Lietuvoje

2019.12.12 21:17

Išskirtinis Nausėdų šeimos interviu – apie Lietuvą po penkerių metų ir pirmosios ponios tylius darbus

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2019.12.12 21:17

Kalėdos – tikrai gražiausia metų šventė, kitas gal pasakys, kad tai prasmingiausia metų šventė, kam nors jos – tikėjimo šventė ar istorinė šventė, o gal tiesiog žiemos ir šeimos šventė. Šiandien išskirtinis prezidento ir jo sutuoktinės interviu „Dienos temai“ prieš artėjančias Kalėdas.

– Ponia Diana, ką jūsų šeimai reiškia Kalėdų šventė?

D. Nausėdienė: Kalėdų šventė yra gražus, nuostabus, stebuklingas rytas po apmąstymų mėnesio. Man Kalėdos yra ėjimas į Kalėdų rytą. Man tai kiekvieną savaitę uždegta – pirmą savaitę Advento pirma – žvakutė su pamąstymais apie tai, kas buvo nuveikta, kaip sekėsi šeimai, kaip sekėsi vaikams. Ką mes nuveikėme, ką galime padaryti geriau. Apmąstymai apie gyvenimą, apie gyvenimo prasmę. Pridedame kas savaitę po dar vieną žvakutę, ir taip natūraliai ateini iki Kūčių vakaro, kai jaukiai pasisėdime su šeima. Apkabiname vieni kitus, pabūname kartu, pasidalijame šiltu buvimu drauge, ir tada – stebuklingas Kalėdų rytas.

Dienos tema. Gitano Nausėdos žinutė Seimui: dėl kartelės mažinimo gali būti ir veto

– O prieš metus, per Kalėdas, galvojote, svajojote, žinojote ar planavote, kad būsite pirma pora Lietuvoje?

D. Nausėdienė: Tikrai ne.

G. Nausėda: Nepamenu, kad būčiau apie tai galvojęs, nes paprastai tokiais vakarais negalvoji apie kasdienius dalykus, apie darbą, net apie kažkokias savo svajones. Tai tikrai yra toks susimąstymo laikas, kai galvoji apie amžinus dalykus. Tai nebūtinai turi būti tiesiogiai suprantama kaip toks švento išsipildymo momentas, bet tiesiog galvoji, kaip gerai pasakei (kreipiasi į D. Nausėdienę), apie gyvenimo prasmę, apie tai, kad praėjo dar vieneri metai – ar aš padariau ką nors gero per tuos metus, ar aš padariau ką nors gero žmonėms? Ne šiaip, ne sau ar dar kažkam. Tai tam tikras sąskaitų suvedimas su pačiu savimi.

– Pone Prezidente, jūs žinote, kokią radote Lietuvą ateidamas į šitą postą. Ar jūs žinote, kokią norite ją palikti per tuos 5 artimiausius metus?

G. Nausėda: Taip, norėčiau ją palikti taikesnę, gražesnę, labiau pasitikinčią savimi, teisingesnę. Kai sakau „teisingesnę“, turiu omenyje ne tiktai materialinę to žodžio prasmę, bet ir kalbėdamas apie tai, kad kiekvienas nusipelnome teisingo įvertinimo ar teisingo sprendimo.

Tai nėra lengva padaryti, bet, manau, šiandien Lietuva tikrai gerai žino, ko ji nori. Net jeigu kalbame apie gerovės valstybę iš įvairių kampų ir labai skirtingai tą sąvoką traktuodami, niekas nepaneigs fakto, kad šiandien kalbame apie ją visi: ir liberalai, ir socialdemokratai, ir konservatoriai. Vadinasi, ta sėkla, kurią mes pasėjome, gali duoti vaisius, ji gali išdygti. Todėl tokią dieną, kai reikia žvalgytis ir į artimiausius metus, aš tikrai noriu, kad mes, vienas kitam pažiūrėję į akis, atsakytume ir patvirtintume: „Taip, mes norime gerovės valstybės, mes eisime šia linkme.“

Valdžia, politikai, plačiąja to žodžio prasme, tikrai yra pasirengę eiti kartu su mumis. Mes neisime į skirtingas puses, nes tai neduos jokio rezultato, mes turime eiti viena kryptimi, ginčydamiesi galbūt ir nesutikdami vienas su kitu, bet juk niekas neatims iš mūsų elementaraus fakto, kad visi mes norime gražesnės Lietuvos. Aš tikiu, kad visi Lietuvos žmonės nori gražesnės Lietuvos, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Jeigu tai yra tikrai tiesa, o aš tuo esu įsitikinęs, mes sukursime gražesnę Lietuvą.

