Lietuvoje

2019.12.16 05:30

Veryga: pasiekus ribą, kai žemiau nebėra kur, nustoji dairytis į reitingus

Laura Adomavičienė, LRT.lt2019.12.16 05:30

Dar prieš kelis mėnesius atsidūręs politinių reitingų apačioje Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga lapkričio apklausose pakilo 7 proc. aukštyn, tačiau vis dar išlieka tarp prasčiausiai visuomenės apklausose kotiruojamų ministrų – nepalankiai A. Verygą vertina 62 proc. apklaustųjų.

Nepaisydamas žeriamos kritikos dėl smukdomo sveikatos sektoriaus, ministras išlaiko valdančiųjų pasitikėjimą. Prieš kelis mėnesius sugebėjo įtikinti ir prezidentą Gitaną Nausėdą pajėgiąs valdyti šalies sveikatos sritį, tiesa su pažadu – negąsdinant žmonių. Kaip pats ministras vertina savo įdirbį, visuomenės apklausas bei kokių turi ateities planų – A. Veryga sutiko su LRT.lt pasidalinti išskirtiniame interviu.

– 2016 m. Seimo rinkimuose dalyvavote su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kodėl priėmėte sprendimą dalyvauti būtent su šia politine partija?

– Pas „valstiečius“ aš atsiradau likus pusmečiui iki rinkimų. Mane partijos pirmininkas pasikvietė pasikalbėti. Labai gudriai pasikvietė. Aš su politikais išvis nenorėjau jokių reikalų turėti. Buvau priešingoje barikadų pusėje, nevyriausybininkas, mokslininkas. Dažnai tekdavo pačiam kritikuoti valdžią. Tada man politikoje nelabai viskas švaru atrodė.

Ne kartą kitos partijos siūlė ateiti ir bent sąraše pabūti. Niekada su tuo nesutikau. Visada sakiau, kad galiu daugiau padaryti būdamas nevyriausybininku, mokslininku, negu įlindęs į politiką. Ramūnas (Karbauskis – LRT.lt), tą žinodamas, pasikvietė tiesiog pasišnekėti, galbūt pasikonsultuoti. Aš turėjau kartą tokį naivų tikėjimą, buvau konservatorių programos tokį gabaliuką parašęs apie alkoholio politiką, kurios jie neįgyvendina. Tai galvojau, gal čia irgi nori pasišnekėti. Mokslininkams, žinote, visada smagu, jeigu kas nors nori ką nors paimti ir padaryti. Tai Ramūnas yra žmogus, kuris moka įtikinėti, moka kalbėti. Mes šnekėjomės ir jis tada paklausė, ar man nebūtų įdomu dalyvauti politikoje. Tai iš pradžių pasakiau, kad ne.

– R. Karbauskis nėra iš tų žmonių, kurie priima atsakymą „ne“?

– Jį gal piešia taip keistai, galbūt kaip diktatorių ar panašiai, bet jis tikrai yra geras derybininkas, moka argumentuoti ir įtikinėti. Jis vis tiktai mane įtikino, kad verta pabandyti. Kai tu kritikuoji kažką kitą už nedarymą ir tau sako, tu paimk ir pabandyk. Mes tau dabar leisime padaryti tą, ką tu sakai.

– Metė iššūkį?

– Iš tikrųjų tai yra tam tikras iššūkis. Įsivaizduojate, kaip tada tu turi gyventi, kai tu sakai, reikia šitą, tą, aną padaryti ir tau sako, va tu paimk, mes tau lesime, tu ateik ir padaryk.

– Ar R. Karbauskį iki tol pažinojote?

– Ne, anksčiau jo nepažinojau.

– Kaip jūs atsidūrėte R. Karbauskio akiratyje?

– Ką aš žinau, kaip aš ten atsidūriau. Ir nežinau, kodėl jis taip sugalvojo mane pasikviesti. Gal kolega Dainius Kepenis pasiūlė? Aš nežinau, reikėtų jo paties pasiteirauti. Pats jo niekada neklausiau, kodėl ir kaip jis mane susirado.

– Su „valstiečiais“ jūs konkrečiai ruošėtės rinkimams, kūrėte programą, buvote atsakingas už sveikatos sritį. Tuo metu turėjote minčių, kad tapsite sveikatos apsaugos ministru?

