„Buvom peralkę, sausio pabaiga, maisto trūkdavo, rasdavom bulvę peršalusią ar runkelį, viską suvalgydavome vietoje, viduriai paleisti, visi smirdėjome, mūsų kvapas buvo nemalonus“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Istorijos detektyvai“ sunkius karo išgyvenimus pasakoja šalies vadovo Gitano Nausėdos tėvas Antanas.
Klaipėdoje gyvenantis Antanas Nausėda prisimena laikus, kai savo vaikams pasakodavo apie įvykius, kuriuos jis ne perskaitė romane, bet matė ir išgyveno pats.
Tilžėje tikėjosi pamatyti tėvus
1929 m. gimęs Antanas buvo vos 14-os, kai 1943 m. vokiečių valdžia į kariuomenę ėmė visus vyrus nuo 16-os iki 55-erių. Ką tai reiškė? Ogi tai, jog trūko darbo jėgos dirbti ūkiuose, fabrikuose. O kadangi Antano šeima gyveno Tauragės rajone, Būdviečiuose, visai šalia pasienio, tai ir ištįsęs paauglys buvo paimtas į darbus.
„Atvežė mane į Natkiškius pas ponią Bertą Kenklys. Jos vyras buvo karininkas, žuvęs Ervino Rommelio kariuomenėje Afrikoje 1942 m. Už tai ji gavo dvi lenkes darbininkes ir prancūzų belaisvių. Prancūzų ir belgų belaisvius leisdavo pas ūkininkus dirbti, o rusų belaisviai būdavo į lagerį uždaryti, į ūkius nepraktikuodavo duoti dirbti“, – prisiminimais dalinasi A. Nausėda.
Antanas žąsis ganė, kiaules šėrė, karves melžė. Ir taip atėjo 1944-ieji. Vokiečiai, pralaimintys karą, pradėjo trauktis į Vokietijos gilumą. Antano šeimininkė visą turtą sukrovė į du vežimus ir vieną vežimą pati vadeliojo, o kitą pavedė Antanui.
Pašnekovas prisimena norėjęs pabėgti. „Aš norėjau pabėgti į namus per sieną: ties Sartininkais buvo pasienis, galvojau, kaip nors praspruksiu, bet paskiau ji atšnekėjo. Mane aprengė savo vyro drabužiais – buvau didelis ūgiu, išaugęs, – tikina prezidento tėvas. – Parodė kelią: nuo Sartininkų link Genių be sustojimo važiavo vežimai iš Lietuvos, traukėsi nuo fronto į Vokietijos gilumą. Man parodė, kad tarp tų važiuojančiųjų – mano tėvai, ir prie Tilžės susitiksiu“.
Antanas patikėjo ir išvažiavo. Kelias buvo sausakimšas. Žmonės bėgo. Ieškojo prieglobsčio Vakaruose. Po trijų dienų jų ekipažas pasiekė Frydlando rajoną. Visą laiką šalia vežimo būdavo žmonių, kurie prašydavosi juos pavėžėti ar bent jau daiktus priimti.
Nakvojo Karaliaučiaus bažnyčioje
Šeimininkė buvo įspėjusi su niekuo nebendrauti. Bet kartą prie Antano priėjo keli jauni vyrai, kalbantys lietuviškai. „O, pasirodo, vaikščiojo gestapininkai, kurie suprato lietuvių kalbą ir, lietuviškai mums besišnekant, pasižiūrėjo, kokio amžiaus tie vyrai, ir mus suėmė. Buvom 6 žmonės, mane įsodino į mašiną ir išvežė į Štuthofo konclagerį“, – nesėkmingą kelionės baigtį prisimena A. Nausėda.
Paaiškėjo, kad tie vyrai buvę generolo Povilo Plechavičiaus kariai. „Porą savaičių patardė, apklausinėjo. Nežinau, kas su tais vyrais buvo, bet aš visą laiką sakiau, kad buvau atvežtas į darbus. Visą koloną aprengė, buvo pora šimtų žmonių, pėsčių atvarydavo būrius, – pasakoja Antanas. – Buvom perrengti, davė klumpes, įdavė kastuvus, šiūpeles, kirkas ir pasakė, kad važiuosime į darbus“.