– Ponia Diana, kaip įsivaizduojate gerovės Lietuvą? Kokius projektus ketinate vykdyti būdama pirmąja valstybės ponia?

D. Nausėdienė: Gerovės Lietuva – tai visų pirma atviras kalbėjimasis su šalia esančiu žmogumi, su skirtingus požiūrius turinčiu žmogumi, bet aš akcentuočiau argumentuotą, konstruktyvią kalbą ir problemų sprendimo paiešką. Tai būtų galbūt pagrindinis akcentas. Teisingumą yra labai svarbu pasiekti, ar ne? Bet aš labiau akcentuočiau objektyvumo stoką.

Labai dažnai objektyvumo trūksta tiek suvokiant, tiek vertinant, tiek interpretuojant. Tai šio rodiklio, kurio ašis būtų valstybinis požiūris į bet kokią problemą, ir jeigu mes imsime atskaitos tašką ne save, ne tą, kaip aš vadinu, „I, my, me“ (aš, mano, man) tikslą, o būtent jeigu mes visi, kaip piliečiai, matysime bendrapilietinį tikslą – nuostabią, gražią valstybę, stiprią, kurioje jaučiame vienas kito petį, kurioje atvirai diskutuojame ir į įvairiausius probleminius klausimus ieškome argumentų, kontrargumentų, dedame juos ant stalo, diskutuojame ir priimame kompleksinius sprendimus, kai tas sprendimas tiek valstybę, tiek bendruomenę skatina judėti į priekį.

– Bet sprendimų reikia, ir ne tik sprendimų ar kalbų, reikia veiksmų, nes nuo kalbų žmonėms lengviau nebūna. Ar esate numačiusi, kokius konkrečius projektus darysite ir kam – vaikams, seneliams?

D. Nausėdienė: Aš jau dabar darau labai konkrečius projektus, darau konkrečius žingsnius. Vienas dalykas, kurio labai nemėgstu, – garsinti, šnekėti. Laukiu to momento, kai darbai patys pradės kalbėti apie save, kai bendruomenės matys, kas yra daroma dėl jų, ir pačios bendruomenės kalbės apie tai, kas yra daroma.

Šitoje vietoje, manau, tas socialinės paramos, socialinio telkimo darbas, tas bendruomenės sutelkimas būtent tai idėjai, kad darykime kartu, kurkime tą šviesią ateitį, kurkime valstybę kartu, yra mūsų galimybė šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje. Tas pagrindinis konkurencingumo veiksnys yra būtent mūsų pilietinis susitelkimas, ir tai yra mūsų didysis bendras rūpestis.

G. Nausėda: Ir aš manau, kad mes tikrai nekalbėkime taip, kad viskas, kas buvo iki mūsų, buvo padaryta blogai, mes nuėjome visiškai ne tuo keliu... Mes padarėme labai daug, visi kartu mes padarėme labai daug per tuos 30 nepriklausomybės metų, tiktai galbūt pastaruoju metu šiek tiek praradome, kaip aš sakau, švyturio nebematome arba kompaso nebeturime.

Tą kompasą labai greitai galime vėl surasti, reikia tiktai noro ir prie viso to, kas buvo pasakyta, noriu pridėti, kad pasistenkime, net ir tada, kai turime probleminius klausimus ir nesutinkame vienas su kitu, kritikuoti ne kitą asmenį, o kritikuoti jo sprendimus, mintis, veiksmus. Bet dažnai mums tas nepavyksta, ir tada mes pradedame užsipulti kitą žmogų kaip žmogų, ir tai jau yra blogai. Tai jau kvepia patyčiomis, o patyčias, žinote, palyginčiau: jos tartum nedideliu skalpeliu pjaunate kitam žmogui, ir iš jo bėga kraujas, ir tas kraujas bėga, silpnina jį. Jis, užuot padaręs daugiau, pasitikėjęs daugiau pats savimi ir visa valstybe, padaro mažiau. Taip nepjaustykime vienas kito tais mažais skalpeliukais.

– Bet, pone Prezidente, vis dėlto net kai sakote, kad norite kalbėtis, kad norite dialogo, kad norite bendro susitarimo, valdantieji nebegirdi jūsų. Jie vartoja tokius žodžius, kaip „glupstva“, „jerunda“. Jūs vis dėlto manote, kad su šita Seimo valdančiąja dauguma galima susikalbėti, ar mes čia turime kalbėti apie atskiras personalijas tiktai, kurios taip kalba?

