Lietuvoje

2019.12.29 06:59

Libane praktiką atlikusi lietuvė gydytoja: sutuoktinis turi duoti žmonai leidimą lankytis pas ginekologą vyrą

Laura Adomavičienė, LRT.lt 2019.12.29 06:59

Jauna medicinos studentė, gydytoja praktikantė Karolina Kazlauskaitė rugsėjo pradžioje susikrovė lagaminus ir iškeliavo patirties semtis į Libaną. Į šalį, kuri įvardijama nestabilia, kur egzistuoja didelė teroristinių išpuolių grėsmė, kur gyventojams ir turistams rekomenduojama nuolat su savimi nešiotis asmens dokumentus, jei reikėtų staiga sprukti.

Po savaitės, praleistos šioje Artimųjų rytų šalyje, mergina rašė: „Dar gerai nesuprantu, kiek aš čia esu saugi – patys vietiniai šiuo klausimu šiek tiek pasimetę“. Apie studijų Libane iššūkius, kultūrinį šoką bei saugumą K. Kazlauskaitė sutiko papasakoti išskirtiniame interviu portalui LRT.lt.

– Kaip atsidūrėte Libane?

– Kažkaip netyčia. Norėjau save nustebinti, supurtyti. Kurį laiką jaučiausi įstrigusi emocinėje duobėje, vengiau galvoti apie ateitį. Kolegė užsiminė apie galimybę išvykti akademinių mainų, bet apsispręsti reikėjo greitai. Registracijai į atranką buvo likusios vos kelios dienos. Sumojau, kad tai yra puiki proga išsijudinti, praplėsti akiratį. Norėjau pasinerti į kardinaliai kitokią kultūrą, pažinti jos kasdienybę, taigi iš sąrašo išsirinkau pačią tolimiausią valstybę – Libaną. Apie jį nežinojau beveik nieko. Po kiek daugiau nei 3 mėnesių jau buvau Beirute.

– Kaip į tokį pasirinkimą reagavo šeima, artimieji?

– Buvo nustebinti, kad į tokią valstybę apskritai siūloma važiuoti. Mama, žinoma, nerimavo labiausiai, siūlė pasirinkti kokį vakarietiškesnį, saugesnį variantą. Įspėjimai Užsienio reikalų ministerijos puslapyje tikrai gali išgąsdinti. Bet iš esmės artimi man žmonės į viską žvelgia su humoru. Ir tada sakė: „Jei ten numirsi, tai gali negrįžti“.

– Kai vykote į Libaną, žinojote, į kokią konkrečiai ligoninę važiuojate dirbti?

– Tai yra akademiniai mainai, tad vyksti į konkretų universitetą, kuris bendradarbiauja su tam tikromis ligoninėmis.

– Į kurį universitetą išvykote?

– Beirut Arab University (BAU).

– Kaip ten organizuojami mokslai? Skiriasi medicinos studijos nuo vykstančių Lietuvoje?

– Skiriasi ir gana pastebimai. Apskritai švietimo sistemos labai skirtingos. Ten viskas prasideda jau nuo darželio: arba eini į prancūzišką, arba į anglišką. Su mokykla – tas pats. Viskas vyksta tomis kalbomis. Arabiškai jie išmoksta kasdienybėje. Mokyklose yra tik literatūros pamokos, dar gali būti koks Korano nagrinėjimas, jei įstaiga ne krikščioniška, o musulmoniška.

Po mokyklos stoji į universitetą, kur taip pat dėstoma arba prancūziškai, arba angliškai. Dalis universitetų yra sukurti pagal amerikietišką modelį, kiti – pagal įprastą mums. Taigi medicinos studijos Libane vyksta 4 skirtingais variantais: 6 metų vientisos studijos anglų arba prancūzų kalba arba amerikietiškas modelis, kai stojama jau turint bakalaurą ir studijuojama tada jau 4 metus prancūzų arba anglų kalba.

