Lietuvoje

2019.12.27 13:00

Genocido centro vadovė: svarbu ne istorinis išsilavinimas, o tikėti tyrimų rezultatais

Mindaugas Jackevičius, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2019.12.27 13:00

„Aš pati nesu gi istorikė. Man labai yra svarbu mano pačios vidinis įsitikinimas. Mūsų visiems specialistams, kurie tyrinėja tuos skaudžius mūsų istorijos laikotarpius, keliu sąlygą, ar jie patys tiki savo tyrimų rezultatais. Tai yra lakmuso popierėlis“, – LRT RADIJUI sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Birutė Burauskaitė.

Taip ji reaguoja į profesionalių istorikų kritiką, kad naujausią pažymą apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą rašė geologo išsilavinimą turintis LGGRTC viešųjų ryšių specialistas. Tuo metu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Jurgita Verbickienė sako, kad tokie B. Burauskaitės žodžiai yra smūgis į paširdžius. Ji laiko problema situaciją, kada LGGRTC dirba žmonės be tam reikalingo išsilavinimo.

Prieš porą savaičių LGGRTC paskelbė, kad J. Noreika nacių okupacijos metais organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Iki šiol J. Noreika kaltintas, kad, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, išleido potvarkius dėl getų ir turto nusavinimo, kuomet masinės žudynės jau buvo įpusėjusios. Tačiau Genocido centro džiūgavimai truko neilgai: profesionalūs istorikai sukritikavo naujausią pažymą apie J. Noreiką ir suabejojo ten skelbiama informacija.

Įvardija kaip patriotą ir rezistentą

LGGRTC direktorė B. Burauskaitė sako, kad naujoje pažymoje yra paskelbta 1986 metų žydų gelbėtojo kunigo jėzuito Jono Barevičiaus apklausos protokolo dalis. „Ten jis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teisme kalbėjo apie savo konspiracinį-pogrindinį darbą, gelbstint žydus Šiaulių apskrityje. Jis yra pripažintas žydų gelbėtoju. Jo pateikti svarūs teiginiai tame teisme mums nekelia abejonių. Ten taip pat yra minimas ir J. Noreika“, – sako B. Burauskaitė.

Pasak jos, J. Noreika teismo liudijimuose yra minimas kaip Šiaulių apskrities pogrindžio, pasipriešinusio nacių tvarkai, vadas. „Šis teiginys buvo žinomas ir anksčiau, nes jau Karlo Jėgerio buvo įvertintas, kaip lietuvių pasipriešinimo vadas, kuris kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, – teigia LGGRTC vadovė. – Vienas faktas kitą tik patvirtina, todėl negalima sakyti, kad šis naujas faktas yra „nuogas“ pats visame kontekste. Jis tik patvirtina tai, kas anksčiau nebuvo taip aiškiai žinoma“.

Liudijimą aptikęs LGGRTC specialistas Dalius Egidijus Stancikas parengė pažymą, kurioje nuskambėjo naujas J. Noreikos biografijos faktas. Specialistas tikina, kad dabar suformuotos išvados apie J. Noreikos veiklą antinaciniame pasipriešinime nebuvo šių metų kažkoks staigus pareiškimas, o nuoseklus darbas, pradėtas dar 2015 m.

„Jau tais metais visuomenė ir savivaldybė kėlė klausimus, ar nereiktų nuimti atminimo lentos šiai asmenybei, tad išėjo mūsų pirmas tyrimas apie Noreikos veiklą naciniame laikotarpyje. Tais metais išleistoje mūsų pažymoje buvo paminėti du faktai. Pirmasis, kaip jau minėjo direktorė, buvo vyriausiojo SD vado Lietuvos teritorijoje K. Jėgerio nuosprendis, kuriuo Noreika buvo išsiųstas į baisųjį Štuthofo lagerį kaip antinacinio pogrindžio vadovas. Taip pat ten yra Damijono Riaukos liudijimas, kuriame tvirtinama, kad J. Noreika, apsukdamas vežimą, padėjo išgelbėti važiuojančią žydų šeimyną“, – LGGRTC pirmąjį tyrimą apie Noreiką komentuoja D. E. Stancikas.