A. Nausėda sako, kad traukiniu buvo nuvežtas į Karaliaučių ir apgyvendintas bažnyčioje tiesiog ant grindų. „Jokių padėklų nebuvo, niekuo apsiklot nedavė, tiesiog gulėdavom kaip dirbam: kaip vaikščiojam, taip ir miegodavom ištisai. Rytmečiais išveždavo į darbus: 15–20 km nuo Klaipėdos kasdavom prieštankinius griovius – 6 m pločio, 3,5 m gylio. Labai sunkus buvo darbas, įsikasdavom į 3 m gylį, dar reikėdavo išmesti virš sumestų žemių. Sukasdavom stulpus: 2 m tarpas, tuos tarpus užpildydavom akmenimis, kad tankai nepravažiuotų, o šonuose padarydavom apkasus, kad kareiviai su „panzerfaustais“ galėtų pašaut privažiuojančius prie miesto tankus“, – sunkaus darbo specifiką ir jo svarbą nusako pašnekovas.
Rizikavo gyvybe – ryžosi bėgti
Sunkios darbo sąlygos, prastas maistas, nakvynė ant šaltų grindų ir nuolatiniai tardymai – tokia buvo 15-mečio kasdienybė. „Išsikviesdavo į štabą ir klausinėdavo: pavardę, vardą, kaip patekau pas juos į lagerį. Pasakiau, kad su šeimininke važiavau, mane suėmė ir atvežė čia. „Kas tie draugai?“ – klausdavo tardymo metu. Atsakydavau, kad nepažįstu, kad šie prisistatė laikinai“, – sunkius paauglystės metus prisimena prezidento tėvas.
Kiekvieną naktį po keletą žmonių mirdavo arba nuteisdavo ir buvom įspėti, kad tie, kurie pabėgs, bus sušaudomi
Niekas tuo metu netikėjo, kad aukštam jaunuoliui tebuvo 15-a. Jis buvo laikomas lygiu su visais įkalintaisiais. Turėjo vienodai dirbti vienoje ar kitoje vietoje, o vietas keisdavo gana dažnai. „Apgyvendino tvartuose, dalis gyvulių buvo išvaryti, kai žmonės bėgo nuo fronto. Tualetams išsikasdavom griovį, susidėdavom keletą lentų žmonėms kurį laiką pasinaudoti. Kiekvieną naktį po keletą žmonių mirdavo arba nuteisdavo ir buvom įspėti, kad tie, kurie pabėgs, bus sušaudomi“, – pasakoja A. Nausėda.
Tačiau net ir realiai matomos bausmės už bandymus pabėgti Antano neišgąsdino. Jis irgi vieną vakarą nutarė bėgti. Buvo girdėjęs, jog vyrai naktį eina į tualetą ir sprunka. „Irgi galvojau pabėgti ir man pasisekė: kokius 3–4 km nakties metu nuėjau nuo tos vietos: niekas nesulaikė, šunys nesulojo. Kodėl mes taip dažnai eidavom į tualetus?, – klausimo sulaukia pašnekovas. – Buvom peralkę, sausio pabaiga, maisto trūkdavo, rasdavom bulvę peršalusią ar runkelį, viską suvalgydavome vietoje, viduriai paleisti, visi smirdėjome, mūsų kvapas buvo nemalonus“.
Nuplakė iki sąmonės netekimo
Tokius bėglius nebuvo sunku atpažinti, ir ne tik iš kvapo, bet ir iš kalinio drabužių. Vietos gyventojai žinojo, kas jų laukia, jeigu priglaus kalinį. „Kadangi mokėjau karves milžti, kiaules šerti, galvojau, pas kokį ūkininką už Karlsbergo miesto į kaimus nuėjęs pasiprašysiu, pagelbėsiu dirbti. Užeidavau pas ūkininkus, visi sakydavo: smirdi ir toliau nuo jo. Tris naktis išvaikščiojau, dienomis bijojau – važinėdavo daug žandarmerijos, su kalinio drabužiais vaikščioti buvo pavojinga“, – slogiais prisiminimais dalinasi A. Nausėda.
Mane rytą nuplakė: tris smūgius jaučiau skaudžiai. Iš viso aštuonis suskaičiavo draugai. Tada mane įnešė į tvartą, buvom ant mėšlų suguldyti. Džiaugėmės, kadangi žiemos metas, mėšlai šiltesni, o taip ant grindų šalta.
Prieglobsčio Antanas nerado. Be viso to, dar ir susirgo. Pakilus temperatūrai, jaunuolis nutarė grįžti į lagerį. Palaukęs, kol iš darbų eis visa kolona, jis prisijungė prie jų. „Pasirodo, iš vakaro jau buvo nuspręsta, kad toks ir toks pabėgo. Ne aš vienas – dar keletas bėgo, jų nepažinojau. Nuspręsta sušaudyti. Kai pamatė, kad grįžtu ir prisijungiu prie kolonos, man šaukė: Antanai, tave sušaudyti nusprendė, – pasakoja pašnekovas. – Tokios būsenos, pervargęs, neišsimiegojęs, su temperatūra, nesiorientavau, ką tai reiškia.
