Lietuvoje

2020.01.18 17:24

Škotijoje per istorijų pasakojimus atgyja lietuviški velniai

Giedrė Čiužaitė, Mindaugas Laukagalis, LRT RADIJO projektas „4 milijonai", LRT.lt2020.01.18 17:24

Lietuviai į Škotiją migravo jau 19 amžiuje, o dabar jie pasklidę po įvairius miestus. Kai kurie čia atvyko studijuoti, kai kurie dirba, o dar kiti susižavi unikaliomis veiklomis, pavyzdžiui, istorijų pasakotojo profesija. „Toks žmogus lipa į sceną kur nors renginyje ar tiesiog bare ir ką nors pasakoja susirinkusiesiems“, – LRT RADIJUI sako lietuviams negirdėtos profesijos atstovė Daiva Ivanauskaitė.

Geriausias darbas pasaulyje

Edinburgo mieste yra specialus istorijų pasakojimo centras, jame mokėsi ir lietuvė D. Ivanauskaitė. Mergina yra oficialiai įtraukta į Škotijos istorijų pasakotojų registrą. Daivą sutinkame Glazgo mieste, viename sename bare, kur ji ruošiasi pasirodymui.

„Ateini prieš žmones ir pasakoji jiems istorijas, – labai trumpai istorijų pasakotojo profesiją apibūdina Daiva. – Mano manymu, tai yra geriausias darbas pasaulyje. Pasakotojų yra labai daug: rašytojai, kino kūrėjai, radijo žurnalistai. O aš esu ta pasakotoja siauriausia jos prasme – žodžiais perteikiu žiūrovams istoriją čia ir dabar. Be jokios vaidybos“.

Glazgo gyventojams ir miesto svečiams lietuvė pasakos apie velnią.

„Lietuvių kultūroje mes labai mėgstame pasakas apie velnius. Pati esu gimusi Kaune, o šiame mieste mes turime Velnių muziejų. Mane visuomet traukė pasakos apie velnius. Turiu kelis pasakojimus apie velnius ir savo repertuare. Vieną jų ir papasakosiu škotams“, – sako D. Ivanauskaitė.

Ledus pralaužė socialinė medija

Daiva tikina, kad istorijų pasakojimai, ilgą laiką gan pamiršti, vėl sulaukia dėmesio. „Mes pastebime, kad ir verslas domisi istorijų pasakojimais. Tačiau ir žmonės yra išsiilgę tų pasakojimų „akis į akį“, kuomet pasakotojas gyvai bendrauja su žiūrovu“, – teigia Škotijos lietuvė.

Anksčiau pasakotojai, pasak emigrantės, istorijomis su klausytojais dalindavosi prie laužo. „Dabar laužo mes neturime, tačiau turime stogą virš galvos“, – juokiasi pašnekovė.

Jos teigimu, istorijų pasakotojo profesija atgimsta dėl to, kad žmonės vis daugiau nori kalbėti ir kažką papasakoti.

„Socialinė medija pralaužė ledus. Visi mes kažką pranešame, paskelbiame, norime pasakyti. Po nuotrauka kažką užrašome. Skelbiame apie įvykius, kas nutiko vakar, šiandien. Tačiau žmogus pasiilgo gyvo kontakto su tuo skelbiančiuoju, – pastebi D. Ivanauskaitė. – Norisi susitikimo. Norisi matyti kaip tas informacijos skleidėjas atrodo“.

Lietuviams – nauja meno šaka

Pašnekovė sako, kad klausytojai noriai klausosi tiek asmeninių istorijų, tiek ir senų legendų, pasakų.

„Būna ir tokių pasakojimų, kur yra pakviečiamas pašnekovas. Vyksta tokie pokalbiai su kitu pasakotoju, kuris kažką nori pasakyti iš ekspertinės pusės ar pasidalinti savo patirtimi. Žmones tas labai traukia. Gyvas žodis, akys ir kūno kalba yra daug geriau nei socialinės medijos, – neabejoja istorijų pasakotoja iš Lietuvos. – Galima sakyti, kad įvyksta susitikimo stebuklas“.

Škotijoje yra ir istorijų pasakojimo centras. Daiva tikina, kad į Škotiją atvažiavusi būtent dėl jų. „Čia yra Škotijos pasakojimo centras. Mane labai suintrigavo, kas tai per centras. Mes Lietuvoje tokios meno šakos neturėjome. Atvykau čia, nuėjau į istorijų pasakotojų festivalį ir man labai patiko, – prisimena Škotijos lietuvė. – Nuėjau į vienas dirbtuves ir ten susiradau mokytoją. Taip ir pradėjau mokytis pasakoti“.

Lietuvė sako turėjusi daug kuriozų ir dėl anglų kalbos, mat Škotijoje angliškai sunkiai susikalbėsi. O kur dar išskirtinis Glazgo akcentas, kuris, pasirodo, kine naudojamas blogiukų personažuose.

Plačiau apie visa tai – projekto „4 milijonai“ garso įraše

Parengė Vismantas Žuklevičius