Pasak jo, LGGRTC kiek vėliau sužinojo ir daugiau detalių, liudijančių Noreikos naudai. „Vienas šiaulietis mums liudijo, kad jo tėvas dalyvavo Šiaulių antinaciniame pogrindyje ir J. Noreika buvo vadinamas žydų gelbėjimo „stogu“, – teigia pašnekovas. – Tokio pareiškimo niekur neskelbėme, nes jis kaip ir nebuvo rimtas, tačiau jis inspiravo domėtis Noreikos antinacine veikla ir toliau“.

D. E. Stancikas sako dvejus metus gilinęsis į Šiaulių žydų gelbėjimą ir atradęs „labai įdomių dalykų“. „Visų pirma, atradome labai artimą santykį tarp J. Noreikos ir oficialiai pripažintu Šiaulių žydų gelbėjimo vadovu Domu Jasaičiu. D. Jasaitis Noreiką įvardijo kaip didį mūsų šalies patriotą ir rezistentą. Taip pat radome D. Jasaičio liudijimą, kuris patvirtina kitus liudijimus, kad Noreika vadovavo Šiaulių antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ Šiaulių skyriui. Taip pat buvo rasti dar septyni patikimi liudijimai, liudijantys ir aptvirtinantys anksčiau rastus liudijimus apie Noreiką“, – pasakoja LGGRTC specialistas, dvejus metus paskyręs generolo J. Noreikos-Generolo Vėtros veiklos tyrimui.

Taip pat, pasak pašnekovo, D. Jasaitis liudijo, kad Šiaulių apskrities ir Šiaulių miesto antinacinė taryba leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“. „Jame buvo skelbiami straipsniai, įspėjantys, kad visi, kurie skriaus žydus, bus teisiami nepriklausomos Lietuvos teisme. J. Noreika toje laikraščio veikloje taip pat aktyviai veikė, – tikina D. E. Stancikas. – Taip palaipsniui dėliojosi Noreikos veiklos paveikslas, kurį tik sustiprino ir patvirtino J. Barevičiaus jėzuitų archyve rasti dokumentai“.

LRT.lt primena, kad šiais metais J. Barevičius oficialiai pripažintas žydų gelbėtoju. Jam, 75-ių metų Šiaulių geto likvidavimo proga, buvo atidengta atminimo lenta Šiauliuose.

Liaupsės J. Noreikai – išgalvotos?

Tuo tarpu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis kritikuoja LGGRTC neseniai paskelbus naujus faktus apie J. Noreiką. Pasak jo, 20 amžius pasižymi kaip masinių šaltinių laikotarpis, tad tirti derėtų tarpusavyje nesusijusius šaltinius. „Buvo tokių teiginių, kad J. Noreika dalyvavo Plungės žydų žudynėse. Šitas klausimas buvo plačiai eskaluojamas, tačiau istorikai profesionaliai išsiaiškino, kad tai tebuvo eilinė nesąmonė. Čia minimas D. Riauka, po nepriklausomybės paskelbimo, prisidėjo prie Noreikos kulto sukūrimo. Ne paslaptis, kad jis pats prašėsi būti pripažintas laisvės kovotoju. Genocido centras atliko D. Riaukos veiksmų tyrimą ir jam neskyrė šio statuso, mat buvo nustatyta, kad jis daugybę pasakojimų tiesiog prigalvojo, – aiškina A. Nikžentaitis. – Tame tarpe prigalvojo istorijų ir apie patį Noreiką“.

Vilniaus universiteto (VU) profesorius istorikas Nerijus Šepetys taip pat yra kritikavęs naują LGGRTC pažymą apie J. Noreiką. Pasak jo, JAV teismuose aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo apstu tokių liudijimų, mat niekas nenorėjo atiduoti savo tautiečių Sovietų Sąjungai į rankas, kur teisingo teismo tikrai nebuvo galima tikėtis ir grėsė politinis susidorojimas.