– Ne, neturėjau aš minčių apie ministravimus. Iš tikrųjų rašėme programą tokią, kaip mes įsivaizduojame, kad ji turėtų būti. Kad ten kažkokia būtų buvusi fantazija ar ambicija tapti ministru – tada nebuvo net minties apie tai. Net pats buvimas Seimo nariu toks utopinis atrodė. Bet sakiau, kad jeigu jau atsitiks taip, kad aš iš tikrųjų būsiu išrinktas – tai aš keliauju į Seimą su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Nebuvo tai lengvas sprendimas. Aš tikrai su daugybe žmonių ir kalbėjausi, ir tariausi. Galvojau, ar verta tą daryti apskritai, nes aš tą darbą, kurį dirbau – tai yra mano svajonių darbas. Būti gydytoju – mano gyvenimo svajonė ir aš ją buvau įgyvendinęs. Man smagu buvo su pacientais ir su studentais dirbti. Man jų labai trūko. Tai įsivaizduokite: viską nubraukti ir išeiti visiškai į kitą sritį nėra labai jau komfortas.

– Atsimenate tą dieną, kai jums pasiūlė užimti sveikatos apsaugos ministro postą?

– Neatsimenu.

Jūs man parodykite reformą, kuri vyksta taip sau, kažkas pasako ir visi: Dieve, kaip gerai, kokia stebuklingai gera reforma, imame ir darome visi.

– Bet tai gana didelis įvykis žmogaus, ypač pradedančio politiko, gyvenime. Kaip galite neatsiminti?

– Įvykis, bet tai tų įvykių... Apskritai, kai vyksta rinkimai, ten tiek visko vyksta. Neatsimenu, jeigu nuoširdžiai. Kai suformuoji programą, kai surašai, matyt, tada ir prasidėjo tos kalbos. Jeigu kažkokia politinė jėga laimi rinkimus, tai natūralu, kad ji formuoja Vyriausybę, ji derasi dėl koalicijos. Tada matyt ir prasidėjo kalbos, kalbinimai.

– Kai jūs pradėjote eiti ministro pareigas, suvokėte, koks tai yra darbas, kokias galias turi ministras, ką galima iš tiesų nuveikti ir kiek norai sutampa su realybe?

– Aš neįsivaizdavau, ką ministras daro. Kaip gali įsivaizduoti? Tą, ką matai viešumoje, tai yra galbūt 2 proc. to, kas iš tiesų vyksta. Tą, ką žmonės mato televizijoje, skaito laikraščiuose – tai yra trupiniai to, koks iš tikrųjų yra darbas.

Prieš eidamas į šitą poziciją aš galvojau, kad aš labai daug dirbu. Aš įsivaizdavau, kad mano krūvis yra didelis, kad aš neturiu laiko. Čia atėjęs aš supratau, ką iš tikrųjų reiškia daug dirbti, ką reiškia „nėra laiko“ ir ką reiškia neturėti asmeninio gyvenimo. Nebeturi jo. Be to, prarandi bet kokį privatumą.

– Ko teko atisakyti?

– Praktiškai visko. Aš visokių hobi turiu, mėgstu pakonstruoti, bet to laiko yra labai nedaug. Iš esmės – tik savaitgaliai ir tai nebūtinai tas savaitgalis yra pilnas, nes būna renginiai, kur reikia dalyvauti. Tai praktiškai 95 proc. laiko yra darbas.

Pusę metų buvo žiauriai sunku. Ir miegas nuvažiavo laukais, ir viskas ten darėsi. Galvojau, kam čia man reikėjo viso šito?

– Iki kitų Seimo rinkimų likus mažiau nei metams, kaip pats įvertintumėte savo kaip ministro kadenciją?

– Yra dalykų, kuriuos pavyko padaryti ir dėl kurių tikrai labai džiaugiuosi. Tai yra visuomenės sveikatos dalykai, dėl kurių pirmiausia ėjau: alkoholio politika, mitybos politika, fizinis aktyvumas, psichikos sveikata.

Aišku labai svarbūs yra ir kiti dalykai, kurie atkeliavo vėliau, pamačius, kas iš tikrųjų vyksta, kokios yra bėdos. Vaistų politika nebuvo pagrindinė sritis rašant programą, nes aš mažai ją išmaniau. Pradėjus dirbti, labai daug buvo žmonių skundų dėl brangių vaistų, dėl to, kad jie neįperkami, negaunami. Tada mes susidėliojome vaistų politiką ir pajudinome ją. Iki šiol ten karai: du žingsniai į priekį, žingsnis atgal, nes pinigai yra labai dideli.

