Lietuvoje

2019.12.15 09:13

Šimašius perdavė linkėjimą Seimui: karštas vynas – ne nuodėmė

Dainora Karklytė, ELTA2019.12.15 09:13

Vertindamas šalies vidaus politikos aktualijas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius pabrėžia, kad ministras, neturintis prezidento palaikymo, turėtų atsistatydinti. Susidariusi situacija, kai dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus likimo išsiskiria pagrindinių šalies vadovų nuomonės, tvirtina R. Šimašius, priverčia Lietuvą tapti politinio konflikto įkaitais.

Jo teigimu, Kauno miestą ir rajoną supriešinusį klausimą dėl ambicijos plėsti miesto administracinę teritoriją galima būti išspręsti labai paprastai.

Kartu palinkėjęs Kaunui sėkmingai realizuoti stadiono projektą, R. Šimašius patikino, kad vis dėlto geriausios sąlygos sporto entuziastams bus sudarytos Vilniaus daugiafunkciame sporto komplekse.

Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu Vilniaus miesto meras pakomentavo ir naujausias politines aktualijas dėl 3 proc. nustatytos kartelės patekimui į Seimą, liberalų vienijimosi idėjos, premjero Sauliaus Skvernelio asfaltuojamos gatvės bei atsakė į vilniečiams aktualius klausimus dėl autobusų stoties atnaujinimo, eismo pakeitimų A juostose ir naujojo „Akropolio“ perspektyvos. Taip pat, pasidžiaugęs tarptautinio žiniasklaidos dėmesio sulaukusia sostinės Kalėdų eglute, perdavė linkėjimą Seimui.

– Pradėkime nuo vilniečiams aktualiausių klausimų. Neseniai pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas dėl autobusų stoties atnaujinimo. Kokie darbai numatomi toliau? Kiek gali kainuoti stoties atnaujinimas ir kada gali prasidėti statybos darbai?

– Noriu patikslinti – ne tik dėl autobusų stoties atnaujinimo, bet dėl viso rajono komplekso mobilumo mazgo. Ten yra trys pagrindiniai dalykai: autobusų stotis, geležinkelio stotis ir viešojo transporto terminalas. Natūralu, kad ir aplink esantys objektai bei jų sistemos: kad būtų geresnis ir sklandesnis susisiekimas tarp Naujininkų ir stoties rajono, kad stoties prieigos būtų geresnės. Taip pat įtraukiant net ir kai kurių ne taip pastebėtų dalykų – Panerių gatvė, Švento Stepono bažnyčia ir kompleksas šalia.

Dėl stoties, neslėpsiu, yra pats komplikuočiausias dalykas, nes stotis yra privatizuota. Kol kas savininkams tiko viskas kaip yra. Man netiko – savininkams tiko, tai labai džiaugiuosi, kad autobusų stotis irgi prisijungė prie mūsų bendrų darbų su geležinkelių stotimi. Man atrodo, geriausia būtų kiek įmanoma labiau integruoti autobusų stotį su geležinkelių stotimi. Klausimas lieka, ar tai būtų dvi atskiros stotys iš esmės ten pat, kur yra, ar jos kažkaip pasislinktų viena link kitos, eitų nuo Panerių gatvės ir geležinkelių bėgių iki pat Naujininkų.

Dabar rengiame detalųjį planą ir turėsime rengti architektūrinį konkursą. (...) Yra skaičiuota (preliminari kaina. – ELTA), bet kadangi tai yra ne vienas projektas, o projektų visuma, tai mes dabar žinome gatvių ir aikštės preliminarius planus: aikštė priešais stotį, Panerių gatvė ir Šv. Stepono bažnyčios kompleksas – atrodo, kad tai tarsi jau nebe senamiestis, už miesto, bet tai vienintelė renesansinė bažnyčia Vilniuje.

Geležinkelių srityje yra „Rail Balticos“ terminalo atvykimas. Priklausomai nuo sprendinių, gali labai skirtis kaina. Autobusų stotyje lygiai taip pat gali kaina būti labai įvairi, priklausomai nuo sprendinių. Tai bus ne tik autobusų stoties dalykai, bet ir, pavyzdžiui, gatvių tinklo atkūrimas ir tos vietos pakėlimas. Kaina, aišku, bus nemaža, bet bus ir privačių investicijų, ir abiejų stočių, ir viešųjų investicijų.