N. Šepečio kolegė, VU profesorė istorikė Jurgita Verbickienė sako, kad Lietuvoje esti Holokausto supratimo problema. Pasak jos, vietoj to, kad įsisąmonintume, kas iš tiesų vyko Holokausto metu, mes bandome ieškoti pateisinamų priežasčių. „Šiuo atveju daugmaž yra žinoma, kad J. Noreika prisidėjo prie Žagarės geto steigimo ir staiga mes pradedame ieškoti variantų, kaip jis tuos žydus galėjo gelbėti, – pastebi VU istorikė. – Šitoje vietoje istorija tarsi sukasi spirale ir man labai keista, kad tokio pobūdžio dokumentai į dienos šviesą išlenda tada, kuomet ši asmenybė ir jos veikla visuomenėje pradėjo kelti tiek daug diskusijų“.

Prisimintas „Šindlerio sąrašas“

Su J. Verbickienės teiginiais nesutinka D. E. Stancikas. Pasak jo, getai dažnai tapdavo vieninteliu žydų išsigelbėjimo keliu, o pats J. Noreika neperdavęs nacių komisaro įsakymo dėl Žagarės geto steigimo. „Tai padarė ankstesnis Šiaulių apskrities viršininkas, – sako LGGRTC specialistas. – 1941 m. žydams buvo tik dvi išeitys: arba jūs einate į getą, arba būsite sušaudyti. Iki Žagarės ir kitų getų įkūrimo vyko daug baisų žydų žudynių. Tačiau visos jos vyko ne getuose. Pagrindinis SS specialios A grupės vadas Štalikeris, po jo organizuotų žudynių Kaune, žydams labai aiškiai pasakė, kad vienintelis šansas jiems išlikti yra eiti į getus“.

D. E. Stancikas primena ir garsųjį filmą „Šindlerio sąrašas“. Pasak jo, tame filme, kurtame pagal tikrus faktus, labai aiškiai parodoma, kad tiek žydai, tiek kiti vietos žmonės, tiek ir didelė dalis pačių nacių, getus suvokė kaip galimybę, kur žydai gali būti išsaugoti kaip pigi, tačiau reikalinga darbo jėga.

„Lenkijoje jau nuo 1941 m. kovo mėnesio žydo nužudymas gete nebuvo laikomas nusikaltimu, – pastebi A. Nikžentaitis. – Lietuva ne išimtis. Taip, kad žydams getuose tikrai nebuvo saugu. Čia reikalingas profesionalių istorikų vertinimas“.

Kliuvo dėl išsilavinimo stokos

Dėl profesionalumo ir išsilavinimo D. E. Stancikas viešojoje erdvėje susilaukė nemažai kritikos. LGGRTC specialistas turi geologo išsilavinimą.

LGGRTC direktorė B. Burauskaitė sako pati neturinti istorikės išsilavinimo ir gina savo pavaldinį. Pasak jos, svarbu vidinis įsitikinimas tuo, ką darai, o specialus išsilavinimas tokiems tyrimams nėra būtinas.

Taip pat skaitykite

„Mūsų centre labai daug dirba žmonių, kurie 20 ir daugiau metų dirba istorikų darbą, tačiau neturi diplomo. Įdomu, kas yra svarbiau? Ponas Stancikas nuo 1992 m. tyrinėja KGB archyvus, yra dalyvavęs išleidžiant ne vieną dokumentų rinkinį. Kaune buvo leidžiamas „Laisvės kovų archyvas“, labai svarbus leidinys, kuriame jis buvo pagrindinis KGB dokumentų tyrėjas. Jį vadinti tik geologu, jei jis turi tik geologo diplomą, būtų labai neteisinga. Aš pati nesu gi istorikė. Man labai yra svarbu mano pačios vidinis įsitikinimas. Mūsų visiems specialistams, kurie tyrinėja tuos skaudžius mūsų istorijos laikotarpius, keliu sąlygą, ar jie patys tiki savo tyrimų rezultatais. Tai yra lakmuso popierėlis“, – savo žodžiais neabejoja B. Burauskaitė.

