reikia ir materialinių dalykų. Tačiau reikia ir šeimos, ir draugų, daugybės įvairių dalykų. Tačiau, kuo labiau įgauni patyrimo gyvenime, tuo labiau supranti, kad be galo svarbu yra turėti veiklą, kurioje realizuodamas save sprendi prasmingus dalykus, nors jie ir labai nelengvi.

Panašiai kaip alpinizmas. Į kalnus žmonės lipa ne tik dėl nuotykių, bet ir norėdami išbandyti save, sau ir kitiems įrodyti, kad kažką gali. Man atrodo, kad mes visi esame tokie žmonės ir visiems mums yra labai svarbu dirbti prasmingus darbus.

Aš iš tikro nesiruošiau (tapti ministru – LRT.lt). Turėjau labai įdomų darbą ir galvojau, kad baigęs rektoriaus kadenciją vėl dirbsiu patį įdomiausią darbą – su studentais ir mokslininko laboratorijoje. Man norisi šio darbo, bet kai pasako „žiūrėk, tavo patirtis reikalinga“... Man vis sako „darai ne taip, daryk kitaip, galėtum pinigus geriau dalinti“, bet kai pakviečiu ateiti ir imtis darbų kartu – atsuka nugarą. Kritikuoti yra lengviausia, bet ateiti padėti mažai kas nori. Niekas nenori eiti į politiką, nes joje nėra lengva, kartais ten ir nelabai švaru. Bet reikia kažkam eiti.

Iš tikro, ministro atlyginimas yra praktiškai toks pats, kaip ir aukštosios mokyklos administracijos žmonių. Tai ne paslaptis. Ėjau tikrai ne dėl atlyginimo. Tiesiog man pačiam būtų buvę gėda, jei būčiau atsukęs nugarą premjerui, kuris mane kvietė. Negalvojau (kam to reikia – LRT.lt), nes žinau, ką reiškia kritika, ką reiškia pastabos. Žinau, kad šiandien nėra žmogaus, kuris turi stebuklingų galių ir galėtų taip imti ir išspręsti visas problemas. Svarbu yra telkti, kalbėtis, ieškoti sprendimų.

Visi mano minėti darbai yra svarbūs, prasmingi, orientuoti į vaikų sėkmę. Darbas prasmingas tiek, kiek jaučiu kitų žmonių pasitikėjimą, požiūrį, kad tai, ką mes darome, yra svarbu. Švietime nėra taip, kad pasėjai ir po metų pjausi. Dirbti dėl to, kad sulauktum dėkingumo, tikrai neverta. Dėkingumo ir nereikia, reikia pačiam jausti prasmę, kad tai, ką darai, yra įdomu, malonu. Gal po kiek metų pagalvosiu, kad buvo klaidų, kad galėjau padaryti geriau. Bet tai, ką darau, yra prasminga. Tai – didžiausias atlyginimas.

Gal po kiek metų pagalvosiu, kad buvo klaidų, kad galėjau padaryti geriau. Bet tai, ką darau, yra prasminga. Tai – didžiausias atlyginimas.

– Ne kartą buvo pastebėta ir politikų, ir švietimo bendruomenės atstovų, kad švietimas ir mokslas nėra valstybės prioritetai. Ar jie gali tokiais tapti?

– To sąmoningumo yra vis daugiau. Tai būdavo toks lozungas, kurį matydavau dažnai ir pats nusivildavau. Atrodo, kad tai tik deklaracijos: partijų lyderiai deklaruoja, bet nieko nevyksta. Kad ir 2004-aisiais buvo apmaudu žiūrėti, kai viskas kilo, kilo ir tada – nieko. Suprantu, kad buvo krizė, bet tie patys politiniai lyderiai, kurie pasirašė susitarimą, jo netesėjo. Turime kalbėti apie tęstinumą, tvarumą.

Jei ir keičiasi partijos, jų lyderiai, dokumentai turėtų būti tvirtas susitarimas. Jie turėtų būti orientuoti į tai, kad siektume efektyvumo, kokybės kartu su investicija į politiką. Jei dabar politinės partijos pasakytų, kad yra strategija „Lietuva 2030“, kad tai Lietuvos pažangos programa... Mes taikinius žinome, ko reikia pasiekti, bet reikia padėti švietime sukurti priemones ir nespekuliuoti, kaip kartais daroma, kad „jūs pirmiau susitvarkykite tinklą, o mes kažką po to padarysime“.

Pirmiausia turi būti investuojama į žmogų, tada atsiranda prestižas, trauka, tada į sistemą ateina gabūs žmonės ir ją pakeičia. Bet jei taip nėra, pokyčiai nevyksta. Esu optimistas, tikiu, kad naujoje politinėje perspektyvoje užteks sąmoningumo partijoms nemėtyti to kamuoliuko, bet dėl pačių svarbiausių dalykų susitarti ir užsibrėžti, kad nauja dauguma, kuri susiformuos, laikysis šito. Tai ir jiems patiems būtų be galo naudinga.