BAU yra anglų kalba dėstanti įstaiga ir turi 6 m. programą, tačiau ji vis tiek struktūruota šiek tiek kitaip, nei Lietuvoje, lyginant tiek su Vilniaus universiteto (VU), tiek su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) studijomis, nors turinys labai panašus.

Aišku, kiek kitaip organizuojami ir atsiskaitymai, sudėtingesnė galutinio vertinimo struktūra, bet man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko požiūris į studentą. Lietuvoje dabar kaip tik kalbama apie gydytojų patiriamą spaudimą iš dėstytojų jau studijų metu. Ten nieko panašaus nėra, bent man neteko patirti.

Įsivaizduokit, baigia dėstyti klinicistas savo kurso dalį, po paskutinio užsiėmimo apsikabina su studentais, nusifotografuoja atsiminimui, po to grupiniame chat'e apsikeičia visi padėkomis, širdelėms, lektorius sako „I love you all“ (liet. myliu jus visus). Tiesiog vau.

– O kaip organizuojama praktinė dalis, užsiėmimai ligoninėse su pacientais?

– Praktinė dalis didesnės apimties, ją sudaro daugiau kontaktinių valandų, tačiau esmė panaši kaip ir Lietuvoje. Dalyvaujame rytinėje penkminutėje, skyriaus pacientų vizitacijoje. Kartą ar du per savaitę vysta visos klinikos sudėtingesnių atvejų aptarimai, vadinamieji praktikos darbai (bedside teaching), per kuriuos kartu apžiūrime tam tikrą pacientų grupę ar tobuliname kokius nors konkrečius klinikinius įgūdžius.

Visgi skirtingai nei Lietuvoje, skiriama daugiau laiko gydytojo darbo stebėjimui, kada gali klausinėti, jei kas neaišku, atlikti kažkokias procedūras už gydytoją, pavyzdžiui, įvertinti vaisiaus padėtį, jo širdies tonus. Gauni pabūti visur, įskaitant ambulatorinių pacientų konsultacijas. Lietuvoje to tenka labai mažai.

Akušerijos ir ginekologijos ciklo metu netgi buvo kelios išvykos, jų metu NVO priklausančioje klinikoje visą dieną kartu su gydytoju konsultavome ir aptarinėjome pacientus. Dažniausiai visur einame nedidelėmis grupelėmis, po 3-4 studentus, tai visiems užtenka progų kažką nuveikti, ne tik pažiūrėti.

Aišku, aš nemoku arabiškai, o dauguma pacientų nekalba angliškai, todėl kolegos turi man daug ką išversti. Nors, žinodamas kontekstą, ilgainiui pats stebiesi, kiek galima suprasti iš visos kitos informacijos, kurią turi, stebėdamas konsultaciją, neverbaliką, balso tonus, girdėdamas pavienius angliškus ar tarptautinius žodžius.

– Užsiminėte, kad kultūriniai skirtumai tarp musulmoniško ir vakarietiško pasaulio milžiniški. Kas labiausiai iš tų kultūrinių skirtumų Jums įstrigo, galbūt šokiravo, o gal maloniai nustebino?

– Nežinau, ar tai galima pavadinti kultūriniu skirtumu, bet bene labiausiai įstrigęs faktas, kad Libane civilinė santuoka apskritai neegzistuoja. Viską reikia derinti su religinėmis institucijomis. Taigi santuoka sudaroma remiantis religiniais įstatymais. Būtina abiem sutuoktiniams išpažinti tą pačią religiją arba laikytis labai įmantrių konkrečios religinės bendruomenės taisyklių. Jei nė vienas nenori keisti savo religinių įsitikinimų, telieka variantas „susirašyti“ kokioje užsienio šalyje.

Tos taisyklės gana komplikuotos. Pavyzdžiui, musulmonės moterys iš esmės negali tuoktis su krikščioniu vyru, tačiau konkrečiai katalikai turi išlygą. Jeigu vyras kaip nors gauna tokį leidimą iš moters šeimos, tai tuoktis jie gali. Tiesa, su sąlyga, kad vaikai bus auginami kaip katalikai. Drūzai, ortodoksai ir žydai santuoką leidžia tik tarp jų tikėjimą išpažįstančių žmonių.