Antanas melavo, kad neva naktį ėjo į tualetą, paklydo ir jam pavyko mirties bausmės išvengti. Buvo nuteistas 25 rimbo kirčiams. „Mane rytą nuplakė: tris smūgius jaučiau skaudžiai. Iš viso aštuonis suskaičiavo draugai, – sako A. Nausėda. – Tada mane įnešė į tvartą, buvom ant mėšlų suguldyti. Džiaugėmės, kadangi žiemos metas, mėšlai šiltesni, o taip ant grindų šalta. Paskiau apie 11 val. atgavau sąmonę, aštuonis smūgius gavau, 25 nemušė, daugiau negavau“.
Prisiglaudė nuošaliame tvartelyje
Vargais negalais Antanas pradėjo stiprėti. Nors visos dienos maisto davinys buvo tik pora duonos riekių su gabalėliu margarino ir marmelado bei tiršta sriuba, tačiau jaunas organizmas padėjo atsistoti ant kojų ir grįžti į darbus. Tačiau netrukus Raudonoji armija pradėjo artėti Antano lagerio link. Vokiečiai nelaukė ir ėmė trauktis į gilumą. Kaliniai taip pat. Visi ėjo drauge su didele gyvulių banda. „Mes būdavome surikiuojami po šešis, apie 300–400 žmonių eidavom, pradėdavom atsilikt, pavargdavom, ne visi galėdavo, pasilikdavo, ten, matyt, sušaudydavo. Sakydavo, kad sušaudydavo, kurie nevaliodavo eiti – palikdavo, nušaudavo ir užkasdavo kur nors“, – tokią anuomet kasdienybę nupasakoja pašnekovas.
Taip beeinant gimė ta pati, kartą neįgyvendinta, per plauką nuo mirties buvusi, tačiau vis dar neužmiršta mintis – bėgti. „Jau matė, kad vokiečiai karą pralaimės, tai leisdavo pertvinkusias karves pasimilžt. Turėjom katiliukus ir užgerdavom. Įlindom į tą bandą, susilenkėm, kolona ėjo greičiau, negu gyvulių banda – pralenkė, nuėjo gal puskilometrį, tada išnirom, pasitraukėm nuo magistralinių kelių, kad niekas mūsų nematytų, nuošaliau“, – apie sėkmingai pavykusį antrą pabėgimą pasakoja A. Nausėda.
Antanas drauge su keliais kitais vyrais užėjo į mažą ūkelį ir pasiprašė prieglobsčio. Stebuklingai šeimininkė leido apsistoti atokiame tvartelyje. Jei kas užeitų, liepė sakyti, jog jie apsigyveno be jos žinios. „Pabuvom kokią savaitę laiko, pradėjau vaikštinėti, ji mane iš karto perrengė tremtinio drabužiais su juostomis, davė persirengti kitus savo drabužius“, – pamena prezidento tėvas.
Kelią pastojo Raudonoji armija
Antanas jau ketino traukti namų link, bet šįkart jam kelią užkirto kita galinga jėga. Dabar pabėgusius kalinius rado Raudonosios armijos kariai. „Apklausinėjo truputį. Vyresni už mane vyrai savanoriais įstojo į kariuomenę. Iškart klausė, ar sutiktų eiti, ieškojo žmonių daliniams papildyti, buvo daug žuvusių, – pasakoja Antanas. – Dalis įstojo, o kurie netiko kariuomenei, aš per jaunas buvau, leido grįžti atgal“.
Rasdavom po 10, 12, 15 senukų. Jie jau visi smirdėjo, juos reikėjo užkasti. Kur rasdavom kokią duobę, sumesdavom kartu su gyvuliais, nelaidojom...
Tačiau ir šįkart grįžti į pusantrų metų nematytus namus vis dėlto Antanui dar nepavyko. Jaunuolį pastebėjo Vidaus reikalų kariuomenė ir nusiuntė į visam gyvenimui atmintin įstrigusius darbus. „Balandžio 6-ąją, atrodo: žuvusių daug žmonių, rūsiuose būdavo senukai, kurie karo metais pasislėpė. Kada Raudonoji armija užėjo, klausdavo, kas ten yra. Kartais būdavo kulkosvaidį pasistatę, namas paaukštintas, o langely – kulkosvaidis. Įmesdavo granatą, daug žūdavo, po to eidavo daliniai, paleisdavo automatų serijas ir taip palikdavo. Rasdavom po 10, 12, 15 senukų. Jie jau visi smirdėjo, juos reikėjo užkasti. Kur rasdavom kokią duobę, sumesdavom kartu su gyvuliais, nelaidojom..., – skaudžiais prisiminimais dalinasi A. Nausėda.
