Lietuvoje

2019.12.30 05:30

Kukuraitis: šeimos buvo paralyžiuotos baimės, kad galios nevaldanti institucija gali paimti vaikus

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.30 05:30

Šeimos ilgą laikotarpį buvo paralyžiuotos baimės, kad savo galios nevaldanti institucija gali bet kada paimti vaikus, portalui LRT.lt sako socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Vis dėlto, tvirtina jis, daugeliu atvejų žmonės rėmėsi emocijomis, todėl ir atsirado tokia baimė. Ministras įsitikinęs, kad dabar esanti sistema veikia šeimos ir vaiko labui.

Vis dėlto kritikos ministro darbui būta ne tik dėl Vaiko teisių apsaugos reformos. Prezidentu išrinkus Gitaną Nausėdą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją jis įvardijo kaip keliančią daugiausiai klausimų, o pats L. Kukuraitis tada sakė, kad jo vadovaujama ministerija yra po padidinamuoju stiklu, ir nerimavo, kad politinė karjera „pakibo ant klaustuko“. Pasak ministro, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – jautriausia, todėl natūralu, kad prezidento žvilgsnis krypo būtent į ją.

Priėmus 2020 metų biudžetą, 30 eurų kils vidutinė pensija, 41 euru – minimali mėnesinė alga į rankas, padidinti vaiko pinigai. L. Kukuraitis tvirtina, kad toks pokytis padės sumažinti skurdą, tačiau pripažįsta, kad yra sričių, kurioms finansavimo trūksta nuolat.

– Jums teko išbandyti ir socialinį darbą, buvote „Carito“ direktorius, socialinio darbo lektorius Vilniaus universitete, dirbote socialiniu pedagogu. Ar pasikeitė požiūris į socialinę situaciją tapus ministru?

– Požiūris prasiplėtė, prasiplėtė tose srityse, kurių savo darbinėje karjeroje buvau mažai lietęs, pavyzdžiui, užimtumo srityje, darbo rinkoje, užimtumo tarnybos veikloje. Tai – tie dalykai, apie kurias tūlas pilietis, o ir socialinis darbuotojas, turi tik bazines žinias, kaip pati sistema funkcionuoja. Buvo naujo suvokimo, naujo horizonto praplėtimo.

Prisimename vieną, du ar tris atvejus, kai galimai Vaikų teisės viršijo savo galią priimdamos sprendimus apie vaiko situaciją šeimoje ir panaudodamos perteklines priemones

Persidėliojo ir svertai, kas veikia ir kas neveikia, kad socialinė pagalba bei socialinis procesas įvyktų ir žmogus išliptų iš tos situacijos, kurioje atsiduria dėl kokių nors bėdų. Kadangi pats atėjau iš socialinių paslaugų srities, kur žmonėms čia ir dabar padedama labai tiesioginiu santykiu, tai (suvokimas – LRT.lt) apie socialinės paramos sistemą, pavyzdžiui, įvairias išmokas, socialinio draudimo vietą, saugumą visuomenėje ir užimtumo priemonių indėlį į socialinės pagalbos procesą persistruktūravo.

– Pasikeitė ir perspektyva, iš kurios žiūrite į tam tikras socialines problemas?

– Būtent. Siekiu, kad tos perspektyvos sąveikautų tarpusavyje. <...> Kai kurie turi kompleksinių problemų, todėl sunku, jei neatsiranda žmogus, kuris padeda susitikti su kiekviena atskirai sąveikaujančia sistema – atskirai su Sodra, Užimtumo tarnyba, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba... Yra begalė tarnybų, kurios gali būti vienu metu reikalingos, kad apimtų visas problemas. Čia žmogus, ypač esantis krizėje, yra nepajėgus. Dėl to, matydamas ir vystydamas šias sistemas, dedu pastangas, kad atsirastų tarpinstituciniai sprendiniai žmogaus problemoms spręsti.