– Per daug nenutolkime nuo susisiekimo temos. Atlikote bandymą – pakeitėte eismo tvarką Ukmergės gatvės A juostoje, neleisdami ja važiuoti taksi automobiliams. Ar bandymas pasiteisino? Ar kitose gatvėse planuojama atlikti panašius bandymus?

– Tai, kas ten dabar jau yra, po pilotinio bandymo, ir kas pasiteisino gerai – fiziškai, tokiais mažais kalneliais atribota A juosta, kurioje galima važiuoti ir taksi automobiliams, ir elektromobiliams. Man atrodo, kad tą reikėjo daryti nuo pat pradžių. Kalbant apie tą pilotinį bandymą, tai darome jų labai daug sėkmingų, bet šito netraktuočiau kaip vieno iš sėkmingiausių ta prasme, kad mes darėme keturis pokyčius vienu metu. (...) Geriau yra daryti vieną pokytį ir žiūrėti, kokią pasekmę sukelia.

Pasidarėme išvadas, kurių aš, tiesą sakant, ir tikėjausi – taksi automobiliai tikrai gali ten likti ir netrukdo eismui. Daug kam iškyla tikriausiai klausimas, kodėl nebeliko 4+. Čia yra susiję ir su kontrole, ir su užimtumu – vis dėlto prioritetas yra viešajam transportui. Jeigu viešasis transportas ten palaukia, tai žmonės nevažiuoja, stovi, o tai yra visais atžvilgiais neefektyvu. Prie ko priėjome dabar – tai labai pasiteisino, lygiai taip pat, kaip ir Konstitucijos prospekto dalyje.

Kai kalbama apie viešojo transporto ateitį, (...) artimiausius kelerius metus mums reikia daug susitvarkyti ir padaryti, kad A juostos bei greitasis transportas iš tikrųjų būtų greitas. Dabar turime analizę vietų, kuriose eismas stoja ir pasidaro nebegreitas. Dėl įvairiausių priežasčių: arba dėl sankryžų sudėtingumo, arba dėl A juostų nebuvimo, arba jų kontrolės nebuvimo, nefunkcionalumo. Tie kalneliai atrodo labai mažas pokytis, bet, žiūrint į viešojo transporto greitį, matome, kad pasikeitimas yra didžiulis. Tai duoda didelę ir ekonominę grąžą, ir tiesioginę naudą miestiečiams, tad tuo keliu reikės ir toliau eiti.

– Gyventojai laukia Lazdynų baseino. Ar konsorciumo įmonės jau nusprendė, kas taps pagrindiniu statybų rangovu, kai bankrutavo „Irdaiva“?

– Gera žinia mums visiems yra tai, kad visų rangovų atsakomybė yra solidari – kiekvienas rangovas yra atsakingas ne už savo dalelę, bet už visą visumą. Jie buvo susitarę, kad visiškai pasitiki vienas kitu ir pasiruošę dengti nuostolius. Tikiuosi, kad kitos konsorciumo įmonės nepasirinks kelio uždaryti, bankroto keliu nuvesti savo įmones vardan to, kad galėtų kažkaip išsisukti nuo projekto užbaigimo. Manau, kad tas sprendimas galutinai bus rastas ir jie susidėlios tuos planus.

Dabar ties tuo labai intensyviai atsakingi savivaldybėje žmonės dirba su rangovais. Manau, kad kito kelio nėra, kaip tik toms įmonėms įvykdyti savo įsipareigojimus ir užbaigti, net jei vienas iš partnerių ir bankrutavo.

– Gal turite informacijos, kada planuojami pristatyti planai dėl antrojo „Akropolio“ statybų?

– Tam tikra prasme savivaldybei jau tie planai buvo pristatomi keliais etapais ir mes turėjome labai rimtų pastabų. Noriu pasidžiaugti, kad bandoma įsiklausyti į tas pastabas. Organizatoriai, savininkai, architektai dirba su pastabomis, tikiuosi, kad jiems pavyks atsižvelgti į jas ir galėsime tai pristatyti visuomenei.