Kas yra didžiausias nusivylimas – tų stacionarinių gydymo paslaugų tinklo sutvarkymas. Man teko pristatinėti Lietuvos planus ir poziciją, kai mes stojome į EBPO. Tuos planus, kuriuos mes buvome susidėlioję, kai aš pristatinėjau, aš nė vieno žodžio kritikos negavau ir tarptautiniai ekspertai sakė, kad jeigu jūs tai padarysite, bus labai gerai. Bus labai didelis žingsnis į priekį. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Ir, atrodo, viską laiku padarėme, nes tokios reformos pabaigoje kadencijos nedaromos. Ir neatsakinga būtų daryti.

Mano supratimu, tai vienas žmogus sugriovė visą šitą planą. Tai yra buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmantienė, kuri „pakonsultavo“ prezidentę ir jos vienos nuomone ir buvo pasivadovauta. Iki paskutinės minutės prezidentės komanda dalyvavo visame šitame, buvo su ja viskas derinama, viskas žinoma. Gi ten mes nieko slapta nedarėme. Kiek diskusijų buvo viešų. Tai vienas žmogus sugriovė visą šitą planą ir jau tada Seimas nebesiryžo prezidentės veto atmetinėti. Dabar viskas yra išdraskyta tokiais gabalais, nebesistemiška.

Ten, kur galime, mes judame į priekį: skubios pagalbos skyriai, greitoji pagalba, klasteriai, pirminė priežiūra, bet tai jau nebebus reforma, tai nebėra sistema. Kai nedarai kažko sistemiškai, reiškia, tu turi užsiiminėti kokių 60 procesų vadyba, kas yra nelabai realu. Nėra tiek komandos narių, kad jie galėtų tiek procesų suvaldyti.

– Tačiau teikiant Seimui balsuoti dėl ligoninių tinklo reformos bene daugiausia kritikos sulaukėte ne iš politikų, bet iš gydytojų bendruomenės?

– Čia yra kas kita. Supraskite, nesvarbu kokia bendruomenė: gydytojų, mokytojų, policininkų ar dar kokių nors. Jeigu vyksta reforma, reiškia, žmonėms reikės kažką keisti, reikės judėti iš vienos vietos į kitą, persitvarkyti. Tai, žinoma, yra nepatogu, nebe taip, kaip buvo. Jūs man parodykite reformą, kuri vyksta taip sau, kažkas pasako ir visi: Dieve, kaip gerai, kokia stebuklingai gera reforma, imame ir darome visi. Man nėra tekę girdėti tokios šalies. Daug bendrauju su kitų šalių ministrais ir visi, kurie kažką panašaus bando daryti, visi su tomis pačiomis problemomis susiduria.

Bendruomenė, vadovai, vietos politikai – natūralu, kad jie priešinasi, nori išsaugoti tam tikras įtakas, nori likti komforto zonoje. Net kai kas sako, kad gerai tas mažesnis atlyginimas, bet darbas vietoje, nereikės toli važiuoti, nebrangiai ir gyventi kainuoja. Visokių yra gi žmonių. Baisiausia, kad tuo buvo pradėta tiesiog spekuliuoti prieš savivaldos rinkimus ir visokias panikas sėti žmonėms. Žmonės nesusigaudo, kas yra tos saugios kokybiškos paslaugos.

– Buvo tas ligoninių-mirtininkų sąrašas?

– Ne mirtininkų sąrašas. Tai buvo tinklo formavimo kriterijai, padaryta analizė, kiek mes turime per daug stacionarinių lovų. Tai nereiškia, kad jų nebereikia. Jeigu ligoninės būtų jungusios tarpusavyje ir į tinklus, jos kriterijus būtų atitikusios. Jos puikiausiai būtų galėjusios likti.

Dabar opozicionieriai sako: žiūrėkite, gydytojų trūksta, yra finansinės problemos. O ką aš sakiau? Gi sakiau, kad taip bus ir tik laiko klausimas, kada tos įstaigos susidurs su labai rimtomis bėdomis ir va tada kaip joms padėti, kai steigėjas vis dar lieka savivaldybė – aš nežinau.