Išbandome su pilotinėmis savivaldybėmis, kur yra daugiausiai ilgalaikių bedarbių – paprastai jie turi daugiausiai sunkumų – kaip sujungti egzistuojančias problemas, kad žmogui padėtume kompleksiškai. Per atvejo vadybą, kai susirenka įvairių tarnybų atstovai, aiškiai pasimato, kad ne užimtumas yra pirmoje vietoje – pirmiausia yra eilė socialinių problemų, todėl turi būti priimti sprendimai, kad žmogus galėtų pradėti funkcionuoti Užimtumo tarnyboje ir pasinaudoti paslaugomis. Deja, bet iki šiol mūsų sistemos veikė labai padrikai.

– Nuo jūsų darbo ministerijoje pradžios praėjo treji metai. Kaip vertinate šią kadenciją – kuo galite pasidžiaugti, o kas buvo nepadaryta?

– Nuo pat atėjimo (į valdžią – LRT.lt) deklaravome tris tikslus: mažinti skurdą ir nelygybę, kur esame vieni pirmaujančių Europoje, stiprinti šeimas ir vaikų apsaugą, o trečiasis tikslas – įgalinti ir sustiprinti bendruomenes, nevyriausybines organizacijas dalyvauti socialiniuose klausimuose. Visose trijose srityje yra proveržis.

Skurdo srityje pagerėjimo statistika kol kas nerodo – dabar, 2019 metų pabaigoje, remiamės 2018 metais daryto tyrimo statistika apie 2017 metus. Įžengsime į 2020 metus, o vis dar remiamės 2017 metų duomenimis. Vis dėlto skurdo klausimus tikrai pavyko kai kuriose srityse ženkliai spręsti. <...>

Matoma, kad santykinis skurdas, kuris yra labiau tarptautinis rodiklis, 2020 metais taip pat mažės. Tai kartu rodo ir nelygybės mažėjimą. Pirmą kartą po ilgo laiko 2018-2020 metais nelygybės kreivė pradės leistis žemyn. Iki šiol nelygybė Lietuvoje augo.

– O ką konkrečiai ministerija padarė, kad šie rodikliai kistų, o skurdas mažėtų?

– Tai yra begalė priemonių. Tiek kalbant apie užimtumo paslaugas, minimalaus mėnesinio atlygio suindeksavimas su vidutiniu darbo užmokesčiu – kiekvienais metais jis auga pakankamai sparčiai. Būtent minimalus mėnesinis atlygis daro spaudimą visiems darbo užmokesčiams, ypač kvalifikuoto darbo užmokesčiams. <...>

Kita priemonė darbo srityje – Sodros įmokos grindų įvedimas. Tie žmonės, kurie dirbo ketvirčiu etato, puse etato, jie gavo mažiau nei minimalų mėnesinį atlygį, turėjo pradėti mokėti sodrines įmokas nuo minimalaus mėnesinio atlygio ir tokiu būdu tai šiek tiek patraukė iš šešėlio. <...> Kitais atvejais buvo padidinti darbo užmokesčiai, bent jau pritempti prie minimalaus mėnesinio užmokesčio.

Galime kalbėti ir apie labai nevykusį santykį tarp vaikų teisių centralizuotos sistemos ir šeimų

Trečioji priemonė – valstybės remiamo pajamų dydžio padidinimas. <...> Nuo krizės laikotarpio jokie socialinės paramos dydžiai nebuvo didinami. Nuo krizės laiko iki šitos valdžios atėjimo, žmonių, esančių paramos sistemoje, skurdas tik gilėjo, vis daugiau žmonių įkrito į tą teritoriją. Juos visus ištraukinėti yra be galo sudėtinga.

