Lietuvoje

2019.12.23 21:14

Arkivyskupas Grušas: prie Kūčių stalo dalinkimės savimi su artimiausiais – to labai trūksta šiandienos visuomenei

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2019.12.23 21:14

Jau skaičiuojame valandas, kai galėsime sveikinti vieni kitus sulaukus nuostabios šventės – Kalėdų. Rytoj vakare, po Kūčių vakarienės, turbūt daugelis lankys prakartėles ir Kalėdų nakties stebuklą švęs Piemenėlių mišiose. Jas Vilniaus arkikatedroje aukos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Šįvakar arkivyskupas „Dienos temoje“.

- Prakartėlė yra neatsiejamas bažnyčios simbolis. Visos Kalėdų mišios prasideda nuo prakartėlės. Pirmąkart prakartėlę 1223 m. Grečo mieste sukūrė Šv. Pranciškus. O Popiežius Pranciškus šiais metais paskelbė apaštalinį laišką apie prakartėlės prasmę ir vertę. Prašau mums ją priminti.

G. GRUŠAS: Jis mus kviečia žvelgti į personažus prakartėlėje, kad atsimintume esmę to, ką švenčiame. Jėzus džiaugiasi ir šeimos džiaugsmą rodo. Yra pats Jėzus, kuris ateina pas mus įsikūnijęs kaip mažas kūdikėlis. Rodo mums ir tą nuolankumą, ir kuklumą, bet rodo, kad Dievas yra su mumis. Yra ir išminčiai, kurie ateina ir parodo kelią, kaip žvaigždė jiems parodė kelią į gyvenimo prasmę ir gyvenimo džiaugsmą. Toks prakartėlės aplankymas, apmąstymas, ką ji mums kalba, kviečia mus įsitraukti į tą kalėdinį slėpinį, kalėdinį džiaugsmą, kad Dievas yra su mumis.

Dienos tema. Gintaras Grušas: mums nereikia bijoti šventumo – tai kasdieniai išbandymai, kurie veda Dievo link

- Bet vis dėlto ar neištirpsta Kalėdų prasmė šiandien įvairiose išorinėse detalėse? Kai Adventas jau nebėra dvasios atsinaujinimo metas, kai nebėra tas tylos metas, kai pasirengimas Kalėdoms tampa ne vidinis veiksmas, o daugiau išorinis. Aš turiu galvoje ne vien Lietuvą.

G. GRUŠAS: Ir ne tik Advento metas. Man atrodo, kad mes gyvename tokiame pasaulyje, kur yra toks šurmulys, tiek daug žinių, tiek daug informacijos, kad labai greitai pasimetame tuose kasdieniuose srautuose. Pamirštame, kas tikrai svarbu, kas yra esmė mūsų gyvenimuose. Adventas į tą pakviečia, bet kokiu metu reikia atrasti tą dalelę tylos savo širdyje ir sugebėti įsiklausyti į Viešpaties balsą.

Tas dar svarbiau yra Advento metu. Bet tame šurmulyje aš mėgstu lyginti skirtumą tarp linksmumo ir linksmybės, ko yra pilna. Ir tikro džiaugsmo. Tas tikras džiaugsmas iš tikrųjų atrandamas kaip tarpasmeniniai santykiai tiek šeimoje, tiek su Dievu. Tam mes esame kviečiami. Labai svarbu tame šurmulyje, neatmetant to šurmulio, nėra iš esmės blogas dalykas ir džiaugsmas, linksmumas, linksmybės, bet nepamiršti, kas yra svarbiausia ir kodėl yra taip svarbu. Kai susėdame prie Kūčių stalo, susėsti ir dalytis savimi su artimiausiais žmonėmis, ne tik plotkelėmis, ne tik maistu, bet ir pabūti kartu, ko labai dažnai trūksta mūsų šiandienos visuomenei.