– Kiek buvo visuomenės nuomonės apklausų, jūs visada atsiduriate paskutinėse vertinimų pozicijose. Jus nepalankiai vertina daugiau nei du trečdaliai šalies piliečių. Tai yra visuomenės tiesioginis jūsų kadencijos vertinimas.

– Čia įdomus toks fenomenas. Aišku, pradžioje, kai pradedi dirbti, visi į tuos reitingus dairosi, jie yra įdomu. Paskui, kai pasieki tam tikrą ribą, kai jau žemiau ten ne labai yra kur...

– Na yra dar viena pozicija. (Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ spalio 15-29 dienomis atliktos apklausos duomenimis, prasčiausiai vertinamu politiku šalyje buvo R. Karbauskis, virš jo rikiavosi A. Veryga – LRT.lt)

– Ai, ten labai sunku pramušti dugną. Labai sudėtinga. Bet tada supranti, kad vargu ar verta į reitingus dairytis. Kas yra labai įdomu – korupcijos prevencijos dieną buvo pristatyti sveikatos priežiūros institucijų vertinimai. Įdomiausia, kad ministerija yra vertinama neigiamiausiai, bet praktiškai niekas su ja nėra turėjęs jokių reikalų. Aš nežinau, iš kur ta nuomonė yra, kai žmonės realiai neturėjo jokių reikalų ir jokio kontakto.

– Galbūt nereikia tiesioginio kontakto? Užtenka apsilankyti vaistinėse, ligoninėse ir per jų teikiamas paslaugas pamatyti, kokia padėtis yra sveikatos sektoriuje?

– Ten – kas kita. Tos įstaigos yra atskirai vertinamos ir didžioji dalis gyventojų turi kontaktą, turi patyrimą. Tai jeigu jie neigiamai vertina, tai iš patyrimo, iš žinojimo, kaip iš tikrųjų yra.

Man teko tikrai labai nemažai važinėti po regionus ir bendrauti su gyventojais, gyvai kalbėtis, atsakyti į klausimus. Kai pasikalbi, man sako, o kodėl jūs viso šito nepaaiškinate? Sakau, mes kaip ir aiškiname, jūs galite pasižiūrėti reportažus, mes spaudos konferencijas darome, aiškiname, bandome pasakyti ką ir dėl ko mes darome. Kodėl tai nelimpa – aš negaliu pasakyti. Permuša, matyt, tą foną tie, kurie rėkia garsiau ir skleidžia paniką.

Pavyzdžiui, Seime teko pristatinėti vaistų pirmą paskyrimą. Sunku patikėti, kad gydytojai uždavinėja tokius klausimus. Aš netikiu, kad jie nesupranta. Sako, kaip jūs dabar apribosite gydytojui pasirinkimą, kokius vaistus paskirti! Toks jausmas, kad mes skirtingose šalyse studijavome, mums skirtingi dėstytojai dėstė farmakologiją ir kitus dalykus, nes gydytojai skiria veikliąją medžiagą. Jie firmų neskiria.

– Bet tam tikrų skirtingų medžiagų deriniai, jų kiekiai turi skirtingą poveikį organizmui?

– Čia yra iš mokslinės fantastikos serijos. Kreida ar gipsas – tai yra skirtumas, jeigu namą reikia statyti. Jeigu iš to formuoji tabletę – nulis to skirtumo yra. Čia nėra mūsų kažkoks išsigalvojimas. Kompetentingos institucijos, ta pati Europos Komisija, EBPO rekomenduoja didinti konkurenciją tarp vaistų gamintojų, nešvaistyti pinigų.

Gydytojai Lietuvoje daug metų rašo tik veikliąją medžiagą. Nerašo ant recepto jokios firmos, jokio pavadinimo, neskiria ir iki mūsų daug metų neskyrė. Ir kai studijuoji mediciną, niekas nepasakoja apie jokias firmas, apie jokius gamintojus. Yra kalbama apie veikliąsias medžiagas, kurios yra kuriamos, tiriamos, įrodomos kaip efektyvios. Ir apie tai yra šneka.

– Vaistų reformą Lietuvos gyventojai nuomonių apklausose įvertino kaip vieną prasčiausių. Pagrindiniai argumentai: gauname pačius pigiausius abejotinos kokybės vaistus, o tų, kurių iš tiesų reikia – valstybė nekompensuoja ir už juos tenka mokėti visą kainą.