<...> Paminėjau kokias penkias priemones, tačiau galėčiau vardinti dar bent penkiolika, kadangi kol kas kalbame tik apie skurdą, o ne apie šeimas ar vaiko teises. Prie skurdo pridėčiau pensijų suindeksavimą, kas buvo praeitos valdžios nutarimas, bet žinome, kad bet kokie įstatymai keičiami – jei neturi politinės valios išmokėti išmokas, tada tų pensijų žmonės negautų, net jei indeksavimo formulė būtų nustatyta. 2020 pensijos kils sparčiau nei darbo užmokestis. <...> Manau, kad einama tinkame linkme, pensijos per kadenciją padidintos trečdaliu, kitaip sakant, praktiškai viena trečiąja dalimi per ketverius metus.

Kitas labai svarbus įrankis skurdui mažinti yra vaiko pinigai. Kas ką besakytų apie vaiko pinigus, tai, kad mes panaikinome papildomą neapmokestinamų pajamų dydžio lengvatą dirbančioms šeimoms ir už tai gavome kritikos dozę iš visuomenės, tai mums leido pasiekti 200 tūkst. vaikų, kurie gyveno šeimose, kurios dirbo, uždirbo, bet negalėjo pasinaudoti lengvata, nes jų pajamos buvo mažos ir NPD dydis viršijo gaunamas pajamas. Įvestos universalios išmokos pasiekė visus vaikus. Daugiau nei 500 tūkst. vaikų gauna universalią išmoką. <...>

– Esate ne kartą sakęs, kad socialinei sričiai trūksta finansavimo, tam neskiriama pakankamai dėmesio. Priėmus 2020 metų biudžetą, 30 eurų kils vidutinė pensija, 41 euru – minimali mėnesinė alga į rankas. Ar toks pokytis padės sumažinti skurdą?

– Tai yra indėlis į skurdo mažinimą. Ypač svarbu, kad senjorų pensijos pradeda augti greičiau nei darbo užmokestis. <...> Kalbant bendrai, pensijos augs sparčiau nei darbo užmokestis – taip turėtų būti artimiausius trejus metus, todėl santykinis skurdas turėtų nusileisti. Jei užduodate klausimą, ar šie 30 eurų sumažins skurdą, tai taip, jie sustabdys santykinio skurdo augimą ir pradės mažinti. Jei ne 2020, tai 2021 metais, nes pensijos augs greičiau.

Pakankamai spartus minimalaus mėnesinio atlyginimo augimas yra labai gerai, nes būtent minimali mėnesinė alga yra tai, į ką žiūrime svarstydami apie socialinės paramos didinimą, kad toks didinimas nepadarytų taip, jog atsirastų noras nedirbti. <...>

– Sakėte, kad vaiko pinigai yra svarbus įrankis skurdui mažinti. 2020 metais vaiko pinigai didės iki 60 eurų, o tokia išmoka neįgaliems, gausių ir nepasiturinčių šeimų vaikams didės iki 100 eurų. Turite penkis vaikus, tikriausiai ir pats matote, ar vaiko pinigai duoda naudos, ar ne. Ar naudojatės galimybe gauti vaiko pinigus?

– Naudojuosi, kaip kad man atrodo tuo naudojasi visi Lietuvoje vaikai – pagal mūsų statistiką praktiškai visi Lietuvos vaikai naudojasi vaiko pinigais. Tai yra gerai, nes mūsų sistemos viešosios paslaugos nėra išvystytos arba yra nepakankamos, vis dar reikia primokėti – ar būreliams, ar korepetitoriams. Visą tą sistemą performuluoti užtruktų laiko ir jėgų – tai reikia daryti, bet skurdas egzistuoja čia ir dabar.

Mes turėjome patį didžiausią vaikų skurdo skaičių Europoje. Taip, po kadencijos būsime pirmoje pusėje tarp Europos šalių, bet vaikų skurdas bus labai ženkliai sumažintas būtent dėl vaiko pinigų. Smarkiai investuojame, kad 100 eurų, kuriuos gaus socialinę riziką patiriančios šeimos, tikrai pasiektų vaikus. Tai būtų aiški socialinių darbuotojų veikla, kad tie pinigai nebūtų naudojami pragėrimui ar kitiems tikslams. Yra daug dalykų, kuriuos pavyko padaryti, yra nemažai, kurių nepavyko padaryti.