Šalyje galima tuoktis su savo pusbroliu ar pussesere, įskaitant pirmos eilės. Visgi prieš vestuves visos poros turi pasidaryti tam tikrus tyrimus. Yra tam net specializuotos įstaigos, kur atliekamas nėštumo testas, nustatoma kraujo grupė, atliekami tyrimai dėl ŽIV, raudoniukės ir kiti. Tokie testai arabiškose šalyse yra paplitusi praktika, tačiau man pačiai tai buvo naujiena.

Apskritai kalbant apie religijas, nustebino, kaip dvi gana didelės religinės grupės, padalinusios populiaciją beveik pusiau – krikščionys ir musulmonai – sugeba sugyventi kartu. Aišku, išlieka tam tikras atsiskyrimas, bandoma išlikti savame burbule, bet bent Beirute per penkias minutes gali pabūti ir musulmoniškame rajone, kur alkoholio nerasi, ir krikščionių zonoje, kur įkurta barų gatvė. Tie rajonai vizualiai labai skiriasi, taigi jautiesi, lyg būtum nukeliavęs į kažkokią kitą vietovę. Užtrunka aprėpti, suvokti, jog visa tai yra sutalpinta viename mieste.

Tiesa, tas bendruomenių balansas labai trapus. Toks trapus, kad šalyje nevykdomas gyventojų surašymas. Turint omenyje jų visą politinę sistemą, baisu, kas nutiktų, jei vienaip ar kitaip kažkur bus užfiksuoti žymūs vienos religinės bendruomenės pasikeitimai.

– Moterų padėtis musulmoniškame pasaulyje yra kitokia nei Vakaruose. Kaip vyksta gydymas moterų pacienčių musulmoniškuose kraštuose? Su kokiais sunkumais jos susiduria?

– Libanas yra viena vakarietiškiausių arabų pasaulio šalių. Akušerija-ginekologija Libane yra gana moteriška medicinos sritis, nors joje dirba ir vyrai. Tiesiog musulmonų poroje sutuoktinis turi duoti žmonai leidimą pas tokį vyrą gydytoją lankytis ir jie ten šeimoje nusprendžia, kokios yra apžiūros ribos. Tarkime, moteris gali nesutikti, kad jai būtų atlikta makšties apžiūra skėtikliu, nes tai atrodo per daug invazyvu.

Šiaip šalyje moterys gimdo panašiai, kaip ir moterys Lietuvoje, nebent susiduria su finansiniais sunkumais. Pavyzdžiui, nuskausminimas gimdymo metu laikomas nebūtina paslauga ir prašoma už ją sumokėti iš anksto. Na, nebent prireikia operacijos. Be to, musulmonių nėštumai dažniausiai būna prasčiau sekami, nes arba jos tiesiog privengia lankytis pas ginekologą dėl savo pažiūrų, arba dėl prastos finansinės padėties nelabai gali sau leisti.

Jei atkreipsime dėmesį į pabėgėlius, kurių Libane daug, tai sirių situacija man asmeniškai atrodo liūdnai: ne tik pinigų, bet ir išsilavinimo stoka, itin ankstyvos santuokos, didelis vaikų skaičius. Kai pirmąsyk išvydau savo amžiaus merginą, kuri laukėsi jau 7-ojo vaiko, jaučiausi lyg perlieta šaltu dušu. Tiesa, jei dar vienas nėštumas keltų grėsmę moters gyvybei, pavyzdžiui, jai jau buvo atliktos 4 Cezario pjūvio operacijos, tokios moterys be didesnių įtikinėjimų sutinka su kiaušintakių perrišimu. Tai kaip kontracepcija ir čia pagal religines taisykles viskas yra gerai. Tik šeimos dydžio kontrolė jau yra subtilesnis reikalas. Priklauso nuo to, kiek pati šeima liberali.