– Čia irgi yra nesąmonė. Įsivaizduokite, vaistas būdavo kompensuojamas, pavyzdžiui, 50-80 proc. Nebuvo kažkokių priemokų lubų nustatyta. Kai jis buvo pradėtas kompensuoti 100 proc., buvo uždėtos priemokų lubos vaistinei, vaistas labai pastebimai atpigo.

Ne kartą teko girdėti tokias istorijas: sako, žinote, anksčiau ateidavau, vaistinėje palikdavau 50 eurų. Dabar atėjau, už savo tuos vaistus sumokėjau 3 eurus už 3 mėnesius. Tai, sako, kokie čia vaistai? Ką jie čia gali gydyti už tokius pinigus? O tai, kad likusi suma buvo padengta, ją kompensuojame iš PSDF, kad yra uždėtos lubos vaistinėms, kad nesipelnytų iš gyventojų, tai šito žmonės nesupranta. Jie įsivaizduoja, kad mes kažkokius „pigius“ vaistus kišame.

Paprastai nė vienas ministras iki manęs tokių reformų neįgyvendino. Tik pajudindavo vaistus – ir iškilmingai baigdavo.

Man tai keistas pats požiūris yra – jeigu mes brangiai mokėtume už elektrą, ji būtų nepalyginamai geresnė? Jeigu kilovatvalandė kainuotų kokius 5 eurus, ji gi žiauriai gera tada būtų! Kai ji dabar centus kainuoja, tai kas čia per elektra yra? Gi pas mus žiauriai nekokybiška turėtų būti. Lygiai tas pats yra su vaistais.

Vaistai Europos Sąjungoje yra labai griežtai reguliuojami ir reglamentuojami. Jokių čia padirbinių arba nekokybiškų vaistų, neveikiančių, niekas neveža ir jų neturi būti. Ne dėl kainos. Jeigu yra blogas vaistas, jo apskritai neturi būti rinkoje, nei už mažus, nei už didelius pinigus. Bet, žinoma, žmonės dažniausia vertina neracionaliai, emociškai.

Prisidėjo ir tam tikri sabotažo elementai. Pavyzdžiui, nustačius galimybę ateiti slaptiems pirkėjams į vaistinę, vaistininkai pradėjo reikalauti receptų už receptinius vaistus. Ot, įsivaizduojate, padarėme reformą! Šimtą metų tie vaistai buvo receptiniai, o tai, kad kažkas pardavinėjo juos be recepto – tai buvo nusikaltimas. Jie pradėjo laikytis to, kas galiojo dešimtmečius ir tai sukėlė žmonėms tam tikrą furorą. Sako, kas čia per nesąmonė, kas taip nustatė?

Kitas pavyzdys – atėjusiam į vaistinę sako – mes tokių vaistų neturime. Vaistinių tinklas turėtų pasirūpinti ir turėti tų vaistų. Kaip dabar patikrinti tam žmogui, ar jie iš tikrųjų neturi, ar jie susitarė su kitu gamintoju, kuris už pilną kainą nori vaistą iškišti? Nes sako, tų vaistų neturime, bet jeigu norite, yra kiti, bet už visą kainą.

Iš tikrųjų tokie dalykai vyksta. Tikrinama, bet tai kiek čia pritikrinsi? Įsivaizduojate, kiek tų vaistinių yra ir kiek žmonių perka vaistus? Aš suprantu tada, kodėl žmonės darosi pirkti, kodėl yra nepatenkinti. Sąmoningai daugelį priemonių bandoma sabotuoti, įvairiausiais būdais, kad įsiutinti, kad būtų atsisukta, kad būtų viskas atšaukta. Paprastai nė vienas ministras iki manęs tokių reformų neįgyvendino. Tik pajudindavo vaistus – ir iškilmingai baigdavo.

– Jūs įvedėte ir daugiau naujovių. Viena tokių – kad konkurso būdu komisijai išrinkti ligoninės vadovą nepakanka, galutinė žodį tariate jūs, palikdamas sau teisę rinktis iš dviejų konkursą laimėjusių kandidatų.

– Mes nusižiūrėjome tą tvarką nuo valstybės tarnybos. Aš galvoju, kad ji yra visai logiška. Pirmiausia, tuos du kandidatus atrenka komisija, pažiūri, ar jie formaliai atitinka. Žinoma, pakankamai sudėtingas tas konkursas. Bet aš kaip ministras iš dviejų pirmų vietų laimėtojų renkuosi vadovą, nes norint įgyvendinti ką nors, padaryti reformą, reikia ir vadovų tokių, kurie ne trukdytų, o darytų.