– Ką galėtumėte išskirti?

– Senstančioje visuomenėje sunkumas yra ne tik pensijos, bet ir paslaugų kiekis, kad žmonės galėtų gauti pagalbą į namus. Lygiai taip pat ir stacionarių paslaugų – senelių namų – plėtra yra būtina. Iki šiol turime dvi egzistuojančias sistemas: slaugos ir globos. Už slaugą atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, už globos – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. <...>

Antra sritis yra neįgalumo nustatymo sistema ir pagalba neįgaliesiems, manau, kad tai Lietuvoje yra pakankamai pasyvu. Daugiausiai pagal medicininius kriterijus nustatoma žmogaus nedarbingumo lygis, mano galva, tokia sistema provokuoja neįgaliuosius įrodinėti kuo didesnį neįgalumą, nedarbingumą, kad gautų didesnes išmokas. Gavus didesnes išmokas galima gyvuoti pasyviai. Lietuvoje turime labai mažą darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičių, kurie dirba – iš 160 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba apie 50 tūkst. Tai yra labai mažas procentas lyginant su Europos vidurkiais.

Šiuo metu darome neįgalumo nustatymo reformą kartu su Europos Komisijos samdomais ekspertais, jau pirmą 2020 metų pusmetį pilotuosime naują nustatymo sistemą, bet mano ambicija yra ją įvesti į teisinę sistemą iki kadencijos pabaigos. <...> Bet koks pajudėjimas kelias didžiules emocijas. Matėme dėl socialinių įmonių, dėl 7 tūkst. neįgaliųjų buvo labai sunku susitarti, o, kai paliesime visą negalios nustatymo procesą, turime būti išmintingi ir leistis į dialogą, kad tai pavyktų.

Kita vystytina sritis – socialinės paramos sistema. Tai yra išmokų ir kompensacijų sistema, į kurią žmogus įgauna teisę, jei turi mažas pajamas. <...> Paramos dydžiai yra per maži, tai rodo, kad tik 16 proc. iš tų, kurie naudojasi parama, yra ištraukiami iš skurdo su paramos pagalba. Visiems kitiems tai kažkiek palengvina gyvenimą, bet iš esmės jie toliau egzistuoja skurdo teritorijoje.

– Vaiko teisių sritį išskyrėte kaip tai, ką pavyko įgyvendinti, tačiau anksčiau dėl priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo sulaukėte kritikos iš įvairių politinių jėgų ir visuomenės grupių. Diskusijų dėl Vaiko teisių apsaugos reformos kyla ir dabar – sulaukiate kritikos dėl neva per dažnai paimamų vaikų.

– Kalbant apie vaikų teises, daugeliu atveju buvo remtasi emocijomis, išeskaluojant vieną ar kitą atvejį, teigiant, kad yra problemų visoje sistemoje. Jau tuo metu sakiau, kad jei būtų problemos visoje sistemoje, jie trauktų atvejį po atvejo ir tai būtų nuolat žiniasklaidoje. Prisimename vieną, du ar tris atvejus, kai galimai Vaikų teisės viršijo savo galią priimdamos sprendimus apie vaiko situaciją šeimoje ir panaudodamos perteklines priemones.

Yra tam tikrų sričių, kur mes nuolat negauname pilno finansavimo

Galime kalbėti ir apie labai nevykusį santykį tarp vaikų teisių centralizuotos sistemos ir šeimų – jos kažkuria prasme ilgą laikotarpį Lietuvoje buvo paralyžiuotos baimės, kad nevaldanti savo galios institucija gali bet kada paimti vaikus. Dabar, kai žiūrime ne emociškai, o statistiškai, nuo 2018-ųjų liepos pirmos, kai centralizavome sistemą, sujungėme ir unifikavome vaiko teisių sistemą visoje Lietuvoje. Iki to laiko buvo 60 skirtingų Vaiko teisių tarnybų 60 skirtingų savivaldybių. Vis kitoje savivaldybėje buvo skirtingai ginamos vaikų teisės – taip tikrai negali būti.