Noriu pasidžiaugti, kad atsisakyta ambicijos turėti didžiausią Baltijos šalyse, nes dydis nieko neįkvepia. Kokybė gali įkvėpti. Tai, ką mačiau, kalbant apie paties „Akropolio“ dalį, tai bandoma atsižvelgti, kad būtų kokybė, taip pat atsižvelgta į šalia esančio Vingio parko jautrumą – kad tai nebūtų kelių metrų aukščio skardinė siena. Yra dalykų, kuriuos dar reikia sužiūrėti: įvažiavimas ir išvažiavimas, numatyti viadukai, bet mes norime būti tikri, kad tie viadukai nesukels transporto problemų. Lygiai taip pat su gyvenamąja dalimi, kurią vystytojai nori greičiau pradėti palei upę – taip pat yra noras, kad tai būtų integrali miesto dalis ir kad teritoriją palei upę galėtų naudoti miestiečiai bei kad būtų aiškus viešasis transportas. Daug iššūkių, bet tikiuosi, kad bendradarbiavimas išliks ir turėsime gerą projektą.

– Vilniaus miesto taryba po pateikimo pritarė Daugiafunkcio sporto komplekso koncesijos sutarčiai. Tarybos nariams kyla klausimų dėl projekto valdymo rizikų, projekto kainos. Kaip manote, ar pavyks į juos įtikinamai atsakyti?

– Daugiafunkcio komplekso projektu tenka ilgai užsiimti ir norėtųsi jau matyti atliekamus darbus. Deja, teismų karuselė ir Vyriausybės pasiblaškymas tam tikru momentu pristabdė tuos darbus. Daug buvo manančių ir laukiančių, kad ant to posūkio mes neišsilaikysime ir iš trasos išlėksime bei išsitėkšime, galbūt jau buvo ir rankomis betrinančių, bet tikrai per tuos kelis sudėtingus etapus projektą pavyko pravesti. Dabar beliko finišo tiesioji – patvirtinimas taryboje ir paties projekto vykdymas. Tikrai tikiu, kad tarybos nariai, suprasdami visą atsakomybę, pritars tam projektui, nes akivaizdu, jog viską esame padarę iš turinio pusės. Belieka tik politinis apsisprendimas, ar palaiko tarybos nariai, ar ne.

Mačiau ir per rinkimų kampaniją, kad iš esmės visi kalbėjo, jog to projekto reikia, tai pažiūrėsime, ar jie melavo, ar ne. Dėl kainos ir dėl valdymo modelio – tų klausimų yra daug ir normalu, kad daug, nes projektas didelis. Mes dažnai užduodamų klausimų savivaldybės puslapyje esame padarę skiltį, galima susipažinti. Dėl kainos irgi mačiau, kiek daug spekuliacijų ar iš nežinojimo, ar iš noro kažką parodyti. (...) Aišku tik viena, kad ES lėšas nuėmus nuo projekto, jas, beje, mes perkėlėme link stoties rajono daugeliu atveju, tai atsirado poreikis skolintis, bet tie skolinimosi kaštai, sakyčiau, yra labai adekvatūs. Juo labiau, kas yra unikalu koncesijos sutartyje, kad yra galimybė išeiti iš to skolinimosi – anksčiau grąžinti. Niekur kitur, nei vienoje koncesijoje, kuri Lietuvoje yra taikyta iki tol, (...) nėra numatyta galimybė anksčiau išeiti. Manau, kad tai yra labai geras modelis ir labai gerus dalykus pavyko savivaldybei išsiderėti.

– Kalbant apie stadioną paminėjote ir Vyriausybės blaškymąsi. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sakė, kad jeigu nacionalinio stadiono projektą būtų vykdžiusi Vyriausybė, stadionas jau būtų pastatytas, ir teigė, jog jis bus Kaune. Kokie Vilniaus savivaldybės santykiai šiuo metu su Vyriausybe?

– Aš manau, kad premjeras gal ne visai tai turėjo galvoje, bet pasakė, tai pasakė. (...) Aš tiesiog priminiau jam, kad Vyriausybė ir stato kartu su savivaldybe. Problema yra ta, kad visą darbą veža savivaldybė, o Vyriausybė tarsi prisiėmusi tokį stebėtojo iš šono ir vertintojo vaidmenį. Tuo tarpu realiai tai yra tarpusavio partnerystė ir netgi komisijoje, kuri priima sprendimus, yra trys savivaldybės atstovai ir trys Vyriausybės. Pirmininkas yra paskirtas Vyriausybės, taigi – lemiamas balsas. Jei reikėtų pasimatuoti, kas teisiškai labiau stato, tai, matyt, Vyriausybė, o kas realiai daugiau stato – tai savivaldybė. Bet čia ne pasistumdymui skirtas dalykas. Džiaugiuosi, kad Vyriausybė, nors ir turėjo to pasiblaškymo su europiniais pinigais, bet vis tiek laikosi savo įsipareigojimų.

