2019 metų LRT apdovanojimuose populiariausiuoju tapęs Alytaus meras Nerijus Cesiulis sako, kad po gaisro Alytuje žmonės tapo draugiškesni, ir vardina gyvenimo šiame mieste privalumus. Apie politinę ateitį, žmonių palaikymą ir apdovanojimą LRT RADIJAS kalbina merą N. Cesiulį ir jo patarėją Agnę Čeplinskienę.
– Pone Cesiuli, turbūt nenustebino populiariausio žmogaus titulas? Tikėjotės jo?
Nerijus Cesiulis (N. C.): – Ne, nesitikėjau. Kai tu darai tai, ką darai, ir tave išrenka populiariausiu... Nežinau, ačiū žmonėms, nes žmonės rinko, balsavo. Malonu gauti tokią nominaciją.
– Ką toliau darysite su tuo populiarumu, nes jį galima išnaudoti?
N. C.: – Ką darysiu? Grįšiu į Alytų ir vadovausiu miestui.
– Sakėte, kad į nacionalinę politiką neisite, liksite Alytaus savivaldybėje. O tokių pasiūlymų buvo?
N. C.: – Pasiūlymų nelabai ir buvo. Man gerai ten, kur esu.
– Jokia partija jums nesiūlė eiti kartu į rinkimus?
N. C.: – Kol kas dar sprendžiam...
– Jūs esate Socialdemokratų partijoje. Kokią šios partijos ateitį jūs matote? Partija neseniai skilo, yra problemų su lyderiu.
N. C.: – Kai skilo partija, tik tada ir nusprendžiau prisijungti. Iki to laiko mačiau, kad partijoje buvo įdomių dalykų. Pats socialdemokratu esu tik pusantrų metų. Matydamas, kad partija išsigrynino, atėjo daug jaunų žmonių, atsinaujino, nutariau prisijungti.
Mano nuomone, Lietuvoje yra dvi partijos – tai konservatoriai ir socialdemokratai. Kokia socialdemokratų ateitis? Aš manau, kad kitais metais jie formuos rinkimus ir sudarys Vyriausybę.
– Agne, jūs pradėjot eiti mero patarėjos pareigas tada, kai kilo gaisras. Ar tikėjotės, kad, pradėjusi eiti tas pareigas, tiesiai į gaisrą ir pateksite? Meras naujai pradėjęs eiti pareigas, jūs iš Vilniaus grįžote į Alytų taip pat į naujas pareigas. Dėl gaisro reikėjo spręsti, kam imtis lyderystės: ar čia centrinei valdžiai viską palikti tvarkyti, ar patiems mieste kažką daryti? Sunku buvo spręsti, koks teisingiausias kelias būtų?
Agnė Čeplinskienė (A. Č.): – Viešojoje erdvėje buvo labai daug nežinomybės. Buvo daug nesusikalbėjimų tarp pačių ministerijų, tarp atsakingų institucijų. Visuomenei buvo daug nežinomybės ir net sąmokslo teorijų, kad neva tai kažkas yra slepiama, valdžia nepasako visko. Sprendimas kalbėti taip, kaip yra, nepagražinant situacijos ir neparodant, kad esame kažkuo geresni už kitus, buvo geras. Mes tiesiog prieš nieką nevaidinom, o darėme taip, kaip tuo metu atrodė teisinga.
N. C.: – Aš gal būčiau minkštesnis, tačiau Agnė dirbo kietai: viską rašė taip, kaip yra, ir nieko nebijojo. Buvo siūlymų skelbti vakarykštes oro taršos išvadas, tačiau vėjas keitėsi, reikėjo naujų duomenų – būtent tos dienos. Nusprendėme nepasiduoti ir dirbti taip, kaip reikia.
Žurnalistai buvo vieni iš tų, kurie labai daug padėjo prie ugniagesių, prie kariuomenės. Jei ne žurnalistai ir teisybės viešinimas, tai gal dar iki šiol smilktume.
– Agne, jūs čia ta, kuri nemažai aštrumo uždėjo įrašams socialiniuose tinkluose. Kuomet pamatėte, kad tie įrašai tapo populiarūs, jais dalinamasi, nepasidarė baisu?
A. Č.: – Buvo daug streso ir spaudimo iš centrinės valdžios. Vienu momentu net pagalvojau, kad gal iš tikrųjų tas gaisras užgesintas? Jokios pagalbos nereikia? Buvo sakoma, kad čia viskas gerai, oras švarus. Tačiau tu jauti, kad smirda, kad vaikštoma prisidengus servetėlėmis, nes respiratorių nebuvo. Supranti, kad situacija yra bloga. Su savimi pasitari ir nusprendi, kad taip neturi būti. Ir tą norėjosi pasakyti ir kitiems.
Man ir merui susidarė įspūdis, kad tuomet Vilniui rūpėjo jų pačių daržas, kaip antai Pranckiečio klausimai, o Alytus su didžiausia ekologine katastrofa Lietuvoje dirbo patys sau.
– Mere, ar galima sakyti, kad „mes dzūkai, ne paspirtukai“ jau tapo šūkiu Alytaus?
