Lietuvoje

2020.01.23 05:30

Nematoma vaiko pinigų pusė: darbo atsisakančias moteris ragina gerai pagalvoti

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.01.23 05:30

Nuo 2020 metų vaiko pinigai didėja iki 60, o išmoka su priedu – iki 100 eurų. Planuojama, kad 2021 metais skiriamos išmokos dar didės. Vis dėlto kai kurie įžvelgia grėsmių – manoma, kad skiriamos didesnės išmokos gali paskatinti moteris iškristi iš darbo rinkos, o tai savo ruožtu kelia klausimų dėl jų darbo stažo.

Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresniosios ekspertės Ievos Valeškaitės, tokios išmokos lėmė 100 tūkst. moterų pasitraukimą iš darbo rinkos Lenkijoje. Tačiau Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė Dalia Leinartė įsitikinusi, kad reali parama šeimai yra skatintinas dalykas.

Priėmus 2020 metų biudžetą nutarta, kad vaiko pinigai 2020 metais didės nuo 50 iki 60 eurų, o vaiko pinigai neįgaliems, nepasiturinčių ar gausių šeimų vaikams – nuo 70 iki 100 eurų. Planuojama, kad 2021 metais universali išmoka sieks 70, o su priedu – 110 eurų.

Įžvelgia grėsmių

Vis dėlto Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė I. Valeškaitė įžvelgia neigiamų vaiko pinigų savybių. Jos teigimu, vaiko pinigai turi nematomą pusę – šios išmokos didėja ir šeimoms, kurios nesusiduria su materialiniu nepritekliumi, todėl joms tokia parama nėra būtina. Kai paramą didiname net ir toms šeimoms, kurios gali be jos išsiversti, mažiau lėšų lieka padėti tiems, kuriems ta parama yra būtina. Anot I. Valeškaitės, toks skatinimas gali išties prisidėti prie moterų iškritimo iš darbo rinkos.

„Lenkų ekonomistai vertina, kad 500 zlotų (apie 117 eurų) dydžio išmokos šeimoms lėmė 100 tūkst. šalies moterų pasitraukimą iš darbo rinkos. Labiausiai tokį poveikį jos turėjo moterims regionuose, turinčioms žemesnį išsilavinimą ir gavusioms mažesnes pajamas. Programos poveikis gimstamumui Lenkijoje buvo laikinas ir nevirto į tendenciją, nes 2016–2017 m. didėjęs gimstamumas po metų sumažėjo. Skaičiuojama, kad vos 12 proc. programos išlaidų būtų pakakę siekiant sumažinti vaikų skurdą Lenkijoje“, – tvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė.

I. Valeškaitė išskiria, kad Lietuvoje taip pat kyla abejonių dėl priemonės tikslingumo. Pavyzdžiui, Biržų savivaldybė pasiūlė keisti Išmokų vaikams įstatymą, argumentuodama, kad asmenims, gaunantiems įvairią socialinę paramą, didėja gaunamos pajamos, todėl jie linkę nedirbti ir neieškoti darbo. Vaiko pinigai tėvus galėtų pasiekti didinant neapmokestinamą pajamų dydį, esą tokiu būdu gyventojai būtų skatinami įsilieti į darbo rinką.

„Savivaldybės nuomonės nereikėtų praleisti pro ausis – išties, arčiausiai gyventojų dirbantys savivaldybių socialiniai darbuotojai mato, kuriems tėvams parama išties reikalinga, o kurie galbūt turi nelegalių pajamų šaltinių ar gautus vaiko pinigus naudoja ne pagal paskirtį“, – tvirtina pašnekovė.

I. Valeškaitė pabrėžia, kad vaiko pinigai nedarbo spąstus gilina mažas pajamas gaunantiems, vienišiems tėvams. Ypač tai aktualu regionuose, kur atlyginimai – mažesni, o išmokos – tokio pat dydžio, kaip didžiuosiuose miestuose.

Darbo stažas priklauso nuo pačios moters pasirinkimo

Puse lūpų užsimenama ir apie kitą galimai kilsiančią problemą – dėl nemenkų vaiko pinigų (pavyzdžiui, 5 vaikus auginanti šeima šiuo metu gaus 500 eurų per mėnesį) nedirbti ir vaikus auginti nusprendusios moterys ar vyrai nuo 3 vaiko metų nebekaups darbo stažo, todėl ateityje greičiausiai gaus mažesnes pensijas.

Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narė Rimantė Šalaševičiūtė sutinka, kad didesni vaiko pinigai gali lemti didesnį moterų pasitraukimą iš darbo rinkos, kadangi, sako ji, pastebima tendencija, jog jei šeimoje yra daugiau vaikų, o motina gauna minimalų atlyginimą, ji atsisako darbo. Vis dėlto parlamentarė pabrėžia, kad, nepriklausomai nuo išmokų, motina turi teisę apsispręsti, ar dirbti, ar ne.

Socialdemokratų darbo frakcijoje buvo svarstyta teikti siūlymą, kad laikas, praleistas auginant ir prižiūrint vaikus, būtų užskaitomas kaip darbo stažas. Tačiau R. Šalaševičiūtė svarsto, kad darbo stažas priklauso nuo pačios moters pasirinkimo, todėl būtent ji pati turi apie tai galvoti.

„Ar bus darbo stažas, ar nebus, priklauso nuo pačios moters pasirinkimo ir moteris turi apie tai galvoti. Kiekvienas pasiūlymas turi būti gerai išdiskutuotas, tik aš labai abejoju, ar tokiam pasiūlymui, jei būtų registruotas projektas, būtų pritarta“, – kalba Seimo narė.

R. Šalaševičiūtė akcentuoja, kad reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti moteris į darbo rinką, kad jos būtų užimtos, ir pabrėžia profesinio tobulėjimo svarbą. Pasak parlamentarės, siūlymui, kad darbo stažas būtų skaičiuojamas, kai tėvai gaudami vaiko pinigus nedirba, nepritartų.

„Galbūt reikia rinktis ne tik pinigus, bet ir darbą. <...> Abejoju ir Seimo daugumos tokia nuomone. Kiekvienas žmogus turi galvoti apie savo darbo stažą, kurio reikės, kai ateis pensinis amžius“, – sako Seimo narė.

Anot R. Šalaševičiūtės, kita problema yra tai, kad skiriama išmoka panaudojama ne vaiko reikmėms. Jos teigimu, dar reikia diskutuoti, kaip sukurti sistemą, kad nebūtų tokių atvejų, kai skiriama išmoka panaudojama kitiems tikslams.

Pasak jos, dėl šių išmokų reikėtų diskutuoti platesniu mastu. „Ne paslaptis, kad yra nepatenkintų žmonių, kad tokios išmokos skiriamos vaikams, tačiau nueina ne vaikams, o tėvų netinkamo gyvenimo įpročiams patenkinti“, – tvirtina Seimo narė.

Nedirbti dėl keliasdešimt eurų – neįmanoma

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė D. Leinartė laikosi kitokios nuomonės – ji įsitikinusi, kad vaiko pinigai neskatina menkesnio moterų įsitraukimo į darbo rinką. Atvirkščiai – tokia reali parama šeimai yra skatintinas dalykas, portalui LRT.lt sako profesorė.

„Neliksi namuose dėl keliasdešimt eurų – neįmanoma. Tai nerealu“, – šypsosi D. Leinartė.

Ji pateikia Suomijos pavyzdį – šioje šalyje šeimoms taip pat skiriama finansinė parama, tačiau čia vyrai ir seneliai skatinami labiau įsitraukti į vaikų auginimą, todėl moterims lengviau grįžti į darbo rinką. Vis dėlto Suomijoje vaiko pinigai skiriami iki tol, kol vaikui sueina vieneri metai. Pabrėžtina ir tai, priduria D. Leinartė, kad Suomijoje gimus kūdikiui šeima gali rinktis arba piniginę išmoką, arba naujagimiui skirtą daiktų kraitelį. Paprastai šeima renkasi tokį kraitelį.

D. Leinartės teigimu, sugrįžti į darbo rinką moterims labiausiai trukdo dveji metai apmokamų motinystės atostogų, galimybė trejus metus formaliai išlaikyti darbo vietą ir vis dar menkas tėvų įsitraukimas į vaikų auklėjimą ir namų ūkio darbus. Anot profesorės, tokiu būdu moteris tarsi uždaroma buityje ir namuose.

„Tai – centrinės Europos Vyriausybių nacionalistinė, kraštutinė dešinioji politika. Ji leidžia išlaikyti moteris kaip namų šeimininkes, o tai joms trukdo visavertiškai įsitraukti į konkurencingą darbo rinką. Šios ir praėjusios Vyriausybės politika šeimos atžvilgiu moterims duoda signalą, ką daryti.