Jis yra samdomas vadovu padaryti tam tikrą darbą. Jis ne į UAB‘ą ateina, kur yra savininkas. Dalis mūsų vadovų galvoja, kad jie yra ligoninių savininkai. Kad čia yra jų ligoninė ir kažkas nori ją iš jų atimti ar kažką sutvarkyti ir dėl to yra labai nelaimingi. Valstybinėse institucijose yra tokių vadovų. Įsivaizduokite, tai kokius pokyčius apskritai politikai gali įgyvendinti, kai toks vadovas pradeda savo politiką vystyti?

– Apsisprendžiant dėl ligoninės vadovo STT pateikiama pažyma, tikriausiai, yra svarus argumentas?

– Iš pradžių galvojau, kad daugiau bus iš tų STT pažymų naudos, kol nepabandžiau paskirti vieno vadovo. Žinote, kuo baigėsi? Niekuo. Finale paskyriau, nes buvo pasakyta, kad ta pažyma negali būti pagrindas. Pabaigoje būna parašyta, kad šita informacija negali būti naudojama priimant sprendimą. Tai ką man su ja veikti? Žinoti ir gyventi su sąžinės graužatimis, kad gal čia kažkas negerai?

Čia yra tam tikra spekuliacija. Jeigu jau yra įrodymai apie pažeidimus, tai žmogus turėtų būti baudžiamas už juos. Aš negaliu kaip prokuroras atlikti tyrimų, aiškintis aplinkybių. Taip, aš galiu prisirinkti visokios viešos informacijos. Ir kas iš to? Jeigu žmogus yra nenubaustas už tuos pažeidimus, tai vis tiek yra teisinė valstybė. Jeigu pripažintas yra nekaltu, tai kad kažkas kažką įtaria, man negali būti pagrindu nepriimti žmogaus.

– Kitas klausimas, kuris visuomenei aktualus – kam jums kaip ministrui prireikė prasitęsti gydytojo psichiatro licenciją?

– Prasitęsiau. Žinote, niekada negali žinoti, kur tas gyvenimas tave nuves ir aš sakiau, kad gydytojo profesija yra mano svajonių profesija.

– Bet šiuo metu esate sveikatos apsaugos ministras.

– Nesvarbu.

– Pasinaudojate licencija? Praktikuojate laisvalaikiu, konsultuojate?

– Ne, aš negaliu to daryti. Man kaip Seimo nariui to negalima daryti. Bet kol aš galiu išlaikyti licenciją, aš tikrai tą darysiu ir aš jos nepraradinėsiu. Aišku, paskui ją galima ir atsistatyti, net ir praradus. Jeigu aš jos neprasitęsčiau, negalėčiau dėl kažkokių priežasčių, tai paskui yra kursai specialūs. Galima juos lankyti ir atsinaujinti licenciją. Tą galėčiau daryti ir aš, bet kol galiu ją išlaikyti neprarastą, tai kam ją prarasti.

– Tačiau keliamas klausimas, kad išlaikyti licencijos jūs šiandien neturite teisės, nes nesate praktikuojantis gydytojas, tad prasitęsti licencijos kaip ir pagrindo nebėra.

– Jie klysta, opozicijos veikėjai. Aš manau, kad jeigu jie būtų pasidomėję kaip licencija yra pratęsiama, gal tokių ir klausimų būtų nekėlę. Tos tvarkos daugybę metų galioja ir turėkite galvoje, kad aš dar iki tapdamas ministru ir politiku dirbau, praktikavau ir kvalifikaciją kėliau. Ir dabar aš tą kvalifikaciją tam tikra prasme keliu. Dalyvauju renginiuose ir konferencijose, kur yra keliama gydytojo kvalifikacija. Lygiai tą patį daro bet kuris gydytojas, kuris už tai renkasi kvalifikacines valandas.

Pagal valandas nėra nurodyta, kad tai būtinai turi būti psichiatrija. Gydytojai patys apsisprendžia, kur jie tas valandas nori rinkti. Mūsų darbas laikomas darbo stažu. Tai aš jokių tvarkų nepažeidžiau, jos n metų galioja. Nežinau, kuris ministras tą tvarką yra patvirtinęs, neatsimenu. O pajuokaudamas galiu sakyti, kad psichiatro praktikos, man atrodo, dabar daugiau gaunu, negu dirbdamas su pacientais.