Jos teigimu, „dar nebuvo taip, kad mūsų (genocido centro – LRT.lt) išvados ar pažymos būtų paneigtos“. „Žinome, kad viena J. Noreikos pažyma buvo apskųsta administraciniam teismui, – teigia LGGRTC vadovė. – Tačiau Vilniaus administracinis teismas pripažino, kad išvados padarytos, remiantis moksline metodika“.

VU profesorė istorikė J. Verbickienė neslepia, kad tokie B. Burauskaitės žodžiai yra smūgis į paširdžius. Pasak jos, tai kad LGGRTC centre dirba žmonės be tam reikalingo išsilavinimo yra problema. „Pagal egzistuojančią aukštojo mokslo sistemą, tokie žmonės net nebūtų priskiriami mokslininkams“, – tiesiai šviesia sako profesorė.

J. Verbickienei antrina ir Istorijos instituto vadovas A. Nikžentaitis. Jis ragina LGGRTC laikytis tvarkos ir dirbti darbus, atitinkančius pareigybes. „Jei pareigybiniame aprašyme yra parašyta, kad jis (D. E. Stancikas – LRT.lt) yra atsakingas už viešuosius ryšius ir komunikaciją, ir staiga jis pradeda ruošti tokias svarbias pažymas... Kažkas tikrai yra netvarkoje“, – apmaudo neslepia A. Nikžentaitis.

Tuo tarpu B. Burauskaitė teigia, kad D. E. Stancikas puolamas be pagrindo, mat, pasak jos, naujausia pažyma apie J. Noreiką tėra tik papildinys darbo, kurį atliko LGGRTC istorikai. „Galime padaryti atestaciją, jei jau nepasitikima centro specialistais“, – į kritiką dėl Genocido centro darbuotojų profesionalumo atkerta LGGRTC vadovė.

Siūlo sėstis prie bendro stalo

LRT.lt primena, kad dar prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais buvo sukurta tarptautinė komisija iš Lietuvos, JAV ir Izraelio mokslininkų, kuri teigia, kad J. Noreika išleido potvarkius dėl getų ir turto nusavinimo, kuomet masinės žudynės jau buvo įpusėjusios. Komisija pasisakė, kad J. Noreika nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų. Tuo tarpu Genocido centro išvados yra priešingos. J. Verbickienė sako, kad paprastam žmogui nepasimesti tokiame klaidžiame informacijos sraute padėtų kolektyvinis sprendimas, kuris galėtų gimti ilgose diskusijose.

„Reikia nusibraukti vienokias ar kitokias emocijas ir visiems sėsti prie bendro stalo, – išeitį siūlo VU istorijos profesorė. – Reikia aiškintis ne vieną šitą naują atradimą, o visą kontekstą apskritai nuo pirmos pažymos. Visos šio centro pažymos buvo kritikuotos ir nebuvo jokio pasiūlymo veikti kartu, sėstis prie vieno stalo“. Profesorė sako įsitikinusi, kad istoriniais dalykais turėtų užsiimti istorikai bei „maksimaliai šiame kontekste reikėtų eliminuoti politiką ir politikus“.

J. Verbickienė taip pat kritikuoja LGGRTC teiginius, kad J. Noreika galėjo nežinoti, jog žydų getai yra vienas iš Holokausto etapų. „Jeigu jis to nesuprato, tai buvo labai naivus ir tarptautinėje erdvėje nesiorientuojantis žmogus, – sako VU profesorė. – Vis tik sunku tuo patikėti, nes įvykiai Europoje rodė aiškias tendencijas, kas vyksta su žydais. Į valdžią atėjęs Hitleris nuo 1935 m. per tarptautinius susitikimus su užsienio politikais aiškiai sakė, kad jeigu kils naujas karinis konfliktas, žydų likimas bus aiškus. Tai nebuvo slepiama. Hitleris atviru tekstu skelbė, kas laukia visų Europos žydų. Sunku patikėti, kad per 6-7 metus aukštoje pozicijoje esančiam intelektualiam žmogui, mokančiam ir skaityti, ir rašyti, gali neateiti joks įsivaizdavimas apie getus“.

Parengė Vismantas Žuklevičius