- Taigi, šiandienos žmogus toks labiau medžiaginės patirties žmogus, kitą kartą jis yra ir netikintis žmogus. Jam sunku įtikėti į tą stebuklą, kad per Kalėdas gimė žmogus ir Dievas apsigyveno tarp mūsų, tapo vienu iš mūsų. Ar iš tokio žmogaus Bažnyčia dar ko nors tikisi ir ko jam linki per Kalėdas?

G. GRUŠAS: Kaip tik Jėzus atėjo pas tokį žmogų. Jis ir atėjo pas mus visus. Mes visi ne taip greitai atsiliepiame į Jėzaus kvietimą. Aš tikiu, kad pamatęs ne tik šurmulį, bet ir prasmę, kas labai gražu šiame laikotarpyje ir turėtų būti per visus laikotarpius, tai yra tie vajai gerumo, gailestingumo, darbų, paramos vieni kitiems. Tai, per kur labai dažnai žmogus atranda Dievo artumą.

Pamato, kad yra ne tik šventės ir kažkokios linksmybės, bet yra tas dalijimasis su kitais žmonėmis tarp gražiausių momentų. Iš tikrųjų yra, kai mes per šventes susitinkame su vargšais, kai juos pasveikiname, kai žmonės aplanko vienišus žmones pabūti kartu valandėlę. Tas pasidalijimas daug kam, ir netikinčiam, atveria akis, kad yra kur kas daugiau. Viešpats kartais per ten ir patenka. Mato, kad ta tarpusavio meilė tarp žmonių kyla iš kažko kito, ne tik iš savęs. Tokiu būdu atsiveria širdis, kad priimtų tą gerąją naujieną.

- Arkivyskupe, o jūs daug sutinkate tokių žmonių, kurie galėtų pasigirti: „gyvenu taip, kad patekčiau į dangų“?

G. GRUŠAS: Sutinku daug, kurie siekia tą daryti. Tai yra irgi labai gražus priminimas. Mes kasdien meldžiamės „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, primenant, kad Dievas yra pakankamai gailestingas su mumis, kantrus. Ir šventumas, į kurį mes einame, nėra kažkoks didelis. Staiga aš netampu šventas.

Popiežius Pranciškus ir rašė apie tą kelią palaipsniui, kai kiekvieną dieną mūsų kasdieniai maži veiksmai veda to link. Kartais pastatome šventumą kaip kažką nepasiekiamą. Bet, sako, mums nereikia bijoti šventumo. Tai yra tie kasdieniai išbandymai, sunkumai ir žingsniai, kurie veda Dievo link. Kuo arčiau esame prie Dievo, tuo šventesni tampame. Ne dėl savo veiksmų, bet dėl savo atvirumo, Dievo malonės mūsų gyvenimuose, kuri mus keičia.

- Kai jūs sakėte, kad Kalėdos yra tas metas, kada reikia prisiminti vienišus, kenčiančius, nelaimingus žmones, bet, kita vertus, Šv. Kalėdos turbūt yra viena iš labiausiai komercializuotų švenčių. Atrodytų, tai nėra gerai, iš tiesų ne tokia yra jų dvasia. Bet, kita vertus, pagalvojau, jeigu žmonės bent kartą per metus nori padėkoti ir apdovanoti tuos, kuriuos jie laiko sau brangiais žmonėmis, reikalingais žmonėmis, tai gal vis dėlto ta komercija šiuo atveju šiek tiek ir pateisinama – tas dovanų pirkimas nesvietiškas ir bėgimas, atvirukų rašymas į visas puses?

G. GRUŠAS: Manau, esmė yra ne prekių dovanojimas. Porą kartų paminėjote, kad šiame laike. Sakyčiau, kad mums reikia išmokti tą daryti per visus metus. Per daug susikoncentruojame. Nebūtinai ta dovana turi būti kažkokia brangi moderniausia prekė. Dovana gali būti ir ta valandėlė, kurią praleidžiu su močiute, su kažkuo vienišu – tai yra dovana. Dovana vieni kitiems. Mes iš tikrųjų esame dovana vieni kitiems daugiau negu bet kada.