– Politikos užkulisiuose kalbama, kad vyksta tam tikri mainai tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir licencijas išduodančios Akreditavimo tarnybos. Pavyzdžiui, jūs atiduodate odontologų licencijavimo funkciją tarnybai, o jums mainais pratęsiama gydytojo licencija.

– Ne, nieko panašaus. Čia net negalėtų būti kažkoks mainų objektas. Apskritai galvoti apie tokius dalykus nereikėtų. Klystate galvodami, kad akreditavimo tarnyba labai nori odontologų ir daugiau darbo. Kas jiems iš to? Jūs man parodykite valstybės tarnybą, kuri nori daugiau darbo? Mes žiūrime ne į tai, kas ko nori ar nenori, nes čia ne vaikų darželis: aš noriu, aš nenoriu. Jeigu visų savo valstybės tarnautojų klaustume, ką jie nori dirbti, tai daug kas išvis sėdėtų ir laisvai leistų laiką.

Pajuokaudamas galiu sakyti, kad psichiatro praktikos, man atrodo, dabar daugiau gaunu, negu dirbdamas su pacientais.

Sistemiškai žiūrint, odontologai – vienintelė profesija, kuri mums krito iš licencijavimo. Mes turime prižiūrėti ir matyti visus darbuotojus, žinoti, kas su jais darosi ir juos licencijuoti vienoje vietoje. Juo labiau, kad ir tas licencijavimas yra paprastesnis. Gi formas supaprastinome pakeisdami į deklaravimo formą. Anksčiau ji sudėtingesnė odontologams buvo. Akreditavimo tarnyboje viskas dabar yra elektronizuota, visi tie dokumentų pateikimai. Nereikia ten niekur vaikščioti, viskas labai paprasta.

Nereikia, kaip piešiama, labai daug darbo vietų. O net jei jos ir būtų sukurtos, tai kokia nauda tai akreditavimo tarnybai būtų iš tų papildomų darbo vietų? Kas iš to? Tektų ieškoti papildomai kelių žmonių. Ir?

– Įvairių pamąstymų gali būti, pavyzdžiui, galima licencijas išduoti už papildomą mokestį.

– Papildomai nepaimsi. Yra valstybės rinkliava nustatyta, ką ten paimsi...

– Už valstybės ribų?

– Nežinau. Labai abejoju. Tiek to. Bet licenciją aš prasitęsiau, o Akreditavimo tarnyba, jeigu aš reikalavimus atitinku, tiesiog negali neduoti. Kodėl aš turiu būti kitoks, negu visi kiti ir nepasinaudoti tuo, kas yra leidžiama? Jeigu negera tvarka, galima šnekėti apie ją, keisti. Bet tikrai aš nepažeidinėju jokių tvarkų, aš žinau, kiek įdėmiai esu stebimas.

– Ką planuojate veikti pasibaigus šio Seimo kadencijai? Turite kokių nors politinių planų?

– Nežinau. Tas laikas labai spaudžia, rinkimai artėja, reikės apsispręsti, ką daryti. Bet tokio labai aiškaus atsakymo aš sau nesu davęs. Dabar jau nebesakau „niekada“. Nes esu taip prisišnekėjęs. Taip su politika buvo – sakiau, niekada neisiu, o atsidūriau. Tai nežinau, pažiūrėsim.

– Bet būti partijos sąraše ar vienmandatėje apygardoje kelti kandidatūrą planuojate?

– Priklausys nuo skyriaus, nuo partijos – nuo daug dalykų. Aš šiek tiek norėčiau sulėtinti tą tempą. Anksčiau nelabai sirgdavau, o dabar ligoninėje atsidūriau dėl suprastėjusio imuniteto, buvau infekciją pasigavęs. Tai yra tam tikras ženklas, kad aš kažką su savimi, su sveikata ne taip darau. Matyt, dėl tos įtampos ir tempo. Gal laiko poilsiui, normaliam pavalgymui, tam pačiam fiziniam aktyvumui ne labai lieka.

Nesakau, kad norėčiau dingti apskritai iš politikos, bet būtų gerai truputį lėčiau.

– Ačiū už pokalbį.