G. Nausėda: Žinote, vėlgi daryti apibendrinimus... Aš matau ir toje pačioje valdančiojoje koalicijoje labai skirtingų žmonių pagal temperamentą, pagal galimybę susikalbėti. Net tuos žmones, kuriuos paminėjote, manau, kad ir jie slapčia irgi galbūt Lietuvai nori gero. Bet atsakysiu jums taip: įmanoma, ir kai ką mes nuveikėme. Mes nemažai padarėme dėl mažas pensijas gaunančių žmonių – šalpos pensijos, pensijų grindų nustatymas. Tai žmonės, kurie yra labiausiai pažeidžiami skurdo požiūriu, šiandien yra laipteliu, nedideliu, kukliu, bet laipteliu aukščiau.

Pasieksime, kad pensijos augtų greičiau negu vidutinis darbo užmokestis, – reiškia, dar Lietuva kruopelyte bus civilizuotesnė valstybė, nes pasirūpins savo labiausiai stokojančiais žmonėmis, kurie jau šiandien patys savimi nelabai gali pasirūpinti. Visa tai bus padaryta, kaip jūs sakote, su ta valdančiąja koalicija, o tai, kad mes ten špaguojamės kitose srityse, pažiūrėsime, kuo viskas baigsis. Bet yra dalykų, kuriais galiu ieškoti kompromiso, kai kuriais – negaliu ieškoti kompromiso. Dėl to bus kiek kitokio pobūdžio diskusija.

– Kai jūs negalite ieškoti kompromiso ir kai jūs jau paskelbėte savo sprendimą, tegul ne iš karto, ne taip skubiai, bet paskelbėte, ar tai reiškia, kad jis galutinis, ar jus galima perkalbėti?

G. Nausėda: Jūs ką konkrečiai turite omenyje?

– Aš konkrečiai turiu omenyje susisiekimo ministrą. Ar jis turi kitą kelią?

G. Nausėda: Nematau perspektyvų tam žmogui dirbti, nes pirmiausia jis yra ne ministro lygio žmogus. Gaila, kad turiu kalbėti apie tokius dalykus šventišką vakarą, kalbant šventiškomis temomis. Problema ta, kad tiesiog kitas žmogus turėtų užimti šitą postą, ne toks lengvai valdomas. Žmogus, kuris gali atlikti strateginius, vizionieriškus darbus. Žmogus, kuris yra lengvai tampomas, įkalbinėjamas arba už jį priimami sprendimai, neturėtų būti ministru.

– Ponia Diana, jūs patarinėjate prezidentui, kaip kalbėti su politikais, kaip su jais elgtis?

D. Nausėdienė: Neturiu galimybių, nes iš tikrųjų labai mažai, retai matomės.

– Žiūrint iš šalies, atrodo, kad jūs esate šiek tiek įsitempusi, kad labai atsargiai bandote elgtis. Ar jums šitos naujos pareigos yra malonumas ar iššūkis vis dėlto?

D. Nausėdienė: Bet tai labai natūrali reakcija. Manau, bet kuris kitas žmogus, atsidūręs mano vietoje, be abejo, jaustų ir atsakomybę. Matyt, iš tos atsakomybės ir atsiranda šiokia tokia įtampa, ir visa tai nauja.

G. Nausėda: Gerbiama Nemira, aš pasakysiu. Tokiais atvejais visada pagalvoju: „Va, dar vienas nesugadintas žmogus, kuris ir jaudinasi, ir įsitempęs, vadinasi, viskas yra gerai.“

– Pone prezidente, jūs sakėte, kad nepadarėte didelių klaidų, išskyrus tuos kvietimus į inauguraciją. Dabar vis dėlto jūsų reitingai šiek tiek pakrito. Ar jūs matote priežastį? Gal vis dėlto buvo kažkokių klaidų?

G. Nausėda: Matote, mes kalbėjome nemažai apie tokius dalykus, kurie gali daliai žmonių ir nepatikti, nes gerovės valstybė, jeigu ji būtų taip lengvai sukuriama vien tik iš kažkur, iš komodos, traukiant finansines lėšas, ir visiems žmonėms kaip Kalėdų Senelis dalytum, be abejo, turbūt reitingai būtų 105 proc. Kai tu kalbi, kad reikia mažinti tam tikras mokesčių lengvatas, reikia suvienodinti tam tikrus mokesčių tarifus, naikinti gyvulių ūkį ir panašiai, taigi kažkas už viso to slypi. Kažkas, kas galbūt anksčiau nesitikėjo, kad tokius sprendimus gali siūlyti. Tu juos siūlai, ir natūralu, kad nebegali tikėtis tokio palaikymo, kuris buvo iki tol.