Nuo to laiko vaikų paėmimas į globą, teismo būdu apribojant tėvų teises, statistiškai sumažėjo du kartus. Tai rodo, kad ši sistema ne tik veikia bendraisiais principais, bet kartu su pagalbos šeimoms priemonėmis praktiškai užtikrina kur kas mažesnį vaikų paėmimą iš šeimų. <...> Sistema veikia šeimų ir vaiko naudai. Vaikui yra geriausia gyventi biologinėje šeimoje tol, kol tai įmanoma, kol tėvai nepasirenka elgtis priešingai vaiko gerovei.

– Kalbant apie vaiko teises būtų galima išskirti ir vadinamąjį vaikų nemušimo įstatymą, tačiau dar visai neseniai Klaipėdoje buvo rastas negyvas kūdikis, Vilkaviškio rajone prieš kūdikį smurtavo, o Vilniuje prie konteinerio paliktas naujagimis. Įstatymai kuriami, reformos vyksta, tačiau tokių įvykių dar nutinka.

– Kai žiūrime iš nelaimingo įvykio perspektyvos, atrodo, kad sistema neveikia. Tačiau turint galvoje, kad iš trijų rezonansinių įvykių, kurie nutiko pastarąjį mėnesį, bent du iš jų buvo tie, kur šeimos, vaikai buvo žinomi tarnyboms, su jais buvo labai intensyviai dirbama – kartą arba du, keturis kartus per savaitę. Netgi su tokia intensyvia priežiūra nutinka tokių rezonansinių įvykių.

– Tai priežiūra nepakankama?

– Labai rimtai analizuojama, ar galima numatyti tokius atvejus, ar galima įvertinti, kad reikia dar intensyvesnės priežiūros. Ta analizė vyksta kiekvieną kartą, kai nutinka toks atvejis. Tai, kad kai kuriais atvejais priežiūra vyko nuo to metu, kai užsimezgė vaikelis ir motina laukėsi, tai tas palydėjimas rodo, kad tarnybos tarpusavyje sąveikauja – medikai informuoja socialinius darbuotojus, socialiniai darbuotojai stengiasi padėti.

Analizuojama, kas nutinka, kad žūsta kūdikis, o tėvai pabėga – ar dėl išgąsčio, ar dėl kitų dalykų. Bet kiekvieną akimirką įeiti į žmogaus gyvenimą tikriausiai nė viena veikianti sistema negalėtų, o tikriausiai ir neturėtų. Šiuo atveju mes turime vertinti rizikas – jei matome, kad rizikų visuma gali sukurti tokias prielaidas, tada turime pasirūpinti vaikelio saugumu.

Kiek nežinome tokių atvejų, kai tarnybos veikia ir priežiūra yra, ir niekas nenutinka, tačiau pozityviosios dalies negalime įvertinti. Nebent žiūrime statistiškai, kad 2017 metais buvo nužudyti šeši kūdikiai, 2018 nė vieno, o dabar (2019 metais – LRT.lt) trys. Bendra tendencija yra gerėjanti, sistema veikia preventyviai, bet faktas, kad Vilniaus atveju socialiniai darbuotojai nežinojo, nors moteris buvo medikų priežiūroje. Tai rodo, kad ne visais atvejais suveikia tarpusavio bendradarbiavimas – tikrai dar turime, kur pasistūmėti.