Porą savaičių Antanas žmonių lavonus kasė. Tuomet buvo nusiųstas į Gdanską ardyti senų fabrikų. „Suradau buvusį savo kaimo seniūną Juozą Jurkšą. Jis savanoriu stojo į Raudonąją armiją, kadangi karo metais Vokietijoje buvo seniūnas, bijojo tarybinės sistemos, stojo į rusų kariuomenę ir ten atvažiavo dirbti. Papasakojo, kad mano šeimoj broliukas miręs, kad nesitraukė į Vokietiją, liko namuose, gyvi ir laukia manęs“, – pasakoja Antanas.
Rankų nenuleido – grįžo į tėviškę
Taip atėjo karo pabaiga. „Pergalę šventėm, buvo šaudymas, maniau, kad frontas atsidarė: pasirodo, buvo pergalės šūviai gegužės aštuntąją dieną, – pamena pašnekovas. – Birželio pabaigoje buvo Potsdamo konferencija. Dancige paskelbė, kad tas kraštas atiduodamas lenkams, jie kūrė savo savivaldybes“.
Po karo pusmetis praėjo, o jokios žinios, nė adreso nežinojau, nebuvo pašto, bet turėjau vilties, kad greitai grįšiu, ir pasisekė sugrįžti.
Naujoms savivaldybėms trūko žmonių, o Antanas mokėjo lenkų kalbą, todėl su draugu sutarė, kad bėgs pas lenkus. Ir jiems pavyko. Pasiekę Elbingą, pasiprašė darbo policijoje, ir lietuviai buvo priimti. Vis dėlto namų trauka buvo per stipri, kad Antanas nuleistų rankas. Spalio mėnesį gavo leidimą važiuoti į namus ir tęsti mokslus. Po pusantrų nežinios metų penkiolikmetis grįžo į tėviškę.
„Pusiau tikėjo, pusiau netikėjo, bet tikėjosi, kad vis tiek esu, bet jau negalvojo, kad sugrįšiu, – tuometes artimųjų nuotaikas perteikia Antanas. – Po karo pusmetis praėjo, o jokios žinios, nė adreso nežinojau, nebuvo pašto, bet turėjau vilties, kad greitai grįšiu, ir pasisekė sugrįžti“.
Sapnuoja karo išgyventus košmarus
A. Nausėda baigė mokslus, įgijo inžinieriaus specialybę ir iki pat pensijos dirbo Klaipėdos įmonėse. II-ojo pasaulinio karo išgyvenimus retsykiais prisimindavo, su šeima pasikalbėdavo, o išgyventą košmarą dar ir šiandien kartais susapnuoja.
Enkavėdistai parodydavo duobę, į ją sumesdavom, truputį žemėmis ir šiaudais užmesdavom. Tų lavonų dabar būtų galima rasti su gyvulių ir žmonių kaulais. Siaubas.
„Dabar, kada vyksta laidojimai su gėlėmis, pagalvoju, kaip užkasinėjau negyvus žmones. Jokių ceremonijų nebuvo, su gyvuliais, su viskuo. Žemė dar buvo įšalusi, duobės negalėjom iškasti, – jautriais prisiminimais dalinasi Antanas. – Enkavėdistai parodydavo duobę, į ją sumesdavom, truputį žemėmis ir šiaudais užmesdavom. Tų lavonų dabar būtų galima rasti su gyvulių ir žmonių kaulais. Siaubas“.
Jei ne tvirtas charakteris ir geležinė tuomet vos 14–15 metų Antano sveikata, šiandien šio 90-mečio nebūtų. O tai reiškia, kad nebūtų ir dabartinio Lietuvos Prezidento. „Buvau kurį laiką užmiršęs, bet dabar, kada pradedu prisiminti, tai nelabai malonu ir nesinori prisiminti. Nesinori, kad pasikartotų, kad vaikams ar anūkams kažkas atsitiktų. Baisus dalykas. Karas tai yra baisus dalykas“, – pasakoja karo žiaurumus pergyvenęs A. Nausėda.
Parengė Vismantas Žuklevičius