N. C.: – Tuo metu tikrai tapo. Dabar nežinau. Kažkas netgi logotipą sukūrė. Tūkstančiai žmonių dalinosi juo internete, žymėjosi feisbuke. Mintis ir buvo tokia, kad tiesiog nenorėjome būti paspirtukais – jei degame ir yra nelaimė, tai negalima mūsų tiesiog numesti, nematyti ir palikti likimo valiai. Jei buvo žadama, kad pagalbos siunta atvyks rytoj, o ji neatvyksta nei rytoj, nei kitą, nei dar kitą dieną, tuomet ir rašai, kad tam tikra įstaiga apsimelavo, neatvežė. Visuomenė nori žinoti tiesą.
Mums buvo siūloma negąsdinti žmonių, tačiau oro taršos rodikliai buvo blogi, reikėjo evakuoti ligonius, naujagimius, aplinka užteršta, dvėsė miško gyvūnai, gyventojams tenka skersti naminius gyvulius.
– O jums sakė centrinė valdžia, kad taip aštriai rašyti nereikia?
A. Č.: – Buvo tam tikra trintis su centrinės valdžios įkurtais informacijos centrais. Tam tikros pozicijos turėjo būti vieningos. Pyko ant mūsų, kad skelbiame tai, kas nėra suderinta.
N. C.: – Buvo kuriamas informacinis centras, per kurį turėjo išeiti vieninga informacija. Stotelė oro taršą matuoja keturias valandas, po tų keturių valandų duomenis nusiunčiame į Vilnių. Vilnius dar tris valandas aprobuoja ir tik tada parašo, kad jau galime viešinti. Tai po septynių valandų pasakome, koks tas oras buvo tada. O koks jis dabar, jei vėjas pasisuko į miestą? Tai mes, jei matom, kad pasisuko vėjas į Alytų, tai ir pranešame, kad blogai, kad bėkit iš namų. Žmonės labiau sekė mūsų informaciją, nei oficialių šaltinių.
– Galbūt informacija per socialinius tinklus yra netgi veiksmingesnė, nei televizijos reportažas?
A. Č.: – Jeigu turi auditoriją, tada taip. O Alytaus meras ją turi. Feisbuko sekėjų skaičius po gaisro išaugo nuo turėtų trijų tūkstančių iki 35 tūkst.
N. C.: – Socialiniai tinklai yra labai didelė jėga. Mūsų įrašus peržiūrėdavo apie milijoną žmonių. Žiniasklaidos priemonės irgi mieliau imdavo mūsų informaciją, nei oficialių šaltinių, kurie vėluodavo kelias dienas. Jei būdavo teigiama, kad gaisras užgesintas, o mes atvykę matome, kad, po velnių, vis dar degame, tai ir skelbdavome, kad vis dar degame ir mums reikalinga pagalba.
– Pone Cesiuli, po šito gaisro jūs susilaukėte daugiau priešų ar kaip tik daugiau žmonių jus pradėjo gerbti?
N. C.: – Kad mane pradėjo minėti dažniau, tai tą pajutau. Atsirado tūkstančiai naujų draugų. Žmonės, sutikę mane, šypsosi. Alytus patapo labai draugišku miestu.
Anksčiau kasmet net ir Kalėdų eglutė kažkam būdavo tai per aukšta, tai kažkam per žema ar kažkokia ne tokia. O šiemet visiems viskas gražu, patinka, žodžiu, geros nuotaikos.
– Kodėl pasirinkote gyventi ir dirbti Alytuje?
N. C.: – Alytuje matau labai daug perspektyvų. Manau, šis miestas parodys savo proveržį. Beje, čia dirba ir vienas jauniausių merų šalyje. Na, čia gal kiek save jau giriu. Nenoriu aš niekur važiuoti. Čia man labai gerai. Galbūt kažkam tai provincija, nedidelis miestas, bet galiu drąsiai pasakyti visiems: turime viską, išskyrus operą. O visa kita turime. Jei ko pritrūksta, tai vos valanda kelio, ir turime viską, ko reikia.
– Tai gal pastatysite Alytuje operos ir baleto teatrą?
N. C.: – Manau, mes pastatysime kitus dalykus, kurių Alytui labiau reikia, o į operą atvyksime pas jus į Vilnių.
– Kaip jūs matote Vilniaus ir regionų atskirties problemą?
N. C.: – Mes matėme užsienio emigracijos burbulą, kur išvažiavę žmonės tikėjosi stebuklingų gyvenimų ir atlyginimų. Po dešimties metų jie grįžta susitaupę vos du atlyginimus.
Atlyginimai regionuose yra mažesni, tačiau ir būsto kainos čia yra mažesnės. Atlyginimai Alytuje mažesni 30 proc. nei kad Vilniuje, tačiau būstas čia tris kartus pigesnis. O ir kamščių nėra. Tą laiką, kurį didelių miestų gyventojai praleidžia automobilių spūstyse, mes galime praleisti su šeima ar užsiimti kitomis veiklomis. Išleisti vaiką į būrelį čia kainuoja keturis-penkis eurus, kai tuo tarpu Vilniuje – 70 eurų. Situacija su darželiais čia taip pat geresnė.
– Po gaisro jums reikėjo keisti kostiumą. Sklido žinios, kad net norinčių aukoti tam kostiumui buvo.
N. C.: – Gyventojai aukojo ir rašė: „Mero kostiumui.“ Jų buvo net keliolika tūkstančių. Būtų nemandagu tuos pinigus pasiimti, tad juos pervedžiau ugniagesiams kaip premijas. Kadangi meras gauna atlyginimą, nors ir ne stebuklingą, tai sugeba ir pats nusipirkti kostiumą.
Parengė Vismantas Žuklevičius