Dėl kitų objektų, tai stadionų Lietuvoje reikia ir labai daug, nes futbolas populiari sporto šaka. (...) Kaunui linkiu sėkmės realizuojant tą projektą. Aišku, ten futbolui jis nėra taip pritaikytas gerai, nes ir bėgimo takeliai yra aplink, kas trukdo žiūrėjimui, ir treniruočių aikščių nėra, kas labai svarbu, norint rengti tarptautinio lygio varžybas.

Vilniuje bus ne tik futbolo stadionas, bet daugiafunkcis kompleksas, nes norint normalaus stadiono, reikia ir apšilimo aikštės šalia. Tai yra kompleksas, skirtas visiems pajėgumams – ir žiūrėjimui, ir sportavimui.

Labai dalykiškai su Vyriausybe bendraujame ir viskas tvarkoje. Mes daugiau nei dvejus metus praradome dėl teismų. Nedrįstu sakyti, kad jie kažką blogai nusprendė, tik šiam atvejui buvo išbandytos tam tikros naujos teisinės koncepcijos. Dėl Vyriausybės nubrauktų tų europinių pinigų mes praradome apie pusę metų ir tai, kad reikia pertvarkyti sutartį, dėl ko iškyla daugiau klausimų visiems – koks čia tas modelis? Kai šalia atsiranda ir pinigų poreikis, o ne tik objektas, tai dalykai keičiasi. (...) Daugiafunkcis kompleksas nepabrango. Papildomos paslaugos, kurias teko pirkti per skolinimąsi, pabrango.

– Buvote teisingumo ministru. Kaip vertinate dabar susiklosčiusią situaciją Vyriausybėje – premjeras negali 100 proc. įsitraukti į procesus, susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius, įsivėlus į skandalus, prezidento Gitano Nausėdos yra raginamas trauktis iš pareigų, tačiau tą daryti atsisako, nes turi valdančiųjų paramą. Kritikos po Alytuje vykusio gaisro sulaukė ir vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė. Ar tokia situacija nekenkia bendram Vyriausybės darbui?

– Kai buvau ministras, buvau atsakęs sau į tokį klausimą – kieno pasitikėjimą aš turiu turėti? Ministras turi turėti partijos, kuri jį deleguoja, pasitikėjimą, ministro pirmininko, nes jis yra komandos vadovas, ir prezidento. Bent vienam iš jų pasakius, kad gal jau čia nebebūk, logiška būtų nebebūti. Aišku, situacijų būna įvairių, bet nemanau, kad čia kažkokia išimtis. Šių trijų vadovų pasitikėjimą reikia turėti visišką ir čia ne kažkokių teisinių dalykų, bet pasitikėjimo klausimas. Dabar mes matome tarsi savotišką konfliktą dėl to ir turbūt reikia konstatuoti, kad, deja, Lietuva atsiduria tarsi to politinio konflikto įkaite ir situacija nėra gera.

– „Tvarkiečių“ lyderiui Remigijui Žemaitaičiui pakvietus liberalias jėgas vienytis, prie jo idėjos prisijungė sostinės eksmeras, Lietuvos laisvės sąjungos vadovas Artūras Zuokas bei politikas Artūras Paulauskas. Jūs esate parlamentarės Aušrinės Armonaitės vadovaujamos Laisvės partijos narys. Ar liberalams tikrai reikia vienytis?

– Nematau, kad R. Žemaitaitis arba jo kompanijos žmonės ką nors bendro su liberalizmu turėtų. Jis nieko bendro su šiomis idėjomis neturi. Tai taip ir vertinti reikėtų, kad tai yra oportunistinis idėjų gaudymas ir ta trijulė tiesiog žiūri, kaip išlikti virš vandens. Tai nėra apie kažką daugiau.