Viešpats kviečia mus todėl, kad jis mums duoda pavyzdį. Ta pati prakartėlė, nuo kurios pradėjome, – tai Jėzus ėdžiose atėjęs - mums didžiausia kalėdinė dovana. Dievas, kuris ateina būti pas mus. Tai turime labai atsargiai atskirti, nes dovanojimo kultūra yra labai svarbi. Tai yra ir centre mūsų tikėjimo, kad Dievas save dovanoja ir kviečia mus dovanoti save Jam, tai meilės esmė.

Ta įsikūnijusi meilė kviečia išmokti mylėti. Labai pavojinga, kai meilė tampa materializuota, vos ne verslo santykiai. Bet yra ta dovana, kuri neapskaičiuota: aš tau dovanoju, bet nebūtinai laukiu, kad irgi gaučiau dovaną. Aš rašau atviruką, bet man nesvarbu, ar tu man atsiųsi atviruką. Tai turbūt yra tas priešnuodis prieš tą visą materializacijos ar verslo ėjimą. Manau, kad tokiu būdu kviečia dovanų apsikeitimas mus išmokti labiau mylėti vienam kitą, negu pripirkti visą sandėlį didelių dovanų.

- Bažnyčia šiaip jau atskirta nuo valstybės, bet ji tikrai neatskirta nuo žmonių, ir jūs turite savo matymą, kaip ir kuo gyvena Lietuva, jos vadovai, kur jie veda mūsų šalį. Kokios išvados darytinos baigiantis metams?

G. GRUŠAS: Pirmiausia frazė „bažnyčia, atskirta nuo valstybės“ nėra teisinga, nes mes esame tie patys piliečiai, mūsų bažnyčios žmonės yra. Tai niekaip neatskirsi. Ir nėra valstybinės bažnyčios – ir čia yra tiesa. Neturi vienos bažnyčios, įvairios bažnyčios veikia, bet bažnyčia yra tie žmonės, kurie sudaro valstybę.

Manau, ėjimas link bažnyčios dalyvavimo, tai yra priminimas pirmiausia pagrindinių svarbių principų, kurie sudaro valstybę, dažnai vadinami krikščioniškomis vertybėmis, bet yra kaip mes gyvename, kaip sudarome visuomenę, kurioje visi norime gyventi geriau ir teisingiau. Yra daugybė tokių vietų, kur žinome, kad reikia judėti pirmyn, ir kartais reikia priminimų, kur yra tas teisingas sprendimas.

Gerbti vieniems kitus, gerbti vieniems kitų gyvybę, užtikrinti teisingumą tiek atlyginimais, tiek gyvenimo sąlygomis. Užtikrinti, kad šeimos galėtų augti ir puoselėti. Kartais bažnyčia gali padėti ir moraliniuose klausimuose, kurie kaskart tampa sunkesni, su mokslo judėjimu pirmyn atsiveria nauji klausimai, bet manau, kad Bažnyčia ir per šiuos metus, ypač po Popiežiaus apsilankymo, bet ir su visais kitais žingsniais matome, kad Bažnyčia, kaip ir istorijoje, ėjo koja kojon, petys petin su mūsų valstybe, taip ir toliau siekiame visi to bendrojo gėrio. Kalėdos mums primena, kad yra įmanoma.

- Esate kariuomenės vyskupas, Vilniaus arkivyskupas, Vyskupų konferencijos pirmininkas, tai tos jūsų visos pareigos – tarsi vienas trijuose asmenyse. Atmeskime Vyskupų konferencijos pirmininką, tai vis tiek lieka tarsi dvi vyskupijos jums vienam. Suprantu, kad turite daug rūpesčių prieš Kūčias, prieš Kalėdas ir noriu Jums palinkėti šviesių, prasmingų Kalėdų ir kuo daugiau nuoširdžių žmonių jūsų kelyje. Ačiū jums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.
Palanga
COVID-19 TRUMPAI 7