Lietuvoje

2020.01.04 12:14

Onkologinių pacientų kasdienybė: dirba ir sirgdami, norėdami įsigyti vaistų parduoda turtus

Artūras Matusas, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2020.01.04 12:14

LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ kalbinti specialistai prabilo apie stigmatizacijos formas, tapusias onkologinių pacientų kasdienybe. Anot jų, sergantieji negali įgyti neįgaliojo statuso, dirba būdami nedarbingi ir susiduria su darbdavių diskriminacija.

Dabartiniai Lietuvos įstatymai turinčiuosius neįgaliojo statusą saugo, tuo metu dauguma onkologinių pacientų tokio statuso negauna ir įstatyminės apsaugos neturi. Juos nepatikliai vertina darbdaviai, yra nemažai atvejų, kai susirgusieji iš darbo atleidžiami, tačiau apie tai viešai kalbėti ar kovoti dėl savo teisių neišdrįsta.

Matydama akivaizdžią problemą, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA) siūlo keisti Darbo kodeksą ir Lygių galimybių įstatymą. Jos prezidento Šarūno Narbuto teigimu, kreiptis dėl neįgalumo nustatymo Lietuvoje galima tik tada, kai yra išnaudotos visos gydymo galimybės ir baigta reabilitacija. Anot jo, tokia praktika yra ydinga.

„Jei onkologinis pacientas vartoja vaistus, jam yra atliekama chemoterapija, radioterapija, po operacijos jis negavo reabilitacijos ar ji yra tęstinė, jis negali gauti neįgaliojo statuso. Tai reiškia, kad pacientai, kuriems diagnozuojama liga ir kurie gauna aktyvų gydymą, negali gauti neįgaliojo statuso.

Kitas absurdas, kad pacientai, esantys po chemoterapijos ar radioterapijos, tačiau vartojantys kokius nors vaistus, ir po dešimties metų negali gauti neįgaliojo statuso vien dėl tokių įstatymo normų“, – komentuoja Š. Narbutas.

POLA prezidento aiškinimu, dėl šios priežasties onkologiniai pacientai nėra apsaugoti nei nuo atleidimo darbe, nei gauna didesnes išmokas. „Tokiu būdu jie yra diskriminuojami“, – pabrėžia Š. Narbutas.

Parlamentaras, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Antanas Matulas pripažįsta, kad problema egzistuoja, tačiau svarsto, kodėl tiek Socialinių reikalų ministerija, tiek Sveikatos apsaugos ministerija jos neįžvelgė.

„Laikinas nedarbingumas tęsiasi ne visą laiką ir, kai žmogui taikoma reabilitacija ar yra kartojami kursai, jis susiduria su didžiulėmis problemomis“, – pastebi parlamentaras.

Onkologinių ligonių savipagalbos grupės „Vėžys ne sloga“ steigėjos Vaivos Mickuvienės teigimu, netgi tie onkologiniai pacientai, kuriems nustatomas neįgalumas, susiduria su kliūtimis. Jeigu turintis neįgalumą asmuo suserga kitomis ligomis ir nusprendžiama, kad jis yra nedarbingas, anot pašnekovės, išmoka gaunama vos tris mėnesius per metus.

„Žinau begalę pavyzdžių, kai, susirgę gripu ar kitomis ligomis, onkologiniai pacientai neima nedarbingumo. Jeigu ateis atkirtis ar rimtesnė problema, nes, sirgdamas tokia liga nežinai, kada ji atsinaujins, tu taupai ir esi priverstas sirgdamas eiti į darbą“, – teigia V. Mickuvienė.

Diskriminuoja darbe

POLA prakalbo ne tik apie diskriminaciją dėl neįgaliojo statuso. Anot Š. Narbuto, onkologinių pacientų teisės suvaržomos ir jų darbo aplinkoje.

„Kadangi žmogus, sergantis onkologine liga, gali turėti nedarbingumą 3–4 mėnesius, tada prasideda įdomūs žaidimai. Darbdavys svarsto, kada tas mano darbuotojas galės vėl taip dirbti, kaip aš tikiuosi. Natūralu, jog darbdaviai galvoja, kaip darbuotoją atleisti.