– Teikiamomis paslaugomis gali pasinaudoti ne visi. Kai kurių paslaugų negali gauti neįgalieji, pavyzdžiui, turintys klausos negalią. Derėtų išskirti, kad neretai įvairių paslaugų negauna ir vaikai – galime prisiminti neseną atvejį, kai druskininkiečių šeima, auginanti vaiką, turintį autizmo spektro sutrikimą, savivaldybę padavė į teismą dėl socialinių paslaugų kokybės. Ar iš tikrųjų specialistų neužtenka, ar trūksta bendradarbiavimo?

– Manau, tai pirmiausiai požiūrio problema. Tegu nepyksta ant manęs savivaldybės ir merai, bet socialinės paslaugos yra savarankiška savivaldybių funkcija. Tai reiškia, kad turėdamos tuos resursus, kuriuos turi, savivaldybės turėtų labiau ir atsakingiau vystyti socialines paslaugas. Kai kurios savivaldybės tikrai pažengusios į priekį, labai sistemiškai mąsto ir lyderiauja paslaugų srityje, tačiau turime tokių atvejų, kai vaikų dienos centrų skaičius šalia esančiose savivaldybėse, kurios demografiškai yra praktiškai vienodos, skiriasi. Vienoje yra 19, kitoje šešios, o trečioje – du dienos centrai.

– Kartais galima pastebėti tokią tendenciją, kai ministerija atsakomybę perkelia savivaldybėms, o paklausus savivaldybių, kodėl jos nepadaro vieno ar kito dalyko, jos atsakomybę perkelia atgal ministerijai.

– Įdomu, kokiu būdu tai perkelia, juk tai jų savarankiška funkcija. Čia nieko negalėtų pasakyti. Tai, kad druskininkiečių šeima į teismą padavė savivaldybę, o ne ministeriją, yra teisingas sprendimas, nes jie labai aiškiai supranta, kad savivaldybė turi užtikrinti būtinąsias paslaugas. Ministerijai reguliuoti savarankiškas funkcijas yra labai sudėtinga – kai bandome įeiti su direktyvesniu pasiūlymu, savivaldybės mojuoja Europos savivaldybių chartija, ir sako: esame savarankiški, nelįskite į mūsų lauką. <...>

Europa padariusi švieslentes – kiekvienais metais, įvardinusi kriterijus, pagal kuriuos matuoja socialinę, ekonominę šalies būklę, nustato, kas joms sekasi gerai, o kas blogai. Skurdas ir nelygybė Lietuvoje yra visada raudonoje pusėje, kaip sakau, einame link geltonos, bet turime, kur pasitempti. <...> Ir mes jau darome tokias švieslentes – kiekviena savivaldybė matys, kur dar turi pasitempti. Tai yra tam tikro viešo spaudimo priemonė, o merai tikrai nenori jokio palyginimo, kaip ir valdančiosios koalicijos, nes žino, kad bet koks palyginimas jiems sukuria politinę grėsmę, kad vietos gyventojai pradės daryti spaudimą ar, neduok Dieve, nerinks ateinančiuose rinkimuose.

– Prezidentu išrinkus Gitaną Nausėdą jūsų ministeriją jis įvardijo kaip keliančią daugiausiai klausimų, jūs taip pat sakėte, kad jūsų ministerija yra po padidinamuoju stiklu, nerimavote, kad jūsų politinė karjera pakibusi ant klaustuko. Ar ir dabar prezidentas turėtų tokios kritikos?

– Reikėtų paklausti prezidento. Skurdas ir nelygybė yra raudonuojančios sritys ir tai visi supranta. Gerovės valstybės tematika, kuria rėmėsi prezidentas, buvo paremta socialiai teisingesnės visuomenės vizija. Skurdas yra akivaizdi socialinio neteisingumo apraiška.

– Dėl to ir užkliuvo prezidento akys už jūsų ministerijos?