Tai žiūriu kaip į tam tikrą kainą, kurią privaloma sumokėti už norą būti aktyviam vidaus politikoje. Vidaus politikoje aš noriu būti aktyvus, noriu išnaudoti visas Konstitucijos suteiktas galias, veikti aktyviai ne tik užsienio politikoje, bet ir čia, viduje. Mums kol kas sekasi tai daryti.

– Ar išnaudodamas savo konstitucines galias ketinate leisti taip žemai nuleisti rinkimų kartelę – iki 3 proc.?

G. Nausėda: Man šis sprendimas nepatinka dviem požiūriais. Pirma, nežinau, ar jis yra nuoširdus. Jeigu pasakyčiau daugiau, tai esu beveik įsitikinęs, kad jis nėra nuoširdus, – tai yra konjunktūriniais išskaičiavimais grįstas sprendimas, todėl, kad jau galvojama apie galimų koalicijų kontūrus po 2020 m. spalio mėnesio rinkimų. Jeigu taip yra, reiškia, aš visiškai galiu remtis tokia prielaida, kad po 4 m. kita partija kitomis aplinkybėmis galbūt sugalvos, kad žema rinkimų kartelė jai yra nenaudinga, ir vėl kilnos ją jau į kitą pusę.

Tai nėra priimtina, ir tai nėra užtikrinantis politinį stabilumą dalykas. Antras momentas yra: žinoma, nuleidus kartelę, atsiranda labai tokių, sakyčiau, sunkiai prognozuojamų partijų atsiradimo Seime galimybė. Jų balsai gali tapti auksiniai, jos gali naudotis tais savo auksiniais balsais ne visada ir ne visomis aplinkybėmis naudinga valstybei linkme. Tokios koalicijos gali būti mažiau stabilios, mažiau nuspėjamos ir padaryti mažiau gerų darbų Lietuvai. Tai tie apmąstymai verčia labai rimtai susimąstyti, ar tokį įstatymą reikia priimti ir pasirašyti.

– Tai veto?

G. Nausėda: Suteikite man galimybę. Jūs iš manęs atimate tas galimybes, kurias man suteikė įstatymai, Konstitucija. Veto bus padarytas pirmiausia tada, kai įstatymas ateis iki mūsų institucijos, išnaudojant tam skirtą laiką. Jeigu tai būtų veto, reikia pateikti labai aiškius argumentus, kodėl tas veto yra suteikiamas, kad ir tie žmonės, kurie priėmė įstatymą, gerai suprastų mūsų sprendimo motyvus.

– Tiesiog darau išvadą iš to, ką jūs pasakėte, ir klausiu, ar tai galėtų būti veto?

G. Nausėda: Na, žinote, veto nebuvo problema man iki šiol arba kiek aš jau tų veto esu padaręs. Šiuo klausimu tikrai dar nenoriu duoti galutinio atsakymo. Tai gali būti ir veto.

– Ponia Diana, baigiant mūsų pokalbį, ko linkite prezidentui per Kalėdas?

D. Nausėdienė: Per Kalėdas aš jam palinkėsiu ramių, jaukių Kalėdų, ramaus, jaukaus poilsio ir atsipalaidavimo po sudėtingo, ilgo laikotarpio, po tokio greito, beprotiško tempo.

G. Nausėda: Nes jau kas kas, bet ji tikrai žino, ko man labiausiai reikia.

D. Nausėdienė: Tokio žmogiško jaukumo ir šilumos. Pabuvimo tik su šeima, tokio ramaus pabuvimo, net su savimi.

G. Nausėda: Šiuo atveju ne taip svarbu, ko man linki, man norisi palinkėti Lietuvos žmonėms, kad optimistiškiau, šviesiau ir labiau pasitikinčiai žiūrėtų į mūsų ateitį. Vakar lankiausi Utenoje ir Dusetose, mačiau vaikučių veidus, mačiau jų tėvelių, mokytojų veidus. Patikėkite, to džiaugsmo, optimizmo ir tikėjimo Lietuvoje yra gerokai daugiau, nei kartais gali susidaryti įspūdis sėdint kabinete. Todėl naudinga kartais ištrūkti iš tų