Tačiau čia matoma kita problema, nes žmones, turinčius neįgaliojo statusą, ženkliai sudėtingiau atleisti. Jiems taikomi ilgesni įspėjimo terminai, didesnės išmokos. Ligos pradžioje onkologinis pacientas yra labiausiai pažeidžiamas: neturi daug sveikatos, nemažai laiko praleidžia gydymo įstaigose, todėl jį atleisti yra paprasčiau“, – pažymi Š. Narbutas.

Net ir išsaugojus darbo vietą, iššūkiai nesibaigia. Anot Š. Narbuto, paprastai onkologiniai pacientai stigmatizuojami dėl savo pajėgumų, todėl nekyla karjeros laiptais.

„Darbdaviai turi sau moralinį pasiteisinimą, esą stengiamasi, kad onkologinis pacientas nepersidirbtų, saugoma jo sveikata, tačiau tai irgi yra diskriminacija. Žmogus negali tęsti karjeros ne dėl kompetencijų, bet dėl to, kad darbdavys taip sugalvoja. Galiausiai jei žmogus netenka darbo ir bando ieškoti kito, darbdaviai tokių asmenų gali lengvai nepriimti“, – teigia Š. Narbutas.

Įstatymas negina

Lietuvos Darbo kodeksas aiškiai draudžia diskriminaciją dėl lyties, rasės, etninės kilmės, religijos, įsitikinimų, amžiaus, seksualinės orientacijos ar negalios. Panaši diskriminacija pabrėžiama ir Lygių galimybių įstatyme. Tačiau teisinio pagrindo, galinčio padėti onkologiniams pacientams, kurie jaučiasi diskriminuojami, nėra, sako Š. Narbutas. Anot jo, onkologiniai pacientai gali atsiremti tik į nevyriausybinių organizacijų petį.

„Kaip galime, taip padedame, tačiau neturime jokių teisės aktais grįstų svertų. Mes turime Darbo kodeksą, kuriame numatyti diskriminacijos pagrindai, turime Lygių galimybių įstatymą, įgaliojantį lygių galimybių kontrolierių ginti žmones, todėl norime, kad tai būtų daroma visų piliečių atžvilgiu“, – pabrėžia Š. Narbutas.

Nors minėtuose teisės aktuose sveikatos būklė nėra pripažinta kaip negalia ir į diskriminacijos apibrėžimą nepatenka, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vyresnioji patarėja Audronė Daukšaitė-Timpė sutinka, kad negalia turėtų apimti įvairius sveikatos sutrikimus.

„Ne visais atvejais paprasta ištirti asmens skundą, kuris neturi neįgaliojo statuso, tačiau serga tam tikra liga. Nors tarnyba, nagrinėdama minėtus skundus, stengiasi negalios sąvoka aiškinti kuo plačiau, kaip ji suvokiama Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurios nuostatos perkeltos ir į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą. [...]

Tokiais atvejais, kai asmuo serga sunkaus pobūdžio liga, kuri tęsiasi ilgą laiką, pasitelkiami įvairūs kriterijai, tačiau mums vis tiek reikia ieškoti instrumentų ir tas įrodinėjimo procesas tampa sudėtingesnis. Reikia pagrįsti, kodėl tam tikra sveikatos būklė turi būti priskirta negaliai ir turi būti ginama įstatymų“, – atkreipia dėmesį A. Daukšaitė-Timpė.

Laikomi mirtininkais

Net ir įveikę ligą, žmonės susiduria su kitomis diskriminacijos formomis. V. Mickuvienė viliasi, jog visuomenės sąmoningumas augs ir onkologiniai pacientai vis rečiau susidurs su kategoriškomis stigmatizacijos apraiškomis.

„Norisi, kad nebūtų tų kraštutinumų, kad kai tu susergi, visi į tave žiūri kaip į mirtininką. [...] Tiek darbdaviai, tiek draudimo kompanijos, bankai į tave žiuri kaip į mirtininką, esą neaišku, kiek tu čia gyvensi. [...]

Pavyzdžiui, yra inovatyvių vaistų, kurių galima nusipirkti gavus paskolą, nes kainos yra didelės. Dėl to žmonės turi parduoti turtus, sodybas, kiti stabdo vaikų draudimą, tačiau tie pinigai vis tiek pasibaigia, kai per mėnesį reikia aštuonių tūkstančių eurų. Tada galbūt būtų galima paimti paskolą ir atidirbti, bet tau paskolos niekas nesuteiks, nes esi juodajame sąraše“, – sako V. Mickuvienė.

Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.