– Normalu, kad būtent į mus buvo fokusuotas žvilgsnis, tai visiškai suprantu. Tai viena jautriausių ministerijų. Iš vienos ministerijos kovoti su socialiniu neteisingumu yra labai sudėtinga, o gal net neįmanoma, nes kalba eina ir apie finansų perskirstymą ir apie visai kitą švietimo tinklą... Tai ypač aktualu, kai kalbame apie ikimokyklinį ugdymą, jo prieinamumą. Skurdas prasideda pirmais gyvenimo metais – jei neturėsime viešųjų paslaugų prie namų, o šeimos negalės į jas atsiremti, dalis vaikų augs galimybių skurde. Bet, žinoma, kalbant apie skurdą, pirmiausia minima Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, mes to nesikratome. Mūsų lyderystė yra reikalinga.

– Sugrįžkime prie biudžeto klausimų. Ar sudarant biudžetą buvo atsižvelgta į jūsų ministerijos pasiūlymus, ar nejaučiate nuoskaudos?

– Bendras įspūdis, kad tikrai nudirbtas didžiulis darbas, kad šis biudžetas mažintų skurdą. Ką bekalbėtų opozicija, kritikai, šis biudžetas mažins skurdą ir socialinę atskirtį senjorų, vaikų ir neįgaliųjų tarpe, kurie yra jautriausios, pažeidžiamiausios ir labiausiai skurde esančios grupės. Numatytos taiklios priemonės, situacija turėtų pagerėti.

Yra tam tikrų sričių, kur mes nuolat negauname pilno finansavimo, pavyzdžiui, globa tiems, kurie turi specialiųjų poreikių. Tai yra deleguojama funkcija – savivaldybėms duodamos lėšos, kad jos turėtų, už ką apmokėti globą senjorų namuose arba socialinės globos namuose. Poreikis tokioms lėšoms per keliolika metų išaugo 10 kartų. Tai rodo, kad mūsų visuomenė vis labiau atsiremia į paslaugas ir sensta. Bet pabrėžčiau ir tai, kad mūsų visuomenė vis labiau nori atsiremti į paslaugas, nes suvokia, kad be paslaugų praktiškai šeima paralyžiuojasi.

Jei šeimoje yra bent vienas žmogus, turintis specialiųjų poreikių, bent vienas žmogus turi pilnai atsiduoti, o jei dar yra kitų problemų, priklausomybių, ta šeima praktiškai negali funkcionuoti. Būtent atsirėmimas į paslaugas įgalina šeimą darbuotis ir funkcionuoti savarankiškai. Jei savivaldybės į tai nepažiūrės rimtai, o mes nepadėsime savivaldybėms išvystyti paslaugų, tai bus didžiulis antiveiksmas, kalbant apie Lietuvos, iš kurios nesinori emigruoti, sukūrimą. Šioje srityje iš Finansų ministerijos vis dar negauname lėšų. Jų manymu, ši paslauga turėtų būti atiduota savivaldybėms. Bandėme atiduoti – nenori imti kaip savarankiškos funkcijos, nes sako, kad neduosime visai lėšų.

– Iki kitų Seimo rinkimų liko mažiau nei metai. Ar tęsite politiko karjerą, ar suksite kitais keliais?

– Kol kas apie tai mažai mąstau, nes pagrindinis mano mąstymas yra įgyvendinti tas priemones, kurias esame užsibrėžę. Dar yra labai ambicingų planų šiems metams, taigi visos mano mintys ten.

– Tačiau tokių planų pasilikti politikoje neatmetate?

– Kalbant apie aktyvų dalyvavimą politikoje, kaip kad ėjimas į Seimą, tame aš mažai save matau. Praktiškai visą laiką kiek dirbau, profesinėje karjeroje buvau orientuotas į pokyčių darymą ir rezultatų užtikrinimą. Visa mano profesinė karjera yra susijusi su vadovavimu įstaigoms ir siekimas padaryti poveikį konkretiems žmonėms, kad gyvenimas gerėtų. Aš esu toks, tad žiūrint į šias savo dovanas, jei ir likti kada nors toliau politiniame veikime, tai labiau vykdomojoje valdžioje, nei įstatymų priėmime.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.