Žinoma, kiekvienas gali pasakyti, kad moteris turi pasirinkimą ir gali nelikti namuose, eiti į darbą, tačiau vėl kyla klausimai, ar motina turi pakankamą pagalbą ir vaiko priežiūra yra pakankamai aprūpinama valstybės. Kai kurie galią turintys politikai apskritai neigia lyčių lygybę, o valstybinė šeimos politika skatina moteris likti namuose“, – tvirtina D. Leinartė.

Profesorė svarsto, kad esant tokiai situacijai ir susilaukusi antro vaiko moteris į darbo rinką gali negrįžti ir šešerius metus. Tai – patogu visuomenei, kuri tradiciškai neskatina moterų lyderystės, teigia D. Leinartė.

„Kad moteris lieka namuose, patogu ir seneliams, ir vyrams. Todėl tai sukuria netiesioginį spaudimą likti namuose, negrįžti į darbą arba grįžti po kelerių ir daugiau metų, grįžti jau nedėkingomis sąlygomis, praradus kvalifikaciją, įdirbį“, – kalba Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė.

Lietuvoje moterų ir vyrų užimtumo atotrūkis vienas mažiausių

Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja ryšiams su visuomene Eglė Samoškaitė teigia, kad Lietuva Europos Sąjungoje išsiskiria kaip valstybė, kurioje atotrūkis tarp moterų ir vyrų užimtumo yra pats mažiausias. „Eurostato“ duomenimis, 2017 m., kai buvo įvesti vaiko pinigai nepasiturinčių ir gausių šeimų vaikams, Lietuvoje skirtumas tarp vyrų ir moterų užimtumo siekė 1 proc., o tai – geriausias rezultatas Europoje. Tuo metu Lenkijoje šis atotrūkis sudarė 14,6 proc. Lenkija vaiko pinigų programą pradėjo 2016 m. balandžio 1 d.

„Tai reiškia, kad abiejų valstybių padėtis darbo rinkoje įvedant vaiko pinigus buvo visiškai skirtinga: Lietuvoje moterys yra užimtos panašiai kaip ir vyrai, o Lenkijoje moterų užimtumo problema buvo akivaizdi jau įvedant vaiko pinigus. Todėl daryti analogijų tarp Lietuvos ir Lenkijos šiuo aspektu neįmanoma“, – įsitikinusi E. Samoškaitė.

Anot ministro patarėjos, vaiko pinigai, kuriuos moka dalis Europos Sąjungos valstybių, jokiuose tyrimuose nėra įvardijami kaip neigiamai paveikę moterų užimtumą.

Paklausta, ar ministerija pritartų idėjai, kad visas laikas, praleistas auginant ir prižiūrint vaikus, būtų įskaitomas kaip darbo stažas, E. Samoškaitė atsako, kad šiuo metu tokios problemos Lietuvoje nėra. Vaiko priežiūros atostogų metu vienas iš vaiką auginančių tėvų, iki vaikui sukanka 3 metai, yra draudžiamas pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, todėl socialinio draudimo stažas yra užtikrinamas, akcentuoja ministro patarėja. Jos teigimu, įmokos už šiuos asmenis mokamos valstybės lėšomis nuo minimalios mėnesio algos.

Vis dėlto padidėjus vaiko pinigams kai kurie tėvai gali pasirinkti nedirbti ilgiau nei trejus metus. E. Samoškaitė tvirtina, kad sprendimas valstybės lėšomis drausti ilgesnį vaiko priežiūros laikotarpį būtų neproporcingas.

Ministro patarėja primena, kad socialinis draudimas reiškia dėl kūdikio gimimo prarandamų darbo pajamų kompensavimą.

„Vaiko priežiūros atostogų metu valstybės lėšomis tėčiai arba mamos draudžiami siekiant užtikrinti jų socialinį saugumą kūdikiui jautriu laikotarpiu, tačiau galutinis tikslas, kad darbingo amžiaus mamos ir tėčiai grįžtų į darbo rinką, o vaikai būtų ugdomi darželiuose ar bendrojo lavinimo mokyklose“, – pabrėžia E. Samoškaitė.

Ministro patarėja akcentuoja, kad kuo ilgesnis nedarbo laikotarpis, tuo gyventojams sunkiau grįžti į darbo rinką, kadangi prarandama kvalifikacija, sunku prisitaikyti prie pasikeitusios darbo aplinkos, naujų technologijų.