– Užsiminėte apie Libane egzistuojantį didelį skirtumą tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių asmenų. Kiek nuo pajamų priklauso galimybė gauti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugą: ne tik gauti nuskausminamųjų, bet ir galimybė gultis į ligoninę, gauti reikiamą operaciją?

– Libane galima kreiptis arba į privatų, arba į viešąjį sektorių. Viešosios ligoninės yra tokios pavargusios, panašias galime aptikti Lietuvos provincijoje. Privačios ligoninės, žinoma, prabangesnės, tam reikia turėti arba pinigų „pagalvę“ banke, arba privatų draudimą, nes valstybinis padengia tik visišką minimumą, daugeliu atvejų 10-20 proc. nuo visų išlaidų. Beveik pusė šalies gyventojų apskritai neturi jokio draudimo, taigi dažniausiai Libane mokama iš savo kišenės. Už paslaugas atsiskaitoma arba iškart, arba išsirašant, bet tokiu atveju jau reikia užstato. Kiek išgali įpirkti, tiek ir gauni. Yra keletas privačių fondų arba Jungtinių Tautų remiamų įstaigų, tačiau dauguma jų orientuotos į pirminę sveikatos priežiūros grandį.

Medicininių paslaugų kainas sunku palyginti. Libane viskas brangiau nei Lietuvoje, tačiau tikrai nėra šokiruojančio skirtumo. Tik Lietuvoje retai kas moka iš savo kišenės, štai ir visa bėda. O libaniečiui bet kokia rimtesnė medicininė problema yra finansinis smūgis, kurį ne visi pajėgūs atlaikyti.

Vienas taksistas guodėsi, kad jo žmona laukėsi dvynių, tačiau nėštumas komplikavosi, lyg dėl kažkokios traumos, ir abu kūdikiai žuvo įsčiose. Jam buvo pasakyta, kad operacinis gydymas kainuos bent 600 JAV dolerių. Jei tiek neturi – teks laukti, kol kūnas dvynius pašalins natūraliai, nors tai gali sukelti daugiau papildomų komplikacijų. Minėti 600 JAV dolerių yra dideli pinigai, nes minimalus atlyginimas Libane tėra 450 JAV dolerių mėnesiui. Iki 70 proc. gyventojų per mėnesį uždirba mažiau nei 1tūkst. JAV dolerių.

– Ar jautėtės saugi studijuodama Libane? Kaip vietiniai žvelgia į užsieniečius, juo labiau į moteris užsienietes? Gal reikėjo nuolat kokios nors palydos lankantis viešose vietose?

– Jaučiausi tikrai saugiai, galėjau viena vaikščioti kur panorėjusi. Niekas nesikabinėjo. Net jei ir pasakydavo kokį komplimentą ar bandydavo užkalbinti – laikydavosi pagarbaus atstumo, nevertė jaustis nejaukiai.

Rengiausi įprastai: turėjau ir suknelių virš kelių, tačiau iš minios dėl to neišsiskyriau. Jei kas ir išskyrė mane, tai balta oda, kuri jiems yra egzotika, ir ryškūs plaukai, kas, na, irgi reta šiuose kraštuose.

Krikščionės rengiasi mums įprastai ir toli gražu ne visos musulmonės dėvi abają ar prisidengia skara. Tiesa, į musulmoniškus rajonus verčiau eiti apsirengus kukliau, tačiau vien iš pagarbos. Niekas tikrai nesikabinės, nebent bandysite įeiti į mečetę tinkamai neprisidengę.

Sostinėje ir turistus traukiančiuose miesteliuose vietiniai jau pratę prie užsieniečių, svetingai jais džiaugiasi, yra draugiški ir mandagūs.

– Kaip gydytojo karjera vertinama Libane? Kas laikoma karjeros aukštuma, kokios algos vyrauja ir nuo ko jos priklauso? Galbūt skiriasi moterų gydytojų atlyginimai nuo vyrų?