Be abejo, vienybė visą laiką reikalinga, bet vienybė gali turėti įvairias formas – gali būti viena organizacija, o galima tiesiog susitarti dėl bendrų tikslų. Apskritai, manau, Lietuvos politinėje padangėje, viena vertus, kartais pritrūksta aiškumo ir tvirtumo apie principus ir vertybes, kita vertus – yra labai daug tokio pasišpilkavimo buitiniame lygmenyje, kuris niekur neveda. Tokio tikro susitarimo dėl bendrų interesų truputį trūksta. Tai nebūtinai reiškia, kad pasirašome dėl gynybos finansavimo ar kitos srities deklaraciją ir pagal tai gyvenam, bet reikia grįžti prie tikro suvokimo, kad yra bendras tikslas – Lietuva ir jos žmonės.

– Seime priimtas sprendimas dėl rinkimų į Seimą kartelės mažinimo iki 3 proc. Ar tai, kaip teigia valdantieji ir šios iniciatyvos autoriai, tikrai padėtų demokratijai Lietuvoje?

– Man atrodo, kad jeigu nepataikai nuo tritaškio linijos, tai jos priartinimas prie krepšio nepadaro tavęs taiklesniu – jis iš principo sujaukia viską. Man atrodo, kad 3 proc. yra maža riba ir keista apskritai, kaip tas projektas atsirado. Suprantu, kad mano buvę kolegos iš Liberalų sąjūdžio kaip ir iškėlė bendrai tą ribos mažinimo idėją, bet paskui lyg ir atsižadėjo. Tiesą sakant, nesuprantu, apie ką tai yra ir kodėl. Tai yra vienas iš tų atvejų, kai tai, kas vyksta Seime, ir tai, kas vyksta gyvenime, nelabai turi ką bendro.

Jeigu bendrai apie politinę areną, tai man atrodo, kad iš ten dingo tokie žodžiai, kaip: lyderystė, proveržis, veržlumas, ateitis, kūryba. Tokių į ateitį orientuotų, kuriančių ir telkiančių žodžių neliko žodyne, politinės lyderystės institucijose. Liko tik atskirtis, siekis kažką įveikti, pasidalinti, perskirstyti – viskas tik apie tai. Man atrodo, kad tai yra labai pavojinga, nes mes gyvename tikrai ekonomiškai neblogais laikais ir gali susidaryti toks įspūdis, kad gyvenimas gerėja, bet ne visiems. Ir tikrai tai yra problema, bet jei mes užmiršime, kad, norint, jog visi gerai gyventų, reikia ir kūrybos, veržlumo, ateities ir ambicijos, tai mes toli nenukeliausime.

Mes turime dar daug kur vytis ir daug kur įtvirtinti savo pranašumą, kur esame pranašūs – man darbotvarkėje norisi tokių klausimų. Tos vienadienės aktualijos malonios arba nemalonios, kaip tie visokie keliukai, jos, man atrodo, per daug dominuoja politinėje arenoje.

– Kaip nemalonią aktualiją įvardijote premjero gatvės asfaltavimo istoriją. Kaip vertinate šią situaciją?

– Nenorėčiau komentuoti labai daug mūsų kaimynų apsisprendimų, bet žinau tik viena – kai tapau meru prieš 4,5 metų ir kai buvo sudėtinga ekonominė situacija, labai mažai buvo galima skirti lėšų ūkio darbams, (...) buvo labai didelis poreikis ir mažai idėjų, tai ypatingai buvo aktualu, kokiais kriterijais mes tai skirstome. Čia viskas labai paprasta – arba tu gali pasakyti, pagal kokius kriterijus, arba negali pasakyti. Nenoriu sakyti, čia gerai, ar blogai, bet arba žmonės turi aiškų paaiškinimą, kodėl kelias atsirado būtent ten, o ne kitur, arba ne.

Aš Vilniaus mieste labai gerai žinau magistralinius kelius, kokie apkrovimai yra, kur investicija duoda didžiausią grąžą, žinau, iš kur į Vilnių atvažiuoja daugiausia automobilių ir pro kur išvažiuoja – ir tai gana tiksliai. Lygiai taip pat, kai yra poreikis mažesnių, kartais net D kategorijos gatvių. Visa tai yra žinoma, mes esame įtraukę ir automobilius, ir viešąjį transportą, ir visuomeninius objektus. Kartais tuos kriterijus reikia pasipildyti, (...) bet mes tuos kriterijus turime. Jeigu tai vyktų Vilniuje, aš galėčiau paaiškinti, kodėl yra tvarkoma viena ar kita gatvė.