– Libanas yra įdomus tuo, kad deklaruojamos gydytojų stokos ten kaip ir nėra. Prie to prisideda mažas šalies plotas, taigi ir mažesnis ligonių skaičius bei pacientų srautus apribojančios finansinės bėdos. Medikų paruošiama daug ir jie linkę ne emigruoti, o sugrįžti, jei mokslus baigia kitur. Reiškia, konkurencija yra milžiniška.

Medicina užtikrina neblogą gyvenimo standartą, kad ir kaip tau joje seksis. Gal atidaryti šeimos gydytojo kabinetą savo kaime ir nėra sunku, bet įsidarbinti vienoje prestižinių privačių ligoninių – tikrai taip.

Apie atlyginimus kalbėti sudėtinga, nes bene visose šalyse šioje srityje yra didžiulė variacija, priklausomai nuo konkrečios srities ir vietovės. Kiek klausinėjau, mane tikino, jog gydytojas tikrai uždirbs bent 2 tūkst. JAV dolerių per mėnesį, nepriklausomai nuo vietovės, tačiau mediana yra apie 6 tūkst. JAV dolerių. Tokie skaičiai daugiau apibūdina terapines specialybes. Chirurgai gali uždirbti kelis kartus daugiau. Daug priklauso nuo to, ar dirbama privačiame, ar viešajame sektoriuje.

Moterų atlyginimai skiriasi, tačiau nieko išskirtinio tame nepastebėjau. Nelygybė panaši į tą, apie kurią rašoma JAV. Tai susiję ne tiesiog su požiūriu, bet ir su pasirenkamomis sritimis, darbo krūviu.

Dėl karjeros aukštumų, tai irgi panašiai, kaip Lietuvoje: yra prestižinės ligoninės, vieni universitetai prestižiškesni už kitus, o jų Libane daugiau nei Lietuvoje. Galima diegti visokias inovacijas ar užsiimti mokslu, daug stažuotis užsienyje, vadovauti kokia klinikai, ir taip toliau. Jeigu tau gerai sekasi ir esi žinomas bei sėkmingas, tai galėsi jaustis aukštumoje.

– Kokia yra gydytojo kasdienybė Libane: darbo valandos, viršvalandžiai, užmokestis už juos? Kiek lieka laiko poilsiui?

– Tai yra sudėtingas klausimas, net jei bandyčiau apie Lietuvą papasakoti. Kasdienybė gana tipiška. Jei dirbi ligoninėje, darbas dažniausiai prasidės nuo 7 val. ryto, nebent budėjai per naktį. Maksimalus valandų skaičius – 48 val. per savaitę. Viršvalandžiai apmokami pagal vietinius įstatymus. Tiesa, nemažai gydytojų turi papildomų veiklų bendruomenės ligoninėse, kur paslaugas teikia už socialinę kainą arba dirba su studentais. Jei esi rezidentas, tai ligoninėje faktiškai gali gyventi, nes „tradiciškai“ esi daugiau ar mažau išnaudojamas, tavo viršvalandžiai neskaičiuojami.

– Jei būtų galimybė, kurioje šalyje dar norėtumėte įgyti profesinės patirties?

– Mėgstu nuotykius, tad progai pasitaikius vykčiau bet kur, tiesiog iš smalsumo. Visos sveikatos priežiūros sistemos šiek tiek skiriasi. Kadangi domiuosi psichiatrija, būtų ypač įdomu iš arčiau pažiūrėti į aukštų pajamų rytų Azijos šalis, pavyzdžiui Japoniją, Pietų Korėją. Pastarosioms su fizine sveikata tvarkytis sekasi puikiai, o su psichine – atvirkščiai. Taip pat ten žymūs ir kultūriniai skirtumai. Visgi mano artimiausi planai kuklūs – vasarą ketinu vykti į mainus Jordanijoje.

– Ačiū už pokalbį.