– Tęsiant savivaldos temą. Kauno miesto savivaldybė pareiškė norą išplėsti miesto teritoriją, prijungiant dalį rajono. Tam priešinasi Kauno rajono savivaldybė. Kaip vertinate tokias Kauno miesto savivaldybės ambicijas?

– Žiūrint į europinę patirtį, daugeliu atveju tai mūsų didieji miestai, tos savivaldybės netgi yra didesni, nei įprasta Vakarų Europoje. (...) Man atrodo, kad viskas išsispręstų, jeigu du nacionalinius klausimus sutvarkytume kiek kitaip: viešojo transporto ir švietimo.

Kalbant apie švietimą, tai labai paprasta – jei eitume priešinga kryptimi, nei buvo einama: ne klasės krepšelį turėtume, kuris iškreipia sistemą ir galbūt kai kurias pustuštes mokyklas išsaugoja, bet kitur, kur viskas sutvarkyta, tik pablogina padėtį, o jei grįžtume prie pilno krepšelio, kuris įtraukia ir aplinkos lėšas, skiriamas mokymuisi ar darželiuose, ar mokyklose, tai savivaldybėms, kurios ribojasi viena su kita, nebeturėtų stumdytis viena su kita – kodėl mes investuojame, o naudojasi gyventojai, kurie mokesčius moka gretimoje savivaldybėje. Tiesiog tos temos nebeliktų. Čia, man atrodo, reikėtų tą krepšelio sistemą išsigryninti, o ne ją devalvuoti. Kaip matau, Kaune tai yra pagrindinė tema – su darželiais ir mokyklomis.

Kita tema, be abejo – viešasis transportas, kuris kyla ir mums. Mes puikiai suprantame, kad žmonėms, kurie dirba Vilniuje ir nori kiekvieną dieną atvažiuoti į darbą, o gyvena Vilniaus rajone, mes norime užtikrinti viešojo transporto prieinamumą. Kartu mes puikiai suprantame, kad kiekvienas kilometras, nuvažiuotas ypač užmiestyje, yra subsidijuojamas ir tą daro ne kas kitas, o Vilniaus miesto mokesčių mokėtojai. Galima tą sistemą pakeisti taip, kad tai nebūtų palikta norui arba nenorui kaimynams prisidėti prie viešojo transporto, o būtų išspręsta vienu šūviu centriniu lygmeniu. (...)

Galvoju, kad čia yra toks bandymas per aplinkui tokiais takeliais ir šunkeliais spręsti tas problemas, kurios gali būti labai lengvai sprendžiamos.

– Prakalbote apie švietimo sistemos spragas. Praėjusią savaitę spaudos konferencijoje pristatyti žurnalo „Reitingai“ savivaldybių reitingai pagal mokinių mokymosi rezultatus. Atlikus analizę paaiškėjo, kad, lyginant su praėjusių metų savivaldybių reitingais, į pirmą vietą iš antrosios pakilo Kauno miestas, aplenkęs sostinę Vilnių. Kaip manote, kodėl taip atsitiko?

– Tas Vilniaus ir Kauno švietimas visą laiką, matyt, buvo geresnis ir tai bendrame kontekste išsiskyrė. Kita vertus, abiejų miestų švietimas pasižymi tuo pačiu dalyku, kad yra labai didelis netolygumas savivaldybės viduje. Manau, kad mes tam tikra prasme sergame tomis pačiomis ligomis, kaip ir visa Lietuva – nėra tolygaus pasiskirstymo.

Mes pastaruoju metu daugiausia koncentruojamės, kaip padėti toms mokykloms, kurios turi prasčiau besimokančius moksleivius. Manęs nenustebino nei kiek nei šis tyrimas, nei PISA tyrimo paskutiniai rezultatai – deja, yra tokia situacija. Dažnai Estija minima geruoju. Mes žinome, kodėl čia Estija pasirodo geriau netgi nei Suomija, kokius dalykus darė ir ko nedarėme mes: pagrindinis dalykas buvo neinvestavimas į mokyklas adekvačiai ten, kur iš tikrųjų reikia suteikti pagalbą ir nežiūrėjimas per moksleivio prizmę.

Tas paradoksas toks jau yra, kad mokinių skaičius vienam mokytojui pas mus yra mažesnis nei ES vidurkiai, tuo tarpu mokytojų atlyginimai taip pat yra vieni iš mažiausių. Tai turbūt iliustruoja mūsų tokį neadekvatumą švietimo srityje – mes visi sergame nuo to, kad norime išlaikyti status quo, o ne veržtis į priekį. (...) Ar mes girdėjome kažkieno iškeltą tikrą ambiciją, kad Lietuvoje būtų geriausias švietimas? Aš tai, pavyzdžiui, iš centrinės valdžios atstovų negirdėjau. Bet kad būtina išsaugoti net ir ištuštėjusias mokyklas, girdžiu kas savaitę. Jeigu mūsų tikslas yra išsaugoti tai, kas nebūtinai efektyvu, tai mes ir turime tokią sistemą.

Verta padėkoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, nes praėjusiais metais pagaliau buvo paleistas modelis – reali pagalba blogiau dirbančioms mokykloms: tai yra tam tikri mentoriavimo dalykai, jeigu ta prasčiau pasirodžiusi mokykla nori padėti sau. Vis dėlto jų nevadinsime blogiausiomis mokyklomis, gal ten mokytojai net geresni dirba, bet susiklosto tokia socialinė, demografinė ir antropologinė situacija. Džiaugiuosi, kad ir ministerija šiek tiek pradėjo per tą prizmę žiūrėti, nors manau, kad tą daryti reikėtų kardinaliau.

– Paskutinis prieššventinis klausimas. BBC Vilniaus miesto eglutę išrinko viena įspūdingiausių Kalėdų eglučių. Dėmesio šachmatų karaliene praminta eglutė sulaukė ir kitose tarptautinėse medijose. Kaip vertinate kasmet vykstančius miestų eglučių „karus“ – balsavimus, reitingus, apklausas?

– Eglučių karai turbūt iliustruoja, kad mūsų gyvenimas tikrai nėra toks blogas Lietuvoje, jeigu mes tiek laiko ir energijos galime tam skirti. Labai džiaugiuosi Vilniaus menininkais, kurie jau daug metų puošia Vilniaus eglutę ir tikrai pavyko pasiekti stulbinančių rezultatų. Netgi matome, kad turistų skaičiaus augimas gruodžio mėnesį yra didžiausias iš visų mėnesių. Jis nėra rekordinis mėnuo, toli gražu, bet augimas yra didžiausias. Matome, kad žmonės atvažiuoja pažiūrėti eglutės.

Man atrodo, receptas čia susideda iš dviejų dalykų: mes turime puikius menininkus, kurie tai padaro, ir antras dalykas – turime puikią erdvę, kuri tam tinka, nes, pažiūrėjus į kitus miestus, nedaug tokių miestų, kuriuose būtų galima kalėdinę eglutę ir miestelį turėti tokioje didelėje erdvėje, bet kartu, kad ji būtų ir istorinė. Dažniausiai Rotušės aikštėse būna mažiau erdvės, kūrybiškumo. (...) Vertinu tai kaip didelį Vilniaus privalumą ir pranašumą.

Tik labai norėtųsi, kad tas karštas vynas nuo sausio 1 d. išliktų. Juokas juokais, bet manęs kartais klausia, kaip čia ta tradicija su karštu vynu prie eglutės yra susiklosčiusi. Ta sena tradicija iš tikrųjų yra penkerių metų, nes iki tol taip pat nebuvo galima. Man tapus meru, pavyko susitarti su kurija, kad nieko čia nuodėmingo nėra ir viskas gerai: ir ramesnė aplinka, ir viskas tik į gera nuo to laiko. Tikrai linkiu Seimui, kad vis dėlto būtų tas draudimas panaikintas. Jis svarbus ne tik kalėdiniu laikotarpiu, bet ir vasarą – jau pusantrų metų jaučiame, kad kai skelbiame lauko kavinėms konkursus, žmonės neateina.

Bendrai pasakius, noriu pasidžiaugti mūsų kūrėjais ir kas dar nematė mūsų eglutės – iš visos Lietuvos noriu pakviesti atvažiuoti.

– Dėkoju už pokalbį.